Yogi.lt naujienlaiškis
Šiuomet, stebėdami pasaulio įvykius ir juos pergyvendami kartu su kenčiančiais nuo stichinių bei technogeninių nelaimių ir karinių konfliktų, žmonės vis dažniau atsigręžia į galbūt seniausią pasaulyje esančią dvasios praktiką - MALDĄ. Jos reikšmę žmogaus dvasiniame gyvenime sunku pervertinti.
Čia dešimt patarimų maldos praktikai:
Kiek netikėta buvo nubusti sodyboje Himalajuose… Kelionė į Kullu slėnį iki Nagaro, kuriame apsistojome, buvo ilga ir varginanti. Ryte nubudus kalnuose apėmė jausmas, kad ta kelionė susapnuota, kad susapnuotas ir vakarykštis atvykimas. Besikeičiantys kalnų vaizdai pro mikroautobuso langą, kalnų serpantinuose „išsuptas” fizinis nestabilumas, vienas kitas persimestas žodis su bendrakeleiviais, įnešta sumaištis į vietinių gyventojų kasdienybę tik atvykus į kaimą liko kažkur labai toli… Viskas lyg ir vyko vakar, tačiau vidumi sunku suvokti, kada tai buvo… Pamestas laiko pojūtis… Apėmė jausmas, kad tos keliolika kelionės valandų nukėlė atgal laike ir savaitę praleistą Rišikeše… Lyg viskas būtų vykę prieš pusmetį: gyvenimas ašrame, rytinis varpelių skambėjimas, smilkalų kvapas, šventosios Gangos it jūros ošimas…
Pirmoji būtinybė kiekvienam iš mūsų yra savo paties transformacija, ir geriausias būdas padėti pasauliui yra realizuoti Dieviškumą savyje.
Motina
Šiuolaikinės civilizacijos sąlygomis žmonės veikia tik sąmonės paviršiumi. Protas - egzistencijos išorinė dalis; jie veikia pačioje paviršinėje dalyje ir, atlikdami vis gilesnius tyrimus, bando surasti vis daugiau apimančią Tiesą. O tikrasis metodas yra šis: reikia tiesiogiai užmegzti ryšį su vidine Tiesa ir, gavus jos impulsą, vadovaujantis jos žinojimu, vykdyti išorinius veiksmus, kurie būtų jau ne Tiesos paieška, o jos kūryba - tai yra, Tiesos jėga realizuosis į išorę žmogiškųjų instrumentų pagalba.
Citata, kuri prieš artėjančius rinkimus įgauna papildomą skambesį. Šiandien aukščiausias sąmoningas veiksmas žmonėms būtų pirmiausia užsiimti “spiritual upliftment’u”, kitaip tariant, savo sielos dvasinės gajos arba evoliucijos, dalykais. Tai šiandien yra svarbiausia. Nes tik sąmoningas žmogus ir žmonių bendruomenė gali išmokti pati lemti savo likimą tiek, kiek leidžia tai, ką esame įpratę vadinti “karma”.
Akimirkoj tylos gamta nuščiūva,
Ir jaučia AŠ ESU buvimą.
Kada buvimas
tik yra tai,
KAS YRA.
Pasirodo ir tu ESI.
Visi mes ESAM VIENA.
Esu laisvas ir džiaugsmingas žmogus. Šlovė Viešpačiui, OM
***
Niekada nenusiminkite, net kai atrodo, kad „viskas baigta”. Netgi tada, kai rodos, kad saulė jau nepatekės. Atskirk save tikrąjį nuo to, kas praeina ir kinta. Kitimų Visatoje, būk pats savimi. Nebus daugiau kančios, mano drauge. Kai sutemsta aplink, išlenda atrodžiusios gerai paslėptomis baimės ir demonai. Tačiau tai tik proto - jausmų ateinančios ir nueinančios konstrukcijos. Kas praeina, o kas pasilieka? Kas stebi tai, kas pasiliko? Kas esi, žmogau, - ir vėl klausiu tavęs?
Tikroji Šventykla gimsta kiekvieno bundančio suvokimui žmogaus širdyje. Šventykla yra Tai, kas visada egzistuoja ir negali būti sugriauta. Žengti žingsnį į šią vidinę erdvę ir praverti duris… „ir tuomet, gali būti, ateis ta minutė, kai žmogus vis tik pabandys praverti duris, vedančias į vidinę Šventyklą. Ir to visiškai užtenka.” (J.P.Blavatskaja „Užburtas gyvenimas”).
Budinančios Suvokimą Šventyklos afirmacijos.
Gyveno kažkur, begaliniuose visatos plotuose Žemelė. Su savo kalnais, remiančiais dangų baltomis viršūnėmis, su kalnų upeliais, skardžiais, krentančiais žemyn, su pievomis, pilnomis gražiausių žiedų, su ežerais ir vėjais, kupinais skaniausių kvapų.. Savo mėlynomis akimis - jūromis, žiūrėdama į žydrą dangų, ji buvo graži, nuostabi.
2010 metų lapkritį Vilniuje, Astromineralogijos centre “Pars Fortunae” apsilankė rašytoja iš Maskvos Tatjana Platonova. Autorės plunksnai priklauso arti 50 dvasinio pobūdžio knygų, kurių autorystės jis sau nepriskiria. Tam, kad suvokti, kodėl taip yra, derėtų paskaityti pačias knygas. Rašytoja Vilniuje pristatė paskutinį savo darbą - “Изумрудная Скрижаль Новой Эпохи”. Apie šią knygą, jos pagrindines temas ir parašymo tikslus ir papasakojo Tatjana Platonova, atvykusi į Vilnių.
