Lietuviškai pateikiame vieną iš žymiausių hermetinių tekstų, priskiriamų pačiam Hermiui Trismegistui, Senovės Egipto išminčiui - “Smaragdo Lentelė”. Visos dvasinės kryptys skirtingais žodžiais kalba apie panašius dalykus. Nėra to, kas buvo žinoma Rytuose, ko nežinojo Vakarai. Nėra to, ką žinojo Vakarai, kas buvo nežinoma Rytuose. Viena Šviesa apreiškia pasauliui Meilę, Tiesą ir Evoliuciją.
Šiuo metu spaudai ruošiama Frank David Cardelle knyga “Pasaulio siela: Gydome ir keičiame sąmyšio apimtą pasaulį”. Autorius yra senos indėnų gimines atstovas ir tai dvelkia jo tekstuose. Suprantama, kad pateikiama išmintis nėra nauja. Juk visos religijos ir dvasinės kryptys jau tūkstančius metų kalba apie vieną ir tą patį. Tik vis kitais žodžiais. Daugelis drąsuolių bandė pakeisti pasaulį. Šiandien daugelio jų neprisimename net vardų. Išvada viena ir labai paprasta. Negalime pakeisti pasaulio. Tačiau galime pakeisti save, savo požiūrį į pasaulį. Savo charakterį. Kai tokių, kurie suvokia kaitos būtinybę ir keičiasi, atsiras pakankamai daug - ims keistis ir pasaulis. Mūsų neturėtų pernelyg jaudinti klausimas, kiek yra tų, kurie eina sąmoningumo keliu. Svarbiausias klausimas - keistis patiems.
Nepastovumo, laikinumo, dūlėjimo kontempliacija Tibeto budizme yra labai svarbi, nes skatina imtis Budos Mokymo praktikos. Todėl lyginama su botagu. Ypač didelę reikšmę šiai kontempliacijai teikė Kadam arba Pamokymų tradicija, itin pabrėžusi motyvo, paskatos, vidinės nuostatos svarbą dvasinėse pratybose. Iš Kadam vėliau išaugo Gelug arba Dorybingoji tradicija, kuri klęsti iki šių dienų. Čia pateikiame ištrauką iš šios tradicijos atstovo Končog-Tenpadromės, gyvenusio 1762 - 1864 m. tekstų.
Viena nuostabiausių knygų ir gyvosios išminties šaltinių – Kahlilio Džibrano knyga „Pranašas“. Išminčiai nereikia daug žodžių…
Amžinas klausimas apie laisvą valią ir likimą… Atsakymų prote nėra. Klausimas gali būti tik toks: ar man egzistuoja laisva valia? Egzistenciniai klausimai - tai meditacija, suvokimas už proto. Žinojimas per tokią praktinę patirtį nebereikalauja “protinių” klausimų lyg proto mankštos. Pateikiama ištrauka iš E.Šiure knygos “Didieji Pašvęstieji”.
…
Gėrio ir blogio kilmė lieka nesuprantama paslaptimi tam, kas nesuvokia apie daiktų ir reiškinių pradžios ir pabaigos. Moralė, kuri neturi omenyje aukščiausiojo žmogaus likimo, bus tik utilitari (buitinė) ir visada netobula.
Kai žmonės pradeda savo dvasinį kelią, jiems rūpi išmokti visas taisykles. Tai suprantama, netgi būtina. Dažnai mums reikia griežtų nuorodų, kad galėtume save tinkamai nukreipti.
Ištrauka iš teosofo Čarlzo Ledbiterio knygos apie astralinio pasaulio gyventojus. Dvasiniams ieškotojams reikia susivokti, jog pasaulis labai platus ir neapsiriboja vien fiziniu lygmeniu. Beje, ištraukoje minimus elementalus kartais puikiai fiksuoja ir mūsų fotoaparatai. Tačiau, kaip taisyklė, šios esybės nemėgsta fotografuotis ir užfiksuoti jas visame savo formų gražume pavyksta toli gražu ne kiekvienam…. Daugiausia tiems, kam jie leidžia tai daryti. Taigi, tokiu „eksperimentiniu“ būdu lengviausia įsitikinti (net „protukams“ skeptikams), kad už fizinio lygmens yra dar kažkas ir apie tai pasakoja Č.Ledbiterio knyga „Astralinis lygmuo“.
Nuostabus A.Cheidoko kūrinys apie… Geriausia jį tiesiog perskaityti.
„Kai pirmą kartą perskaičiau šias eilutes, parašytas dabar epigrafe, man iškilo trys klausimai.
Pirmas – kaip galėjo įvykti, kad žiaurūs teisėjai, susirinkę nuteisti moters už svetimavimą užmėtymu akmenimis, staiga tapo tokie gailestingi ir, paklausę savo sąžinės, paliko nusikaltėlę nenubaustą?
Antra – kodėl taip glaustai parašytoje Evangelijoje kelis kartus pažymėta tokia smulkmena, atrodytų, neatliekanti jokio vaidmens tolimesniame pasakojime? Gal paslaptis būtent tame, ką Kristus rašė pirštu ant smėlio?
Trečia – koks buvo tolesnis svetimavusios moters likimas?
„Lietuvos Dvasia šaukiasi mūsų. Ji beldžiasi į kiekvieno toje dvasinėje teritorijoje gyvenančiojo širdį, jei tik kas sugeba ją girdėti. Protus tik savo girdime, robotais tampame“, - Kasparo akys skendėjo skausme, kylančiame iš pačios jo esmės.
Pasaulyje atsirado daug mokytojų. Kai kurie, susidūrę su kažkuo nauju ir stebuklingu, pergyveno stiprius išgyvenimus. Vieni sugebėjo tai išgyventi, suvokti ir pritaikyti gyvenime, kiti nesiteikė įsigilinti ir suvokti visą patirties gilumą, ir kaip rezultatas ši nauja ir stebuklinga patirtis jiems taip ir liko „kitoje“ šio gyvenimo pusėje. Jie pradėjo šias patirtis naudoti garbinimui, bauginimui ir padarė savo gerovės šaltiniu. Jie nesugebėjo atsispirti savojo „aš“ žemesniosioms savybėms, jie neįtraukė į pažinimo procesą naujų smegenų lastelių. Neįvyko nei supratimo, nei priėmimo, nei naujos patirties panaudojimo šiame gyvenime.
