Yogi.lt naujienlaiškis
Šių metų gruodžio 3 d. (šeštadienį) 12 val., Monika kviečia į pirmąjį savo vedamą praktinį seminarą “Visi vaikai geri, tėvai - taip pat. Jų ryšiai ir santykiai.” pagal B. Hellinger’į.
Klausimas: Rašote: SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH ir verčiate Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą. Nusiunčiau į Vrindavaną panditams kad išverstų jūsų cituotą sanskrito posmą ir gavau sekantį atsakymą:
There is no higher Religion than Truth - nėra aukštesnės Religijos, kaip Tiesa.
“Kas yra Žmogus” - vienas paslaptingiausių ir mažiausiai žinomų garsiojo rašytojo Marko Tveno kūrinių. Tie, kas perskaitys, supras, jog šis tekstas ne šiaip sau atsidūrė šio interneto portalo kūrinių sąraše. Rašytojas dėsto įstabius dalykus. Ir visa tai ženkliai skiriasi nuo visuotinai žinomų M.Tveno kūrinių.
“Ekatma Pančakam – Penki posmai apie Dvasią (Atmą)“
Šri Ramana Maharši
Pastaba. Tai vienos paskutinių didžio Indijos šventojo ir jogo Bhagavano Šri Ramana Maharši užrašytų eiliuotų meditacijų. Kūrinys parašytas 1947 vasario mėnesį telugu kalba. Vėliau pats Bhagavanas išvertė šį tekstą į tamilų kalbą. Kaip teigiama, kadangi vienas iš Šri Šankaračarijos tekstų vadinasi „Atma Pančakam“, šis buvo pavadintas „Ekatma Pančakam“, arba “Penki posmai apie Dvasią (Atmą)”.
Tai unikali knyga, parašytą XX a. pradžioje. Labai paprasta kalba parašyta knyga apie jogų pasaulėžiūrą ir elgesio kodeksą. Tuo metu Vakarų pasaulyje apie jogą buvo žinoma labai nedaug. Tai, kas šiandien atrodo savaime suprantami dalykai, tais, jau tolimais laikais buvo didelis iššūkis nusistovėjusiai pasaulėžiūrai bei pasaulio supratimo normoms. Religijos reikšmė kasdieniame gyvenime buvo labai didelė, pasaulio samprata rėmėsi šimtmečiais nusistovėjusiomis dogmomis, o Rytų filosofija ir pasaulėjauta ėmėsi iš esmės keisti požiūrį į pasaulį, papildydama jį naujomis spalvomis ir idėjomis.
O, draugai! Mirtingiesiems ši Proto Visata iš tikrųjų labai reali, ji vienintelė, kurią mes žinome, nors ir kylame joje iš plano į planą vis aukštyn. Kad pažintume ją kitaip nei per realią patirtį, mes turėtume būti pačiu Viskuo*.
Dievas - ne protas, o Priežastis, dėl kurios yra protas; Dievas - ne Dvasia, o Priežastis, dėl kurios yra Dvasia; Dievas - ne Šviesa, o Priežastis, dėl kurios yra Šviesa.
Iš Egipto Išėjimo dienos šviesoje (Mirusiųjų) knygos
Tai malda iš vieno žymiausių hermetinių veikalų, priskiriamų Hermio Trismegisto (Egipte vadinto išminties ir raštijos dievu Totu) plunksnai:
Dieve Šventas, viso kas yra Tėve,
Dieve Šventas, kurio valia vykdoma jo galybės.
Dieve Šventas, panorėjęs būti pažintas tų, kurie tau priklauso.
Vis plačiau kalbama apie mūsų tautos ryšius senovėje su taip vadinama Europine Sarmatija. Istorikai šiai diskusijai, berods, nėra pasiruošę - labai keista, kad ši tokia svarbi mūsų senosios istorijos tema liko praktiškai apeita. Nors pirminės medžiagos pakaktų, bent jau problemos įvardijimui, jos perkėlimui į mokslinį, profesionalų lygmenį. Sakoma, kad mūsų istorikai profesionalai neturi pakankamai pajėgumų ir finansų. Tačiau tų pačių finansų, tarkime, užtenka Istorijos instituto funkcionavimui. Kokios problemos ten įvardijamos, kaip prioritetinės? Tos, kurios yra paprastesnės tyrėjams, kurioms pakanka šaltinių mūsų šalies archyvuose. Koks istorikas ramiai sau ir pamažėle tiria Valakų reformos (XVI a.) vingrybes ir panašius dalykus. Užtektų pažvelgti į daktarinių disertacijų temas. Štai vien Vilniaus Universitete 1999 - 2004 buvo apgintos 28 daktaro disertacijos. Nesakau, kad Valakų reforma nesvarbu. Tačiau teigiu, kad yra temų daug svarbesnių, turinčių pamatinę vertę visai mūsų šalies istorijos paradigmai.
