Mokslas tyrinėja vadinamąją objektyvią tikrovę, priešpastatydamas [kalbininkams: supriešindamas juos taip, kad jų tarpusavio akistata virsta priešstata] jai subjektyvią, kurios, atvirai kalbant, jis nė nelaiko būtent tikrove. Objektas (objectus) ir subjektas (subjectus) - tai lotyniški žodžiai, raktiniai vakarietiškos pasaulėžiūros žodžiai, neturintys lietuvių kalboje tiesioginių atitikmenų. Tokių atitikmenų lietuvių kalboje nėra todėl, kad ji atstovauja kitokiai pasaulėžiūrai, ji globia savy ir nedrąsiai teigia savimi apskritai kitokį tikrovės supratimą, kurio kitados išsižadėję vardan svetimo, ir praradome vidinę, o galiausiai ir išorinę laisvę. Nūn mūsų beašę, svetimdvasę sąmonės būklę ryškiausiai rodo svetimybės kalboje.

(DAUGIAU…)

   Kas yra prabočių žemė? Kodėl esam čia, o ne kitur? Jei tai būtų tiesiog atsitiktinumai, kurių atrodo esanti pilna visa Žemė, šis pasaulis seniai jau turėjo nugarmėti į tamsiausią chaosą. Tačiau taip nėra atsitikę.

Protas bando skaldyti pasaulį į dalis ir priešpastatyti jas tarpusavyje. Tuomet toks pasaulis tampa daugeliu, visiškai nesusijusių vienas su kitu, gyvenimo fragmentų. Jokios tvarkos, jokios vilties, tik kova ir mirties laukimas. Tačiau žmogaus širdis viską apjungia. Tai kartais vadiname intuicija. Tiesiog žinome, jaučiame, kad atsitiktinumų nebūna, kad esame Vienos Žemės, Didžiosios Motinos ir Vieno Dievo, kurį gražiai minėjo dar karalius Gediminas, vaikai.

(DAUGIAU…)

   Vis plačiau kalbama apie mūsų tautos ryšius senovėje su taip vadinama Europine Sarmatija. Istorikai šiai diskusijai, berods, nėra pasiruošę - labai keista, kad ši tokia svarbi mūsų senosios istorijos tema liko praktiškai apeita. Nors pirminės medžiagos pakaktų, bent jau problemos įvardijimui, jos perkėlimui į mokslinį, profesionalų lygmenį. Sakoma, kad mūsų istorikai profesionalai neturi pakankamai pajėgumų ir finansų. Tačiau tų pačių finansų, tarkime, užtenka Istorijos instituto funkcionavimui. Kokios problemos ten įvardijamos, kaip prioritetinės? Tos, kurios yra paprastesnės tyrėjams, kurioms pakanka šaltinių mūsų šalies archyvuose. Koks istorikas ramiai sau ir pamažėle tiria Valakų reformos (XVI a.) vingrybes ir panašius dalykus. Užtektų pažvelgti į daktarinių disertacijų temas. Štai vien Vilniaus Universitete 1999 - 2004 buvo apgintos 28 daktaro disertacijos. Nesakau, kad Valakų reforma nesvarbu. Tačiau teigiu, kad yra temų daug svarbesnių, turinčių pamatinę vertę visai mūsų šalies istorijos paradigmai.

(DAUGIAU…)

   Grįžęs iš piligriminės kelionės Himalajuose aplankiau Viešpaties Ragučio akmenį prie Šv. Paraskevijos cerkvės. Džiugu, situacija kiek pagerėjusi, vieta pamažu ima atsigauti, nors vėl teko pašalinti keletą nuorūkų ir šiukšlių. Tačiau atsirado ir daug žvakučių, akmuo pamažu imamas gerbti ir tvarkyti. O pašalinti atidirbusias žvakutes jau daug linksmiau ir natūraliau, nei nepagarbiai ne vietoje numestas nuorūkas…

(DAUGIAU…)

   Ragutis - midaus ir alaus dievas, pirmas jį pamini istorikas Teodoras Narbutas 19 a. pradžioje. Tačiau ar taip viskas paprasta? Teks pažiūrėti į šaknį, ieškoti antrojo, paslėpto reiškinio dugno. Nušlavus nuo žemės senuosius protėvių tikėjimus bei kultus, užgesinus amžinąją ugnį ir išnykus žynių luomui, žmonių atmintyje teišliko tik keli išoriniai reiškinio aspektai.

(DAUGIAU…)

AZUOLELI BRANGUS

TŪLA SENOVE MENAS

DEIVA ZENKLU BŪDAMS

ATSKRAIDINK MAN ZINIA

PRATEVIU ZINYCIAS.

  (DAUGIAU…)

Kaip žinia, yra trys dvasinio kelio taisyklės, kurių derėtų prisilaikyti tiems, kas eina dvasiniu keliu. Pirmoji taisyklė  - laikytis etikos ir moralės normų (sąžiningumas prieš patį save). Jogai šį elgesio kodeksą vadina “jamomis ir nijamomis”. Antroji taisyklė - santykių su socialine aplinka sureguliavimas arba taip vadinama “gyvenimo joga”, pamokos per konkrečias situacijas. Nebėgti toli, į mišką ar vienuolyną, o sureguliuoti konfliktus ir problemas, kylančius čia ir dabar.

(DAUGIAU…)

   Pokalbis su mitologu Dainiumi Razausku. Pateikiame sutrumpintą. Apie senąją ir atsinaujinančią Dvasinę Tradiciją bei Vietą, kur yra Pasaulio Vidurys.

(DAUGIAU…)

   Prašykime ir bus duota, belskimės ir bus atidaryta. Taip kalba šventraščiai. Šiandien labiau įpratome keikti pačių išrinktą valdžią ir skųstis materialiniais nepritekliais. Nors visų jų šaknys glūdi žmogaus ir tautos dvasios gyvenime.

(DAUGIAU…)

Kleve mūsų, kuris esi atšlaime,

teesie amžinas tavo šlamėjimas,

teateinie tavo žydėjimo karalystė,

teesie tavo valia bičių dūzgesiui -

kaip viršūnėje, taip ir šaknyse.

(DAUGIAU…)