- Mukunda, - iš tolimo vidinio balkono pasigirdo Šri Juktešvaro balsas.

Aš pasijutau besiblaškantis, kaip ir mano mintys. „Mokytojas visada verčia mane medituoti, - burbtelėjau sau, - jis neturėtų trukdyti manęs, nes žino, ko atėjau į šį kambarį”.

Jis vėl mane pašaukė, tačiau aš atkakliai tylėjau. Trečią kartą jo balse suskambo priekaištas.

- Pone, aš medituoju, - sušukau protestuodamas.

- Aš žinau, kaip tu medituoji, - atsakė mano guru. - Su išblaškytomis mintimis lyg lapais per audrą. Ateik pas mane.

Pažemintas ir demaskuotas liūdnai nuėjau pas savo guru.

- Vargšeli, kalnai negali tau duoti to, ko tu nori, - švelniai ir atidžiai tarė mokytojas. Ramus jo žvilgsnis buvo sunkiai suvokiamas. - Tavo širdies troškimas išsipildys.

Šri Juktešvaras retai kalbėdavo mįslėmis, todėl aš dar labiau sumišau. Jis švelniai sudavė man į krūtinę virš širdies.

Mano kūnas staiga lyg prilipo prie žemės, kvėpavimas lyg su dideliu magnetu buvo ištrauktas iš mano plaučių. Siela ir protas akimirksniu prarado savo priklausomybę nuo materijos ir lyg šviesą spinduliuojantis skystis liejosi pro kiekvieną kūno porą. Kūnas buvo lyg apmiręs, tačiau aš supratau, jog niekada anksčiau nebuvau toks gyvybingas. Mano identiškumo jausmas daugiau jau nebuvo kietai pririštas prie kūno, bet apėmė ir aplinkinius atomus. Žmonės gatvėse atrodė ramiai judantys per tolimą mano paties periferiją. Pro skaidrią dirvą matėsi augalų ir medžių šaknys. Aš net galėjau įžiūrėti jų sulčių tekėjimą.

Viskas aplink mane buvo beveik permatoma. Įprastas frontalus mano žvilgsnis dabar pasikeitė į platų sferinį regėjimo lauką, kuriame galėjau viską suvokti vienu metu. Pro savo pakaušį regėjau žemyn Rai Ghato gatve žingsniuojančius vyrus, taip pat pastebėjau lėtai artėjančią baltą karvę. Kai ji priėjo prie atidarytų ašramo vartų, žiūrėjau į ją dviem fizinėmis savo akimis, tačiau, kai ji ėjo už plytinės sienos, aš vis dar puikiai ją mačiau.

Objektai mano panoramoje drebėjo ir vibravo lyg greitas kino filmas. Mano ir Mokytojo kūnai, kolonų juosiamas kiemas, baldai ir grindys, medžiai ir saulės šviesa retkarčiais smarkiai sublizgėdavo, kol pagaliau viskas pavirto į švytinčią jūrą, - lygiai kaip cukraus kristalai, įmesti į stiklinę su vandeniu, ištirpsta pamaišius vandenį. Visa vienijanti šviesa kaitaliojosi su įvairiausiomis materijos formomis, metamorfozės atskleidė kuriantį priežasties ir pasekmės dėsnį.

Tikras džiaugsmas užtvindė ramius ir begalinius mano sielos krantus. Aš pajutau, jog Dievas yra niekada nesibaigianti Palaima, Jo kūnas yra nesuskaičiuojami šviesos raizginiai. Augantis spindėjimas pradėjo gaubti miestus, žemynus, Žemę, saulę ir žvaigždžių sistemas, išretėjusius ūkus ir plaukiojančias visatas. Mano vidinėje begalybėje mirgėjo visas ramiai šviečiantis kosmosas, lyg iš toliau naktį stebimas miestas. Giliai atmintyje įsirėžę pasaulio kontūrai kažkaip išbluko iki tolimiausių kampų, kur galėjau matyti niekada nesibaigiantį malonų švytėjimą. Jis buvo sunkiai apsakomas ir labai subtilus, planetos švietė daug aiškiau.

