Žmogaus protas ne tik juda per savųjų patyrimų srautą, tačiau ir nuolat juos vertina. Šių patirčių esmė yra priešybės, kurios sukuriamos vaizduotės, kai žiūrima į gyvenimą savo asmeniniu žvilgsniu. Asmens suvokimas apie tai, kas yra priimtina ir kas nepriimtina keičiasi pagal tai, kokie norai vyrauja šią akimirką. Tačiau kol yra noras, žmogus negali nevertinti savo patyrimų savęs paties atžvilgiu. Jis skirsto savo patirtis į dvi dalis, kurių viena yra palanki noro įgyvendinimui, o kita dalis yra kliūtis norui išsipildyti. Vietoje to, kad stebėtų gyvenimą be jokių lūkesčių ir apribojimų, protas pasidalina į dvi dalis.
Kategorijos archyvas: Jogų užrašai
RG: Dangus nėra teisus, jis niekada neklysta
Dangus nėra teisus, jis niekada neklysta. Tai buvimas Ašyje. Ašies-Stebėtojo niekas neliūdina ir nelinksmina, tai save suvokiantis ramus Sąmoningumas.
Dangus nėra teisus, jis niekada neklysta. Esu tik ranka rodanti į Dangų ir į Ugnį. Ne į kažkokį akivaizdų daiktą ar reiškinį, tegu ir labai brangų. Dangus yra pilnas ir Ugnis pilna. Protas dangų skirsto dalimis, jausmai jaukia suvokimą, svarbumo pojūtis iškreipia erdvę. Tai, kas keičiasi, nėra Tikrovė. Tikrovė yra patirtis, kurią galime pažinti ramiu protu ir ramiais jausmais. Tai, ką rašome ir sakome, nėra tikrovė, o tik menamo gyvenimo pasireiškimai, mintys ir jausmai. Buvimas teisiu nėra tikrovė, ir klaida nėra tikrovė. Nes Tikrovė nėra teisi ir ji niekada neklysta…
Nisargadatta Maharaj: Budrumas yra Stebėtojas
Klausimas: Aš galiu suprasti, kad asmenybė yra proto darinys – taip apibūdinimas atminčių ir įpročių rinkinys. Tačiau tas, kuriam atsitinka asmuo, ta stebėjimo ašis – ar tai taip pat yra prote?
Maharaj: Asmeniui reikia pagrindo – kūno, su kuriuo būtų galima tapatintis – taip, kaip spalvai reikia paviršiaus, ant kurio galėtų pasirodyti. Pats spalvų matymas nuo spalvos nepriklauso – jam visai tas pats, kokia spalva. Reikia akies, kad pamatytum spalvą. Spalvų yra daug, akis – viena.
RG: įvairūs pastebėjimai
Yra trys įstabūs lietuviški dalykai, per kuriuos (lyg įrankių pagalba) galime tiesiogiai pažinti nuostabią Vienovės būseną – tai Sutartinės, Sodai ir Šneka (tyra lietuviška kalba).
Sutartinių klausom arba jas giedam. Būsena užgimsta per garso agną (moksliukai vadina energija). Ji pamažu mus apgaubia ir veda. Į Sodus žiūrim, gerdami jų darnius pavidalus. Tiesa, ne vien per akis geriam, bet ir per odą, per širdį. Tuo metu protas prityla ir Būsena skleidžiasi.
Viršininkų amžius baigiasi?
Žmonija labai ilgai (išskyrus atskiras ir nelabai su išorės pasauliu susijusias bendruomenes) gyveno hierarchijų [viršininkų] amžiuje. Žemėje visada vyksta pasikeitimai, sena nyksta ir atsiranda nauja. Šis „nauja“ yra gerai užmiršta sena, tik naujoje kokybėje.
Šie pasikeitimai dabar vyksta mūsų akyse. Viršininkų amžius pamažu baigiasi, hierarchijos (imperijos, centralizuotos religijos), lietuviškai viršininkijos, nyksta arba griūva. Šie dalykai yra prasidėję jau XVII – XVIII amžiuje, su anglų ir prancūzų revoliucijomis. Dabar šis vyksmas, toliau spartėdamas, įgauna naują kokybę.
Dvasinė pasaulėvyda
Žmogus nuo mažens proto ir juslių pagalba kuria savo pasaulėžiūrą. Jausmų ir juslių pagalba – pasaulėjautą. Kai šios susijungia jau Budriame žmoguje, praturtintos sukaupta dvasine patirtimi – tai pasaulėvyda. Vidinė dvasinė pajauta, vidinis vedimas, veda. Vienaip ar kitaip, kildamas dvasingumo (kuris pats sunkiai pasiduoda apibrėžimams) laiptais, įvairiose jos skvarmose būvodamas, žmogus įgyja savo pasaulėvydą.
J.P.Blavatskaja: Aukso pakopos
Darnus gyvenimas,
Atvira sąmonė,
Švari širdis,
Aštrus protas,
Šviesus dvasinis suvokimas,
Broliškas jausmas visiems;
Pastebėjimai apie Budą ir Zorbą
„Išties nėra jokių rūpesčių, yra tik Stebėtojas, paliudijantis, kaip mintys (apie rūpesčius ir kitos) atsiranda ir pranyksta žmogaus prote.“
Vieną gražų rytą, po meditavimo, lyg blyksnis atėjo, atrodo žinoma, tačiau naujai ir smarkiai suskambėjusi nata: „Išties nėra jokių rūpesčių, yra tik Stebėtojas…“
Po kurio laiko, neišvengiamai įsijungęs kompiuterį, perskaitau savo draugo žinutę su šia ištrauka: