Amžinas klausimas apie laisvą valią ir likimą… Atsakymų prote nėra. Klausimas gali būti tik toks: ar man egzistuoja laisva valia? Egzistenciniai klausimai - tai meditacija, suvokimas už proto. Žinojimas per tokią praktinę patirtį nebereikalauja “protinių” klausimų lyg proto mankštos. Pateikiama ištrauka iš E.Šiure knygos “Didieji Pašvęstieji”.

…

Gėrio ir blogio kilmė lieka nesuprantama paslaptimi tam, kas nesuvokia apie daiktų ir reiškinių pradžios ir pabaigos.  Moralė, kuri neturi omenyje aukščiausiojo žmogaus likimo, bus tik utilitari (buitinė) ir visada netobula.

 

Dar daugiau, žmogiškoji laisvė tikrovėje neegzistuoja tiems, kas jaučiasi savo aistrų vergais, ir ji teisėtai neegzistuoja tiems, kurie netiki nei siela, nei Dievu, kuriems gyvenimas yra sąmonės blyksnis tarp dviejų nebūties begalybių. Pirmieji gyvena sielos vergijoje, aistrų sukaustyti; antrieji – proto vergijoje, kuris apribotas fiziniu pasauliu.

 

 

Ne šitaip gyvena tikintis žmogus ir tikrasis filosofas, juo labiau teosofas, kuris mato tiesą savo esmės trilypume (kūnas, siela, dvasia) ir savosios valios vienyje. Kad suprasti gėrio ir blogio kilmę, pašvęstasis žiūri dvasiniu žvilgsniu ir mato tris pasaulius, o ne vieną. Jis mato tamsų materijos ir gyvūniško prado pasaulį, kur valdo neišvengiamas Likimas. Jis mato šviesų Dvasios pasaulį, mums nematomą pasaulį, didžiulę išsilaisvinusių sielų hierarchiją, kur valdo dieviškas įstatymas, kur veikia Apvaizda. Tarp abiejų pasaulių jis mato žmoniją, esančią prieblandoje, savo šaknimis panirusią į gamtos pasaulį, o viršūnėmis liečiančią dievišką pasaulį.

 

Jo genijus – Laisvė. Nes tuo momentu, kai žmogus suvokia tiesą ir klydimą, jis laisvas pasirinkti tarp Apvaizdos, kuri nori laisvo tiesos įvykdymo, ir Likimo, kuris pats vykdo pažeistą teisingumo įstatymą.

 

Valios aktas, sujungtas su suvokimo veiksmais, yra tik matematinis taškas, tačiau iš šio taško gimsta dvasinė Visata. Kiekviena siela instinktyviai jaučia tai, ką teosofas žino suvokimo pagalba, t.y., kad Blogis yra tai, kas vilioja žmogų į materijos, kur veikia likimas, sąlygas, kitaip tariant, į susiskaldymą. O gėris gi yra tai, kas verčia jį kilti dieviškosios Dvasios įstatymo link, t.y. į vienybę. Jo tikrasis pašaukimas yra tai, kad kilti savo paties pastangomis vis aukščiau ir aukščiau. Tačiau tam jis turi išsaugoti kritimo laisvę.

 

Kuo žmogus pakyla aukščiau, tuo Laisvės aplinka plečiasi iki begalybės, ir ta pati aplinka siaurėja iki be galo mažos reikšmės, kai jis leidžiasi žemyn. Kuo aukštesnis pakilimas, tuo daugiau laisvės, nes kuo pilniau žmogus įžengia į šviesos sritį, tuo daugiau jis įgauna jėgų gėriui. Ir atvirkščiai, kuo žemiau leidžiasi, tuo daugiau vergijos, nes kiekvienas kritimas į blogio sritį susiaurina tiesos supratimą ir apriboja gebėjimus gėriui.

 

Tokiu būdu, žmogaus praeityje viešpatauja Likimas, ateityje  - Laisvė, o dabartyje, kuri amžinai yra čia ir kurią galima pavadinti amžinybe, - Apvaizda.

 

Iš visuminio Likimo, Laisvės ir Apvaizdos veikimo atsiranda nesuskaičiuojami fragmentai, ir pragaras, ir rojus žmonių sieloms. Blogis, būdamas nesutarimu su dieviškuoju įstatymu, nėra Dievo reiškinys, o žmogaus, ir todėl blogis egzistuoja tik sąlyginai ir laikinai. Gėris gi, Būdamas santarvėje su dieviškuoju įstatymu, egzistuoja realiai ir amžinai.

 

 

Eduardas Šiure „Didieji Pašvęstieji“

 

 

www.yogi.lt

 

 

 

Agnės Marijos nuotr.