Iš Amžinojo Šaltinio ištryško dieviškieji spinduliai ir švietė į nenusakomomis auromis apgaubtas galaktikas. Aš nepertraukiamai stebėjau, kaip jie virsta žvaigždynais, paskui vėl išsisklaido į vaiskią permatomą liepsną. Begaliniai pasauliai nuolat keitėsi, kol pagaliau virto akinančiu blizgėjimu, liepsna dangaus skliaute.

Savo širdyje pajutau dangišką centrą, kaip intuityvaus suvokimo tašką. Iš mano nervinio centro išsklidę spinduliai pasiekė bet kurią visatos struktūros dalį. Mano viduje gyvsidabrio takumu pulsavo palaimingoji amrita - nemirtingumo nektaras. Kūrybingą Dievo balsą išgirdau vibruojantį skandą AUM, kuris yra Kosminio Variklio virpesys.

Staiga į mano plaučius grįžo kvėpavimas. Aš baisiai nusivyliau, supratęs, jog begalinė didybė baigėsi. Buvau vėl įspaustas į žeminantį kūno narvą, ne taip lengvai derantį su Dvasia. Lyg išlaidus vaikas, aš pabėgau nuo makroskopinių savo namų ir įkalinau save ankštame mikrokosmose.

Prieš mane nejudėdamas stovėjo mano guru. Aš jau pradėjau lenktis prie šventų jo kojų, norėdamas padėkoti už ilgai ir su užsidegimu ieškotus kosminės sąmonės potyrius, tačiau Mokytojas sulaikė mane ir paprastai bei ramiai tarė:

- Tu neturėtum per daug apsvaigti nuo ekstazės. Tau dar daug ką reikės nuveikti šiame pasaulyje. Eime iššluosime balkono grindis ir eisime pasivaikščioti prie Gangos.

Aš atsinešiau šluotą, nors žinojau, kad Mokytojas nori išmokyti mane harmoningo gyvenimo paslapčių. Siela privalo sklandyti virš kosmoso bedugnių, o kūnas - atlikti kasdienius savo darbus. Kai vėliau mes išėjome pasivaikščioti, aš vis dar buvau apimtas neapsakomos ekstazės. Mūsų kūnus mačiau kaip du astralinius paveikslus, judančius keliu palei upę, kurios esmė buvo tyra šviesa.

- Tai Dievo Dvasia nuolatos palaiko kiekvieną formą ir galią visatoje, tačiau Jis yra transcendentinis ir esantis palaimingoje nesukurtoje tuštumoje anapus judančių reiškinių pasaulio, - paaiškino Mokytojas. - Suvokę savo dieviškumą ir gyvenantys kūne šventieji pažysta šią dvilypę būtį. Jie sąmoningai įsitraukia į žemiškus darbus, tačiau lieka pasinėrę vidinėje palaimoje. Visus žmones Viešpats sukūrė iš beribio Savo Buvimo Džiaugsmo. Nors juos skausmingai varžo kūnas. Dievas vis dėlto tikisi, kad Jo pavyzdžiu sukurtos sielos kada nors peržengs visas jutimines kliūtis ir iš naujo susilies su Juo.

Kosminė vizija davė man nemažai ilgalaikių pamokų. Kas dieną ramindamas savo mintis, aš po truputį atitolau nuo klaidingo įsitikinimo, kad mano kūnas yra mėsos ir kaulų masė, keliaujanti per kietą materijos dirvą. Aš mačiau, kad kvėpavimas ir nerimstantis protas yra lyg audros, kurios šviesos vandenyną pavertė materijos formų bangomis: žeme, dangumi, žmonėmis, gyvūnais, paukščiais, medžiais. Absoliuto, kaip Vienos Šviesos, neįmanoma patirti nenuraminus šių audrų. Kai tik man pavykdavo numalšinti du vidinius sąmyšius, aš mačiau vienoje šviečiančioje jūroje tirpstančias daugybę kūrybos bangų, o bangoms ir audroms nurimus visa ramiai susiliedavo į viena.

