„Lietuvos Dvasia šaukiasi mūsų. Ji beldžiasi į kiekvieno toje dvasinėje teritorijoje gyvenančiojo širdį, jei tik kas sugeba ją girdėti. Protus tik savo girdime, robotais tampame“, – Kasparo akys skendėjo skausme, kylančiame iš pačios jo esmės.

   Mažos šalies didinga istorija
Virsta tik liūdnu aidu.
Kas buvo šventa  -  išniekinta,
Kas buvo didinga  -  lieka tik penu ambicijoms.
Kur narsuoliai karžygiai?
Kur geltonkasės mergelės?
Kur ąžuolai ir šventieji akmenys?
Kur Lietuvos stiprybė?

 ***

 Senasis Daugirdas rymojo prie gęstančio aukuro, pasirėmęs savo lazdą. Jau kelias dienas iš eilės po savo įprasto pokalbio su dievais, jis matė vis tą pačią viziją: griūvančius nukirstus ąžuolus ir suskaldytus ritualinius akmenis. Jo vizijos paprastai pildydavosi, todėl ši kėlė nerimą ir liūdesį. „Negi mus vėl puls priešai? Negi jie  vėl skaldys akmenis ir kirs bei degins medžius?“- rūpinosi jis.

- Patrimpai, į Tave aš kreipiuosi. Žinai Tu mano skausmą. Išaiškink, ką reiškia tas siaubas vis mane persekiojantis, – kreipėsi jis į tą, į kurį kreipdavosi sudėtingiausiais klausimais.

Ilgai tylėjo Patrimpas. Po to, kaip visada, savo širdyje žynys išgirdo atsakymą:

- Ąžuoluose ir didžiuosiuose akmenyse šalies stiprybė ir galybė. Tą tu visada žinojai. Tačiau netruks praeiti daugiau kaip tūkstantis metų, kaip tie patys, kurie dabar sodina ąžuolus ir stato ritualinius akmenis prie savo namų, juos kirs ir skaldys.

- Tu kalbi apie pasaulio pabaigą, kitaip aš negaliu to suprasti, – sudejavo Daugirdas.

- Ne, tai ne pasaulio pabaiga. Tai sielų praradimo laikas, – sulig tais žodžiais Patrimpas nutilo.

Daugirdas gyveno vienas šalia savo ritualinio kalno. Tokių kalnų šalyje buvo daug. Prie kiekvieno gyveno tos teritorijos žynys, kuris pakurstydavo šventąją ugnį ir pasirūpindavo ten gyvenančiais žmonėmis.

Visoje šalies teritorijoje ant pagrindinių kalnų ir palei juos tais laikais dar buvo savaip išdėlioti ritualiniai akmenys su ženklais. Tai buvo šventvietės, kurias prižiūrėjo ir jomis rūpinosi žyniai. Jos buvo skirtos konkretiems dievams, kuriems tais laikais buvo meldžiamasi. Vienos skirtos deivei Mildai, kitos – Perkūnui, kitos – dar kitiems. Kiekvienas dievas turėjo savo funkciją. Ant šventojo kalno būtinai būdavo pastatytas akmuo, skirtas toje vietoje garbinamai dievybei su netoliese esančiu aukuru ir aukojimo akmeniu. Apačioje dažnai būdavo įrengiamas visas šventyklos kompleksas, gyveno ir pats žynys. Jei šventykla tęsdavosi per kelis kalnus, ant jų taip pat būdavo statomi atitinkami akmenų statiniai bei sodinami reikalingi augalai ar medžiai. Šventyklos ant dviejų ar net trijų kalnų būdavo laikomos ypatingai svarbiomis. Šalia jų būtinai būdavo vanduo: upė arba ežeras. Švenčių dienomis žmonės ateidavo ten melstis, nors daug kas užsukdavo ir paprastu laiku. Akmenys buvo pagerbti, pastatant juos  ant supiltų paaukštinimų. Šalia svarbių akmenų buvo pasodinta gėlių arba jos dedamos. Aukos dievams buvo dedamos ant didelio plokščio akmens su natūralia įduba. Pagrindinio Kalno papėdėje visada statydavo palaiminimo akmenį. Tam būdavo parenkamas didžiulis gražus akmuo, dažniausiai, su ženklais. Aptakus akmuo reikšdavo moteriškų dievybių kryptį, o aštresnių kampų, smailėjantis į viršų, ypač artimas piramidės formai – vyriškųjų. Ypatingais buvo laikomi tie, kurių viena pusė aptaki, o kita – piramidinė. Jam žmonės galėdavo atnešti auką, kad ir akmenėlį iš savo kiemo, ir paprašyti dievų palaiminimo, sveikatos ar norų išsipildymo. Padėjęs savo akmenėlį, būtinai priliesdamas jį prie didžiojo akmens, žmogus uždėdavo ant jo abi rankas, priglausdavo savo kaktą ir paprašydavo to, kas jam buvo svarbu. Kuo akmuo būdavo  gražesnis ir didesnis, tuo palaiminimas buvo laikomas stipresniu.

