Gyvenimas tiesiog vyksta, šis srautas teka ir teka. Mes, su savo kūnu-jausmais-protu irgi esam to srauto dalis. Gyvenimo bangos pakyla ir nusileidžia. Galime dalyvauti lyg aktoriai teatro vaidinime. Galime stebėti, lyg žiūrovai salėje… Tačiau ir geras aktorius ir geras žiūrovas pasibaigus vaidinimui ramiai eina namo. O mes vis tapatinamės: su aktoriumi, ar su žiūrovu…
Kas yra tas Stebėtojas? Ar galima tapatintis su juo?
„Šalin grandines – laisvės, laisvės, laisvės, laisvės! Visada būti pasiruošus pakeisti viską, išskyrus Viena: veržimąsi. Tai troškulys. (…)
Geriausia, ką galima padaryti – tai neturėti jokių išankstinių įsikaltų idėjų ir principų; o! Moraliniai principai, normų ir taisyklių sąvadas, „ką reikia daryti“ ir „ko nedera daryti“, visos įsikaltos idėjos, iš moralinio požiūrio taško, iš vystymosi (progreso) požiūrio taško, o paskum visi socialiniai ir proto (mentaliniai) sąlygiškumai – nėra sunkesnių kliūčių, nei šios. Pažįstu žmones, kurie gaišo dešimtmečius tam, jog įveiktų vieną iš tokių proto konstrukcijų!
Trūksta energijos – tai yra pirmasis ženklas, jog kažkas yra negerai. Ajurveda – senasis Indijos sveikatos mokslas, teigia, jog žmogaus dvasinė Atgaja matyti pagal du pagrindinius požymius:
1. Asmuo, kiekvieną dieną tampa jaučiasi laimingas (laimingesnis).
2. Jo santykiai su kitais gerėja, aplinka tampa darnesnė.
Žinoma, visi gydytojai jums pasakys – kartais pagerėjimas ateina per paaštrėjimą…
Malda ir meditavimas, lyg paukščio du sparnai. Tuo pačiu, malda yra prieinama kiekvienam, ji suprantama ir įprasta. Galbūt, tai seniausia pasaulyje dvasios pratyba. Jos reikšmę žmogaus dvasiniame gyvenime sunku pervertinti.
Čia dešimt patarimų maldos praktikai:
Kartą sutikau žmogų. Keistas tai buvo žmogus. Norėjau praeiti pro šalį, tačiau jis įdėmiai pažiūrėjo į mane ir ėmė kalbėti. Lyg man, lyg pats sau… Taip jis kalbėjo:
- Įvairių žmonių sutinku. Vieni galvoja, kad eina dvasiniu keliu, bet neina. Kiti apie tai iš viso negalvoja, bet tuo keliu eina. Vieni sako – „pergyvenu dvasinių pasikeitimų laikotarpį“. Pasižiūriu įdėmiau – jokių pasikeitimų, tik jausmai linguojasi. Sūpuojasi žmogus jausmų sūpynėse… Jo siela siekia aiškumo, tyrumo, tačiau jausmai/jutimai temdo akis. Susitapatinęs su jomis, jis ir toliau „transformuojasi“. Jausmų pasaulis – tamsus vanduo, tame tamsiame vandenyje visokia žuvis gyvena. Gal išsisups ir suvoks, kas tikra, o kas ne. Palikim tai Aukščiausiųjų pasaulių Malonei, nevertinkim. Mylėkim – ir priartinsim tą dieną, kai supynės sustos.
Visa gyvena, nėra nieko mirusio, – mirę tik mes patys. Jeigu mes atgytume, nors akimirkai, mes pajustume, kad visa yra gyva, kad visi daiktai gyvena, galvoja, jaučia ir gali kalbėtis su mumis.
Piotras Uspenskis
Dažnai kalbame apie sąmoningumą, tačiau yra sunku jį apibrėžti. Vienareikšmių atsakymų nėra ir būti negali, nes sąmoningumas turi daug lygmenų. Svarbu pabrėžti tai, jog sąmonėjimas, kaip procesas, yra įmanomas. Ir tai vienas iš gražiausių šio pasaulio stebuklų, žmogaus sąmonės skleidimasis.
Negali dalyvaut, jei skirta būt.
Jogas Atmaram
Šiame tekste pabandysiu pažiūrėti į geopolitinius vyksmus kiek kitu kampu, nei yra įprasta. Iš stebėtojo padėties, kuris nevertina, kas teisus, o kas klysta. Stebėtojas liudija bei pastebi dėsningumus.
Ši kova, keista kova su savimi pačiais, tęsiasi jau daug tūkstančių metų. Žmonės dalinasi ir vis nepasidalina. Tada „pasidalina“ į geriečius ir blogiečius ir ima kovoti. Geriečiai galvoja, kad jie geriečiai, blogiečiai – kad irgi geriečiai. Niekas nenori būti blogiečiais. Gal todėl blogiečių ir nebūna. Kiekvienas karas šventas, abi pusės teisios. Ir abi pusės kaltina viena kita blogiečiais esą. Tačiau galutiniai blogiečiai paaiškėja po vienos iš pusių pralaimėjimo. Todėl ir sakoma, kad „laimėtojai rašo istoriją“.