Paramhansa Jogananda „Jogo autobiografija”

***

www.yogi.lt

Ganga prie Rišikešo Himalajuose.

R.G.Narajano nuotr.

Jeigu turite problemų (fizinių, psichologinių ir t.t.) - užsiimkite joga.

TAIP. Jei rasite mokytoją, kuris pats supranta, ką ir kaip reikia daryti.

NE. Jei mokytojas negali jums individualiai patarti, parinkti jogos pratimus (asanas ir kvėpavimo pratimus). Tai yra labai svarbus dalykas.

Vis tenka stebėti, kaip laikui bėgant tiems, kurie užsiima joga (be sąmoningo suvokimo to, ką jie daro) įvyksta labai rimti raumenų sistemos balanso, sutrikimai, kūno simetrijos pakitimai ir, deja, pusiausvyros centro pasikeitimai.

O tai veda į viso organizmo disbalansą ir atskirų kūno sistemų ir sąnarių (kurie kartais pradeda tiesiog tinti) perteklinį apkrovimą bei vidaus organų sutrikimus. Tai gali sukelti visą eilę susirgimų, jau nekalbant apie pablogėjusią emocinę - mentalinę būseną.

Štai dabar kažkas ims ir pradės reikšti nepasitenkinimą: kaipgi šitaip?! Mes užsiimame joga, tiek daug metų praktikuojame, o jūs sakote, kad mes neteisūs, mes klystame???

Nusiraminkite. Jei nenorite daryti išvadų dabar, palaukite kokius 4 - 5 metelius (kai kam ir tiek neprireiks laukti), ir jūs pradėsite pastebėti, kad:

1. kažkodėl jūs dažnai imate jausti šaltį ar tiesiog darosi sunku ištverti temperatūrų svyravimus (o termoreguliacija pirmiausia priklauso nuo raumenų darbo, ne tik nuo dietos);

2. kažkas ima labai stipriai lieknėti (iš pradžių tuo džiaugiasi), o po to ima tiesiog džiūti arba, atvirkščiai, ima priaugti svorio. Tai ypač dažnai galima pastebėti moterų kūnuose ( atsiranda pilvukas, dingsta talija, kojos sustambėja, dažnai pastebimos pėdos deformacijos);

3. kas turėjo alergiją,- padažnėja priepuoliai (o juk turėtų būti atvirkščiai);

4. tokio žmogaus žvilgsnis tampa lyg „prigesęs” ( kažkur iškeliavo prana?!)

Manau, kad daugeliui teko sutikti tokių žmonių.

Tik atkūrus kūno raumenų balansą, pasiekiamas ir energetinis balansas. Tuomet kūno ir proto aktyvumas-pasyvumas yra pusiausvyroje.

Ne joga čia yra kalta, tiesiog taip vadinamas visagalis „žmogiškasis faktorius”. Žmonės linkę galvoti, kad pratimus galima laisvai atlikinėti „choru”, nesuvokiant to, kas atliekama, per save ir savimi (nesuprantant, kokia raumenų grupė turi veikti ir kaip veikia). Taigi, teoriškai viskas turėtų būti gerai, o praktiškai - neišeina…

Ir pagaliau jogos praktikų viršūnė - stovėsena ant galvos. Ir didžiam jūsų džiaugsmui jums bus pasiūlyta atsistoti ant galvos jau pirmą užsiėmimų mėnesį (jei ne anksčiau). Sunku atsispirti, linksma, atrodo, kad įveikiame save ir tampame „tikrais jogais”. Ir dar tas ego: atrodys kad nugalime save, o iš tikro paskatiname egoizmą, atsitoję ant galvos ir tapę „pažengusiais jogais”.