Daugirdo kalnas buvo skirtas Dievui Patrimpui. Jo viršūnė buvo plika. Ant jos stovėjo didžiulis akmuo su kryžiais. Akmens dešinėje buvo sukrautas aukuras, siekęs Daugirdui iki juosmens. Kalno papėdės buvo apsodintos ąžuolais. Į viršūnę buvo lipama akmenimis grįstu pakopiniu taku. Tik užlipus, atsineštas aukas Patrimpui galima buvo palikti ant plokščio didelio akmens. Kiek atokiau, tarp kalno ir ežero, tako kairėje, stovėjo Palaiminimo akmuo, pastatytas ant keturių akmenimis grįstų juostų, orientuotų į pagrindines pasaulio šalis.

 Kalno pačioje papėdėje tolėliau stovėjo nedidukė akmeninė žynio trobelė, o dar toliau rąstinėje trobelėje gyveno keturios vaidilutės, prižiūrėdavusios aplinką, tarnaudavusios žyniui ir žmonėms, sakydamos, jog jos šitaip tarnauja pačiam Patrimpui.

 Toje teritorijoje gyvenantiems žmonėms senasis Daugirdas buvo ir dvasios tėvas, ir gydytojas. Jis taikydavo besibarančius, lydėdavo į paskutinę kelionę mirusiuosius, šventindavo gimusius, žolėmis, akmenimis ir geru žodžiu gydė ligonius. Viskam, ką jis bedarydavo, jis atsiklausdavo Patrimpo leidimo ir, jei jo negaudavo, žmogų tik palaimindavo ir už jį melsdavosi. Žmonės gerbė jį ir mielai klausė patarimų. Tai buvo darbštūs žmonės. Jie neturėjo laiko tingėti, nes reikėjo daug ir sunkiai dirbti, kad išgyventi, todėl nebelikdavo laiko apkalboms, pijokystei ir svetimoteriavimui. Jei vyrai apsipykdavo ir susimušdavo, pakakdavo Daugirdo pabarimo, kad jie susigėstų.

 Žmonės saugojo mišką, nors jis buvo tankus ir stiprus. Ugniai kurti jie kirsdavo sausuolius arba jį retindavo. Namams statyti rasdavo puikių sausuolių, naudojo ir darbinius akmenis, kurių aplinkoje pakakdavo. Darbiniais jie vadindavo paprastus riedulius be ypatingų ženklų ar piešinių. Ypatinguosius akmenis radę, jie pranešdavo apie tai žyniui ir, jei tam jų nereikėdavo, parsibogindavo prie savo namų, kad juos saugotų arba, jei akmens pajudinti neįstengdavo, palikdavo, kur radę, bet būtinai aptvarkydavo vietovę aplink jį, šitaip jį pagerbdami. Kartais, pasitarę su žyniu, sudėdavo šalia tokio nepajudinamo akmens trijų eilių aukuriuką, kad ypatingomis progomis, šventą ugnį būtų galima užkurti ir ten.

 Kiekvienas kalnas ir jo žynys turėjo savas tradicijas, kurių stropiai buvo laikomasi.

 ***

Audronė Ilgevičienė „Lietuvos šauksmas“

***

–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt