Penktasis Raskolnikovo sapnas

dostojevskis Ištrauka iš Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“.

Jau sveikdamas jis prisiminė sapnus, kai dar gulėjo karštinėje ir kliedesyje. Jam rodėsi sergant, kad visas pasaulis pasmerktas kaip auka kažkokiam siaubingam, negirdėtam ir nematytam marui, plintančiam iš Azijos gelmių į Europą. Visi turėjo žūti, išskyrus keletą, labai nedaugelį išrinktųjų. Atsirado kažkokie nauji sukėlėjai, mikroskopinės būtybės, įsiskverbusios į žmonių kūnus. Tačiau šios būtybės buvo dvasios, apdovanotos protu ir valia. Žmonės, kurie juos priėmė į save, iškart tapo apsėsti ir išprotėję.

Skaityti toliau

Uždraustasis Tolstojus

Levas TolstojusMeilės palaima. Kreipimasis į brolius

Mieli broliai, padarykite tai savo pačių labui: suabejokite gyvenimu, kurį gyvenate ir kuris atrodo toks svarbus; supraskite, kad visi jūsų įsivaizduojami milijonų žmonių gyvenimo tvarkymo planai, jau nekalbant apie asmeninę šlovę, turtus ir pan., yra tik niekingos ir apgailėtinos smulkmenos, lyginant su siela, kurią atpažįstate savyje tą trumpą akimirką tarp gimimo ir mirties (…) Gyvenkite tik ta meile ir tai meilei, kurion esate kviečiami, ir tada pajusite, kad visas tas gėris, apie kurį galite tik svajoti, pasidaugins jums ir visiems žmonėms nesuskaičiuojamą daugybę kartų./ Levas Tolstojus

Mieli broliai, ypač tie, kurie dabar pas mus kovoja už vienokią ar kitokią niekam nereikalingą valstybės santvarką. Tau, mielas broli, nesvarbu kas toks būtum – caras, ministras, darbininkas, valstietis, – tau reikia vieno: nugyventi tą nenusakomai trumpą gyvenimo akimirką taip, kaip to nori tas, kas atsiuntė tave į gyvenimą.

Skaityti toliau

Lao Dzi išmintis

   Dao, išsakytas žodžiais, nebebūtų begalinis Dao. Ištartas vardas nebebūtų begalinis vardas. Nebuvimas yra dangaus ir žemės pradžių pradžia, buvimas – visko esamo ištakos. Taigi, nebuvime įžvelgiamos mįslingos Dao gelmės, o buvime – jo pavidalai. Ir nebuvimas, ir buvimas, – abu jie kilę iš to paties, bet jų vardai skirtingi; abu yra vadinami slėpiningais. Iš slėpiningų jie patys slapčiausi – vartai į visas gelmes.

Skaityti toliau

Virsmų knyga: protėvių darnos paslaptis

jonines Nuo rašytinės būtovės pradžios iki šiol medžiaginės žmonių bendruomenės raidai, gamybos, technologijų, įvairių mokslo sričių pažangai nuėjus labai toli, žmonija, deja, nesukūrė nei, darnaus pasaulio, nei visuotinio gėrio. Atvirkščiai, matome vis skaudesnius praradimus, jaučiame medžiagiškojo ir dvasinio pasaulio aižėjimą.

Skaityti toliau

P.Uspenskis: žmogus yra mašina (2)

ouspensky Jau sakiau, kad žmogui yra įmanomos keturios sąmonės būsenos: miegas, miegas pabudus, sąmoningumas savo atžvilgiu ir atsietas (objektyvus) sąmoningumas; bet jis gyvena tik dviejose: iš dalies miego ir iš dalies miego pabudus. Viskas atrodo taip, lyg, turėdamas keturių aukštų namą, jis gyvena tik dviejuose žemutiniuose.

Skaityti toliau

P.Uspenskis: žmogus yra mašina (1)

ouspensky Visa gyvena, nieko nėra mirusio, – mirę tik mes patys. Jeigu mes atgytume, nors akimirkai, mes pajustume, kad visa yra gyva, kad visi daiktai gyvena, galvoja, jaučia ir gali kalbėtis su mumis.///Piotras Uspenskis

Žmogus savęs nepažįsta. Jis nežino savo ribotumo ir galimybių. Jis net nežino, koks didis yra jo savęs nepažinimo mastas.

Žmogus pilnas įvairiausių klaidingų idėjų apie save. Pirmiausia jis nesuvokia, kad iš tikrųjų yra mašina.

Skaityti toliau

Platono būva

plato „Pirmiausia reikia atriboti du dalykus: tai, kas amžinai būva, bet neturi pradžios, nuo to, kas amžinai atsiranda, tačiau niekuomet nebūva.“/ Platonas „Timajas“.

Tai viena esmingiausių įžvalgų, kurias mums paliko Antikos Filosofas Platonas. Patys senovės graikai jo vardą tarė – Plato. Na, lietuviškai būtų Platusis.

Skaityti toliau

Pirmoji metų knyga: „Pakelk akis“

09 virselis Atėjo Naujieji kalendoriniai metai ir pirmoji knyga, kurią perskaičiau jau šiais metais – tai mano geros bičiulės Onos Rašytės dvasinių įžvalgų rinktinė „Pakelk akis“. Ja ir norėčiau pasidžiaugti bei jums papasakoti savo įspūdžius, būnant su knyga. Papasakoti lengva, perduoti sunku.

Nes kalbame apie tokį paprastą ir sudėtingą dalyką, kurį vadiname „dvasine patirtimi“. Kai ją turi, rodos, ir kitam gali perduoti. Tačiau, dažnai žmonės nepajunta tos perdavos, sakydami – juk tai tik žodžiai… O, kaip perduoti žolės žalumą ir saulėtekio gražumą? Kaip apsakyti tai, kas slypi už menamų sąvokų, už mūsų protų veiklos ir visų minčių? Už viso to skubėjimo ir bėgimo, nuo ryto link vakaro?

Skaityti toliau