Daugelis Theravada (Senolių kelio) budizmo vienuolių pasakytų, kad šiais laikais jūs negalite pasiekti pabudimo ir net neįmanoma pasiekti įžengimo į srautą tarpsnio, pirmosios šventumo atkarpos, kad tos dienos jau praėjo. Jie įsitikinę, kad pabudimas yra nutolusi galimybė, todėl net nededa rimtų pastangų, kad suvoktų, jog visa, kas atsiranda, – išnyksta. Šie vienuoliai visą gyvenimą gali skaityti knygas, versti sutras, manydami, kad šiame gyvenime nuskaidrėjimas neįmanomas. Bet kokia tada dharmos prasmė? Ko jaudintis, jei absoliuti tiesa taip toli, o galimybė pabusti tokia mažai tikėtina? Mes tiesiog tampame panašūs į antropologus, sociologus ar filosofus, kurie svarsto ir lygina religijas tarpusavyje.
Autoriaus archyvas: admin
SUvėja apie SUvokimą
Kiekvienas gyvenimo reiškinys turi išorinį ir vidinį atspindžius, dvasinėm sąvokom tariant užsienietiškai, tai būtų „ezoterinis ir egzoterinis aspektai“. Kiekviena patirtis įtakoja žmogaus gyvenimą, tiek išorinį, tiek vidinį. Kiekvienu atveju dvasinis „vanduo“ teka kitaip, bet jis visada ieško trumpiausio ir geriausio kelio tiek, kiek išgali ta galia, kuri jį veda ir palaiko tekėjimą. Kartais ir net dažnai, dvasinė Malonė pasireiškia ir nemaloniais žmogui (kaip asmenybei) pavidalais. Juk Jėzus irgi nenorėjo būti nukryžiuotas ir ant Alyvų kalno prašė tos jėgos, kurią vadino Tėvu, kad išvengtų tokios lemties. Bet vėliau priėmė ją, todėl dabar jį dabar ir minime.
Apie visų reiškinių tolygumą
Nežinojimo sąlygoti laimė ir kančia yra ne kas kita, kaip vaiduokliai.
Ir nors palankios ir nepalankios priežastys ir pasekmės kyla atskirai viena nuo kitos,
pagal savo prigimtį jos lieka negimstančiomis, o jų esmė neleidžia jokių pokyčių ar perkeitimų.
Nedvejokite, nuspręskite patys sau, kad būtent taip ir yra, nuspręskite dabar!
Senovinės mąstymo klišės ir sąmoningumas
Kas yra Tikrovė? Tai, ką matom „dabar“ yra jau praeityje. O praeitis yra tik mintis, prisiminimas-vaizdinys tavo galvoje. Todėl liudydami daiktus ir reiškinius mes jų nepavejam, liudydami praeitį. Tikrovė yra tik Dabar ir tai ne mintis apie dabar, tai būsena Dabar. Nukreipk savo dėmesį į Dabar ir atsidursi Tikrovėje, o ne jos atspindyje tavo galvoje./ RG Narajanas
Senovinės mąstymo klišės ir sąmoningumas
Besidomint Vakarų visuomenių filosofinio ir politinio mąstymo mokyklomis ir atstovais, galėjau pastebėti, dar prieš 2000 metų ar daugiau užgimusias mąstymo klišes, kurios yra gajos ir dabar. Savaime jos nėra geros ar blogos, nes viskas priklauso nuo aplinkybių.
Pradėkime nuo gnostikų. Pirmaisiais pokristaus laikmečio amžiais plačiai išplitusios sektos ir dvasinės bendruomenės teigė (čia pateiksiu supaprastintą vaizdinį), kad žmogaus prigimtis yra tobula, o pasaulis – ne. Pirmieji gnostikai buvo linkę atsiskirti nuo išorės pasaulio ir užsiimti savo „vidaus pasaulio išlaisvinimu“. Kadangi žmogaus prigimtis, pasak jų, yra tobula, tai ir dvasinių pratybų mums suprantama prasme nereikia. Pas juos buvo visokios misterijos, pašventimai, o tie, kurie juos gaudavo, tapdavo įvairių lygmenų pašvęstaisiais. Jiems buvo būdingas ryškus gėrio ir blogio, dvasios ir medžiagos perskyrimas – dvilypumo pabrėžimas. Medžiaga yra blogis, o dvasia – gėris. Krikščionys paskelbė gnosticizmą erezija ir naikino, nes patys buvo giliai dvilypiai.
Šventklajūna Himalajų slėniais. Antroji dalis: Zanskaras.
Indijos Himalajai: Ladako slėnis – Zanskaro slėnis – Lahulio slėnis – Kullu slėnis – Mandis
Laikas – 2023 metų rugsėjo 15 – spalio 07 d.d.
Išminčių sakymai 78
Be Savęs pažinimo negali būti jokios tvarios darnos (dorovės-sarmatos). Be Savęs pažinimo – tik vaizduotės mirgėjimas (svarstymai apie gėrį ir blogį) bei prievarta vienas kito atžvilgiu (nuoširdžiai tikint tais religiniais, patriotiniais ar moraliniais sapnais).
RG Narajanas
*
Saugokitės pusinės tiesos.
Kibalionas
*
Rinpočės patarimai medituotojams
Nėra aukštesnės išminties už protą, esantį dabarties akimirkoje. Galimybė apsijungti su savo vidine, savaiminga išmintimi mums suteikiama visuose patirties lygmenyse. Nepriklausomai nuo to, ar pasireiškia mūsų teigiamos ar neigiamos savybės, ar jaučiame trauką ar priešiškumą kitoms gyvoms būtybėms, būtina visada išlikti stebinčiu dalyviu. Kai visą savo dėmesį nukreipiame tiesiai į pojūtį/jausmą, pavyzdžiui, į pyktį – nesvarbu, kur ir kaip tai įvyktų – pyktyje nerasime jokio užpildo, nerasime bent kažko iš tikrųjų gyvuojančio. Tada mūsų pyktis iškyla prieš mus kaip mėnulio atspindys vandens paviršiuje – jis aiškiai pasireiškia, bet neturi tikros savarankiškos gyvasties. Tai ne kas kita, kaip proto šviesnešės agnos, kylančios iš išmintingo tuštumos sąmoningumo, pasireiškimas.
Išbaigtas išsivadavimas
Išbaigtas išsivadavimas įvyksta, kai aistringas potraukis palaipsniui visiškai paleidžiamas, kuomet vėl ir vėl trumpomis atkarpomis vis nukreipiame į jį savo dėmesį. Pirmą akimirką, kai atsiranda aistringas potraukis, mes iš karto nukreipiame savo dėmesį tiesiai į jį, ir jis savaimingai išsilaisvina. Kitą akimirką vėl nukreipiame savo dėmesį tiesiai į norą ir jis vėl išsilaisvina, tačiau šį kartą paleidimas yra pilnesnis. Mes ir toliau akimirką po akimirkos nukreipiame savo dėmesį tiesiai į aistringą potraukį ir kiekvieną kartą paleidimas tampa vis pilnesnis.