Neparuoštam kūnui šios praktikos yra nepaprastai pavojingos. Paruoštų dar neteko sutikti, nes daugelis turi neišspręstų kūno savybių, dėl kurių buvimo nuo taip vadinamų „karališkų asanų” (pirmiausia tai yra stovėsena ant galvos - širšasana ir stovėsena ant pečių - žvakė arba sarvangasana) yra geriau susilaikyti.

Jums aiškins, kad stovite ne ant galvos, o praktiškai ant rankų ir pečių. Tie, kas žino, kaip veikia raumenų sistema, žino, kaip kaklo ir krūtinės slanksteliai ir raumenys yra susiję su rankomis? O kaip kaklo slanksteliai susiję su galva? Ir tuomet tektų pasidomėti, kas atsitinka, kai traumuojami kaklo slanksteliai?

Pagaliau jogos užduotis yra atkurti kūno pusiausvyrą, atpalaiduoti užspaustas vietas. O ne surakinti, taip problemas dar paaštrinant. Ne skatinti stuburo deformacijas, o atkurti pusiausvyrą. Ir tai tikrai nėra juokai, nes kalbama apie jūsų sveikatą. Nedera jos specialiai gadinti dėl paikystės ir nežinojimo.

Štai, pavyzdžiui, galvos skausmų priežastis (50 - 60 proc. atvejų), yra kaklo slankstelių patologija. Negi galvojate, kad stovėdami ant galvos ją pašalinsite?

Plaukų netekimo priežastis slypi ten pat, o taip pat „kaltas” neteisingas skydliaukės darbas. Jos darbą stimuliuoja arba stabdo tam tikros asanos. Todėl jos turi būti tinkamai parinktos konkrečiam žmogui. Būtina išsiaiškinti, ko jums reikia iš tiesų. Toli gražu ne visada ją reikia stimuliuoti (pavyzdžiui, ją stimuliuoja žvakė-sarvangasana). Juk plaukai krenta ne dėl to, kad ta vieta liečiame grindis, stovėdami ant galvos!

Bet kokią asaną reikia atlikti sąmoningai, žinant, ką ir kodėl darai, kas tuo metu vyksta organizme visais lygmenimis (žmogus yra ne vien fizinis kūnas).

Viską organizme sujaukti galima gana greitai (tai panašu į kortų namelio griūtį - užtenka pajudinti vieną kortą…), o štai atstatyti organizmo balansą tenka labai ilgai. Kartais tai trunka dešimtmečius.

Ir nederėtų užmiršti, kad joga yra ne vien fiziniai pratimai. Vien fiziniai pratimai negali jus padaryti sveikais ir laimingais. Kas yra tikroji joga turite patirti patys - ir tik ši jūsų patirtis bus vertinga.

Todėl teks būti sąmoningais ir dėmesingais, išmokti stebėti save, koreguoti praktiką, nebijoti prisipažinti klydus ir klaidas ištaisyti.

„Užsiciklinus”, laikantis įsikibus savo ar kažkieno kito įteigtų klaidingų požiūrių rezultatai jūsų fiziniam kūnui (ir ne tik jam) gali būti liūdni.

Todėl, mieli jogai, būkite atsargūs ir sąmoningi, išmokite klausyti savo kūno ir vidinio mokytojo balso.

Tamara Ronkaitienė

***

www.yogi.lt

Atpratome melstis, prarandame ryšius su savo žeme, su protėviais. Tačiau seniai užmirštos patirtys vėl sugrįžta naujam gyvenimui. Auga nauja karta. Graži karta. Šiandien turime laisvę rinktis, kokias maldas sakyti, kokią religiją išpažinti. Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie ieško ir atranda savo kelią į Dievą, ir neneigia kito žmogaus, savo artimo atrastojo takelio. Visi jie veda į to paties, simbolinio dvasios kalno, viršūnę.

Kiekvieno žmogaus malda yra svarbi. Kolektyvinė malda turi milžinišką dvasios jėgą. Tyras motyvas šią jėgą dar labiau sustiprina.

Meldžiamės už save, savo šeimą, artimuosius, Šloviname Viešpatį, tačiau dažnai, sąmoningai ar nesąmoningai užmirštame vieną nepaprastai svarbų dalyką: MELSTIS UŽ TĖVYNĘ.

Tėvynė yra mūsų namai, tai mūsų artimiausia aplinka, mūsų valstybė ir jos žmonės, mūsų istorija ir patirtys. Visa tai esame mes. Jei Tėvynę ir mūsų valstybę galėtume pavadinti ilgalaikiu Projektu, tuomet šis projektas turi savo tikslus, uždavinius, o mes esame šio projekto dalyviai.

Be tikėjimo nėra Tėvynės Idėjos, nėra ir valstybingumo, arba jis nėra tvarus. Religiją galima atskirti nuo valstybės, tačiau Tikėjimo - ne. Ir šis dalykas nepaklūsta konkrečių valdžią turinčių žmonių instituciniams sprendimams. Tiesiog taip yra. Tėvynė ir Valstybė yra jos žmonių Tikėjimas ja - jos Idėja. Kuri harmoningai išplaukia iš Kūrėjo ir Jo sukurto pasaulio suvokimo. Nieko nėra atskirta. Žmogus, einantis į maldos namus bei į rinkimus yra tas pats žmogus.

Dažnai užduodame klausimą - ką galime padaryti savo Tėvynei? Į rinkimus eiti nebesinori, valstybės krizė vis gilėja. Daug negerovių matome aplink. Viena iš išeičių labai paprasta: kasdienėmis maldomis siekti Tėvynės dvasinės ir materialinės gerovės, jos žmonių ir valstybės vadovų sąmoningumo ir sąžiningumo, tarnystės Tėvynės Idėjai, įprasminant šią tarnystę konkrečiais, dideliais ir mažais darbais.

Susirinkti ir melstis kartu. Daugelis lankome įvairias bažnyčias ir maldos namus. Prašykime ir reikalaukime šventųjų tėvų, atliekančių pamaldas įvairių religinių konfesijų rėmuose, kad į religinius ritualus būtų įtrauktos maldos ir už Tėvynę Lietuvą.

Tai yra realus ir apčiuopiamas darbas, kurį religinės konfesijos galėtų atlikti Tėvynei bei jos žmonėms. Šiandien, kaip taisyklė, maldos namuose retai išgirsi maldą už Tėvynę. Gal todėl ir mūsų valstybės rezultatai nedžiugina.

Visada būtina prisiminti, kad maldos ir ypač kolektyvinės maldos reikšmė yra milžiniška. Tai yra konsoliduojanti ir kurianti jėga. Kad gauti, turime išmokti prašyti. Šį prašymą išsakome giedodami Lietuvos himną, tačiau vien to jau nepakanka.

Šiame kontekste prisimenu Vytauto V.Landsbergio kažkada išsakytą idėją, organizuoti „baltosios spalvos meditacijas”. Baltoje spalvoje telpa visos kitos spalvos. Juk ir patys buvome taikliai pavadinti baltais. Susirinkę kur Kalnų parke, galėtume paprašyti įvairių konfesijų atstovų savaip pasimelsti už Tėvynė ir jos žmones. Čia galėtų susitikti krikščionys ir induistai, budistai ir musulmonai, jogai ir netgi galbūt ateistai. Juk ir ateistai kažkuo tiki. Visus suartina Tėvynės Idėja, meilė savo namams.

Matau: susirenka tūkstančiai žmonių ir kartoja lyg vienas įvairių tradicijų maldas, Tėvynės leitmotyvas visus suartina. Ir VIENAS DIEVAS, slypintis už įvairių formų ir kultų, mums nusišypso savo Malonės šypsena… Tuomet visi sėdime tyloje ir susikaupime, klausomės ir galbūt išgirstame Viešpaties palaiminimą žmogui, šeimai, tautai ir visai žemei. Sėdime kaip vienas, per praktinę patirtį jausdami, kad nesame atskirti. Nebėra „aš” - ir gimsta „MES”. 

