2019 metų Lygiadienio metą, stovint prie Ragučio Šventosios Ugnies, išgirdau tris žodžius. Aiškiai ir tvirtai. Tiktų kartojimui po kiekvienos maldos ar apeigos. Arba tiesiog kaip palinkėjimas mūsų plačios bendruomenės nariams, Lietuvos žmonėms.
Tai labai svarbūs, labai esmingi trys žodžiai:
Laisvės! Šviesos! Ramybės!
Su džiaugsmu šiek tiek prisidėjau prie Savitri Ashram atlikto Konfucijaus išminties vertimo. Šiame mokyme glūdi paprasti atsakymai į daugelį ryškių nūdienos klausimų. Tai štai kodėl visos valdžios ir viršininkai nemėgsta senelio Konfucijaus ir jo raštų…
Ir mums patiems dažnai sunku būna pripažinti, kad „Jei šaknyje yra sumišimas ir betvarkė, sąmoningumas yra pažeistas, tai ir viršūnėse nebus tvarkos.“ Ir ši mūsų valdžia, nors jos atskirtis nuo žmonių šiandien yra milžiniška, vis tik yra mūsų bendruomenės-visuomenės pagimdytas darinys, mūsų bendrinės sąmonės atspindys.
Atėjo Naujieji kalendoriniai metai ir pirmoji knyga, kurią perskaičiau jau šiais metais – tai mano geros bičiulės Onos Rašytės dvasinių įžvalgų rinktinė „Pakelk akis“. Ja ir norėčiau pasidžiaugti bei jums papasakoti savo įspūdžius, būnant su knyga. Papasakoti lengva, perduoti sunku.
Nes kalbame apie tokį paprastą ir sudėtingą dalyką, kurį vadiname „dvasine patirtimi“. Kai ją turi, rodos, ir kitam gali perduoti. Tačiau, dažnai žmonės nepajunta tos perdavos, sakydami – juk tai tik žodžiai… O, kaip perduoti žolės žalumą ir saulėtekio gražumą? Kaip apsakyti tai, kas slypi už menamų sąvokų, už mūsų protų veiklos ir visų minčių? Už viso to skubėjimo ir bėgimo, nuo ryto link vakaro?
Kas yra simbolis? Tai yra Raktas. Štai jums 12 raktų. Tie raktai yra žinomi nuo senų laikų. Tačiau kur tos durys, kurias jie rakina? Duris gali atrasti tas, kuris jų ieško. Tačiau tas, kuris ieško – neras. Tam, kuris ieškodamas neieško, turi tyrą širdį ir švarų protą, padės vidinis Mokytojas, tai, ką vadiname nuojauta, pajauta. Nes atrakinti duris gali tik tu pats, jokia išorinė galia to padaryti negali. Tai žingsnis į Suvokimo, į Mokytojo pasaulį. Skaityti toliau
Įvadas
Šios ištraukos iš istoriko pasisakymo vertingos tuo, jog yra išaiškinta visuomenės pažinimo įrankių, sąvokų svarba. Kai sakau, jog mūsų protėviai „religijos“ neturėjo, daugelis stebisi. Kaipgi taip? Ogi mūsų pasaulėvydai mažiausiai 5000 metų, o sąvoka „religija“ yra gana jauna. Naudojantis tokiomis naujoviškomis, „moderniomis“ sąvokomis kaip „religija“, negalėtume suprasti mūsų protėvių Vydijos.
Daugelis iš mūsų, matydami mūsų ūkio ir valstybės valdymo rūpesčius ir įsisenėjusias bėdas, užduoda sau klausimą – kaip turėtume gyventi toliau kaip bendruomenė, kad mūsų vidinis teisingumo pojūtis atitiktų tai, ką matome išorėje. Suprantama ir paprasta tiesa: kad vieno atsakymo čia negali būti; kad vidinių žmogaus pasikeitimų suma įgalina ir išorinių pasikeitimų tvarumą. Ir tuo pačiu jau daugelis supranta, jog reikalingas esminis veikiančios politinės austuvos (sistemos) perkrovimas.
1. Tu miegi. Viskas gali būti ne taip, kaip atrodo tavo sapne. Tau reikia atsibusti. Tai pirmoji pamoka.
2. Busdamas tapk savo gyvenimo stebėtoju. Tu – ne veikėjas, tu – visų gyvenimo pasireiškimų viduje ir išorėje liudytojas. Tai antroji pamoka.
Tarp religijos ir dvasingumo yra panašumų, tačiau yra ir skirtumų. Atlikdami įvairias dvasines pratybas, kažką darydami iš širdies ir atviru protu (pavyzdžiui, keliaudami į šventas galios vietas ar degdami Amžiną protėvių Ugnelę, ramindami protą ir medituodami) dažniausiai nekreipiame daug dėmesio į išorinius pavidalus ir religijas. Ramindamas protą, medituojantis žmogus apvalo save nuo proto ir jausminių apnašų, tada Suvokimas skleidžiasi pats. Skleidžiantis Suvokimui, suprantamas pasaulio sąlygiškumas. Nebėra siekio kažką keisti, kažką „padaryti“, išskyrus buvimą su pačiu savimi, darnioje vienovėje. Vidinė darna veda į išorinę darną. Gi religingumas (ypač Vakarų pasaulyje) dažnai pasireiškia kaip valdanti galia, valdžios ir jos bendrinės sistemos dalis. Tuo pačiu mums tampa suprantama, jog šiuolaikinis dvasingumas nėra tapatus religingumui, nors jam ir neprieštarauja.