Esu laisvas ir džiaugsmingas žmogus. Šlovė Viešpačiui, OM

***

Niekada nenusiminkite, net kai atrodo, kad „viskas baigta”. Netgi tada, kai rodos, kad saulė jau nepatekės. Atskirk save tikrąjį nuo to, kas praeina ir kinta. Kitimų Visatoje, būk pats savimi. Nebus daugiau kančios, mano drauge. Kai sutemsta aplink, išlenda atrodžiusios gerai paslėptomis baimės ir demonai. Tačiau tai tik proto - jausmų ateinančios ir nueinančios konstrukcijos. Kas praeina, o kas pasilieka? Kas stebi tai, kas pasiliko? Kas esi, žmogau, - ir vėl klausiu tavęs?

(DAUGIAU…)

   Tikroji Šventykla gimsta kiekvieno bundančio suvokimui žmogaus širdyje. Šventykla yra Tai, kas visada egzistuoja ir negali būti sugriauta. Žengti žingsnį į šią vidinę erdvę ir praverti duris… „ir tuomet, gali būti, ateis ta minutė, kai žmogus vis tik pabandys praverti duris, vedančias į vidinę Šventyklą. Ir to visiškai užtenka.” (J.P.Blavatskaja „Užburtas gyvenimas”).

 Budinančios Suvokimą Šventyklos afirmacijos.

(DAUGIAU…)

   Gyveno kažkur, begaliniuose visatos plotuose Žemelė. Su savo kalnais, remiančiais dangų baltomis viršūnėmis, su kalnų upeliais, skardžiais, krentančiais žemyn, su pievomis, pilnomis gražiausių žiedų, su ežerais ir vėjais, kupinais skaniausių kvapų.. Savo mėlynomis akimis - jūromis, žiūrėdama į žydrą dangų, ji buvo graži, nuostabi.

(DAUGIAU…)

  2010 metų lapkritį Vilniuje, Astromineralogijos centre “Pars Fortunae” apsilankė rašytoja iš Maskvos Tatjana Platonova. Autorės plunksnai priklauso arti 50 dvasinio pobūdžio knygų, kurių autorystės jis sau nepriskiria. Tam, kad suvokti, kodėl taip yra, derėtų paskaityti pačias knygas. Rašytoja Vilniuje pristatė paskutinį savo darbą - “Изумрудная Скрижаль Новой Эпохи”. Apie šią knygą, jos pagrindines temas ir parašymo tikslus ir papasakojo Tatjana Platonova, atvykusi į Vilnių.

(DAUGIAU…)

Mokytis yra gerai, tapti yra dar geriau.

Nereikia savęs kankinti dėl smulkių atsitikimų: visa tai smulkmenos; patys iš savęs jie nesvarbūs ir jų paskirtis - parodyti mums, kur dar mūsų prigimtyje slepiasi nesąmoningumas, kad mes galėtume jį apšviesti.

Žinoti, kaip šypsotis visomis gyvenimo aplinkybėmis, yra greičiausias kelias į Dieviškąją išmintį.

(DAUGIAU…)

  Buvo Brahmanas - Vienis, kuris YRA MOTINA IR TĖVAS viename, nebūtyje, bet tarsi giliame  miege, kur nėra nieko, tik Sat-Citt-Ananda. Kur dar nėra dvejybės, daugio.  Motina ir Tėvas yra tarsi medis sėkloje. Atėjus laikui, Brahmanas pabunda savy ir prasideda žaidimas, kai atsiskiria iš Jo - Sat-Citt-Anandos - BRAHMANO - dvi dalys: Paramašiva ir Parašakti, kurie yra dar viename taške, vienoje sėkloje, Bindu. Paramašiva, kuris yra jungtyje su savo Parašakti. Kaip saulė su savo šviesa.

(DAUGIAU…)

   Mes užsiteršiame patys ir teršiame viską aplink. Didžiausia teršėja yra antroji čakra (Svadhisthana) - ir mes vis iš jos poveikio neišbrendame. Sukame jos energiją ir sukame ir „vanduo” tampa purvinas, o mes manome, kad ją valome…

(DAUGIAU…)

  … Ir tada Mokytojas kalbėjo:

„Visos upės teka į jūrą. Vanduo yra vienas visur. Gali skirtis jo savybės, kažkur jis sūrus, o kitur - gėlas. Tačiau tai tas pat vanduo. Tokia paprasta tiesa. Vanduo yra sąmonės simbolis. Šis simbolis buvo naudojamas nuo neatmenamų laikų. Jo sėkla (bidža) yra NA (VA-NA-DA). Tačiau tai tik simbolis, rodantis kelią ten, kur nėra kelių.

(DAUGIAU…)

  Yra slėpiningų vietų, kurios kvėpuoja, atrodo nežemiška galia… Visada atsiras piligrimų, kurie ten keliaus. Neįvardydami sau jokio tikslo ir neklausdami „kodėl”. Jie žino, kad ten keliauti reikia, juos pakviečia Jėga, kuri yra pats Gyvenimas. Piligrimas eina tam, kad eitų, kur nueiti privalo.

(DAUGIAU…)

(DAUGIAU…)