Yogi.lt naujienlaiškis
Santrauka iš Antropoteosofijos tekstų.
Yra trys taisyklės, pagal kurias apsprendžiama ieškotojo arba jogo dvasinė kokybė. Pasakyta: “jos niekur neužrašytos, tačiau veikia taip, lyg visada būtų užrašytos”.
O Tu, Beribe ir Amžina Dvasia, Tu, neturintis nei pradžios, nei pabaigos. Tu, Nesužeidžiamas kalaviju, Nedegantis ugnyje, Nesugriaunamas žeme, Neišdžiovinamas oru, Nenuskandinamas vandeniu, padovanok man vienybę su Tavimi.
Svamis Ramajanda
Apie jogos kryptis
Visi žinome, kad pasaulyje labai daug įvairių jogos krypčių – jos pavadinamos pradininkų ar žymių Mokytojų vardais ir t.t. ir pan. Kartais verda ginčai, kuri jų yra “tikra” arba “klasikinė”, kuri veikia, o kuri, atseit, ne. Tam sugaištama daug laiko ir brangios energijos. Prana dingsta nesibaigiančiuose pokalbiuose prie arbatos puodelio apie dvasingumą.
Įvairių jogos krypčių sekėjų ir kiti medituotojų altorėliuose galima pamatyti Mokytojų portretus. Jų gali būti vienas ar keletas – krypties pradininkai, jų tęsėjai ir t.t. Jų gyvenimas – pavyzdys mokiniams, per meilę ir atsidavimą Mokytojui einama į platesnį Suvokimą. Tačiau ne visada taip. Ar visada nuotraukoje įžiūrime tai, ką įkūnijo šie Mokytojai, būdami beribe Sąmone?
Apie tai kalba šis Mokytojo laiškas mokiniui.
- Kur visos kitos, Salivanai? – paklausė jis be garso…
-… tūkstančių tūkstančiai žuvėdrų. Žinau. – Salivanas palingavo galvą – Aš tik tiek galiu pasakyti, Džonatanai, kad tokių paukščių, kaip tu, pasitaiko vienas iš milijono. Daugelis mūsų brendome be galo lėtai. Pereidavome iš vieno pasaulio į kitą, labai panašų į paliktajį, tuoj pat užmiršdami, iš kur atkeliavome, ir visai nesukdami galvos dėl to, kur keliaujame; gyvenome tik ta akimirka. Ar tu gali įsivaizduoti, kiek daug gyvenimų turėjome pragyventi, kol pagaliau mumyse gimė miglotas supratimas, kad gyvenimo prasmė – ne vien tik valgyti, peštis ar siekti valdžios Būryje. Tūkstantį gyvenimų, Džonai, dešimt tūkstančių.
Dar vienas straipsnis apie gintarą, publikuotas “Respublikos” priede “Pastogė”.
„Gintaras – tai išminčius, kuris neperša savęs niekam, tačiau ramiai ir tyliai būna su tais, kurie nuoširdžiai nori būti su juo ir mokytis jo ramybės, koncentracijos nesikoncentruojant, vidinės tylos, aiškumo ir tikrumo.“
Nesvarbu, kokiu būdu Kūrėjas randa Kelią kiekvienam priminti tai, kas svarbu dabar. Svarbu tik tai, kad jis tą kelią randa, o žmogus jo nepaneigia. Net jeigu jis dabar paneigtų, Kūrėjas vėl ieškotų kito – suprantamesnio. Būtent jis geriausiai žino, kuris kokia kalba kalba, todėl ir bando kreiptis taip, kad aiškiau būtų išgirstas. Sunku Kūrėjui, nes jis gali kreiptis tik į Sielą. O kas prisimena ja esąs? Kūnas ir protas bando ja dėtis. Kūno reikalavimai vieni, proto – kiti. Kur čia girdėsi tą, kuri kužda tyliai, todėl tiktai širdies tyloje išgirstama. Tik ji girdi nebylią Kūrėjo kalbą. Nenori protas su tuo susitaikyti. Pirmauti jis nori. Trikdo jį ši kalba, erzina. Tačiau nepavargsta Kūrėjas ir toliau siųsti ženklus, nurodinėti kelius. Dėkokite jam už tokį supratimą. Kada patys išmoksite suprasti?..
(ATNAUJINTA) Šv. Pranciškus gyveno XIII a. pradžioje Italijoje, Asyžiaus mieste. Pranciškus sakydavo susirinkusiems:
– Svarbiausia jūsų užduotis nešiotis širdyje ramybę ir niekada neiššaukti jokių nesutarimų, netapti jokių skandalų ir nemalonumų priežastimi. Mes turime gyventi taip, kad kiekvienas mus matantis ir besiklausantis, trokštų tikėti Dievu. Amžininkai pasakojo, kad šventų maldų metu būdamas ekstazėje Pranciškus pakildavo iki patalpos lubų. Jis gyveno nenutrūkstančioje vienybėje su Dievu, turėjo nepaprastas psichines galias – suprato paukščių ir žvėrių kalbą ir kt. Gyvenimo pabaigoje ant Pranciškaus kūno atsirado kraujuojančios žaizdos – stigmos. Jo mokymas buvo paprastas: “MYLĖKITE VIENAS KITĄ!”
Išminčių citatos kyla kaip bangos. Iš tikro jos ramina proto bangas, atnešdamos ramybę ir praregėjimą…. bent akimirkai-amžinybei…