Gal atsiras žmonės, kurie tokią ar panašią idėją pavers kūnu…

Prašykime ir bus duota. Nebijokime prašyti. Galime pasimelsti ir už konkrečius visuomenės veikėjus ar politikus. Už tuos jų darbus, kurie realiai tarnauja Tėvynei. Kiekviename iš jų yra tyroji dalis, kuri ir gali būti sustiprinta mūsų maldomis. Kad Šviesa spindėtų, o tamsa pasitrauktų.

Ne keikime, o palaikykime. Prašykime, kad jiems būtų duotas sąmoningumas ir teisingas susivokimas. Palaikykime ir valstybės vadovę jos teisinguose darbuose Tėvynės labui.

Maldos gali būti įvairios, svarbiausia yra vidinis motyvas - afirmacija: meldžiuosi už Tėvynę bei jos žmones. Tam gali puikiai tikti, pavyzdžiui, malda „Tėve mūsų…”.

Jei nerandate sau tinkančios maldos, pabandykite atrasti ją patys. Gal reikalingi žodžiai nusileis jūsų širdin. Tuomet juos užrašykite, išmokite mintinai ir kartokite. Ne mechaniškai, o širdimi ir protu, sąmoningai.

Štai keletas galimų maldų.

*

Šventoji Dvasia, Dieve, Šventoji Trejybe, vienas Dieve, melski už mūsų Tėvynę ir tautą. Amen

*

Šventoji Motina, Malonės pilnoji, melskis už Tėvynę Lietuvą, šiandien ir visados. Amen

*

Šventoji Motina, Malonės pilnoji,

Saugok ir Globok Tėvynę mūsų, brangią Lietuvą

Padėki jos žmonėms tave išgirsti (siekti Suvokimo).

Atverki mums Tiesos kelius tarnystei.

Padėk suprasti savo šaknis

Ir mokytis protėvių išminties.

Išmokyk pagerbti

Akmenis ir kalnus, miškus ir upes,

Sandoroje ir santarvėje būti,

Globok mūsų vaikus, o Motina malonių,

Leiski mums per amžius eiti, 

Tavosios Dvasios Šviesoje

Maloningoji Motina Tautos .

***

Nusižeminęs, Tavo Malonėje ir Šlovėje paniręs,

Prašau ne sau - žmonėms maniesiems, mano tautai

Globok Tėvynę mūsų ir jos žmones, Viešpatie aukštybių

Sustiprink juos, kad siektų Tavo vardą šlovinti darbais

Ir  mūsų Viešpaties, neblėstančios Šlovės,

Spindinčios mums iš aukštybių

Lietuvai - Tėvynei,

Per amžius, Amen (OM)

***

O saule Lietuvos kilk ir sviesk

O Žeme Lietuvos busk mūsų širdyse

Užgimusi per vaiko širdį

nubusk, užgimk ir šviesk

Per lauko ramunes

Per brolių arimus

Per siesių kaseles

Užgimk, sujunk ir šviesk

Leliumai…

O Motina šventa

Praamžių išgodota

Vaidilų išauginta

O Motina šventa manoji

Tu mūsų per amžius amžinųjų

Mes tavo vaikai esam

Iš praeities tavo Sūnų keliam

Mes vaikai tavo iš praeities tavo sakmę girdim

Mes tavo, tavyje ir per tave

O Žeme Lietuvos

nubusk, atgimk ir šviesk

Apšviesk mūsų širdys ir mintis

Leliumai…

Per motinos širdį į vaiko širdį

Per vaiko širdį į motinos širdį

O Motina šventa nubusk, nubusk, nubusk

Šventa ugnie, šventa,

O Motina šventa nubusk, nubusk

Leliumai, leliumai leliumai….

Agnės Marijos nuotr.

   Išminčių citatos:

Kai Mokytojas lenkiasi mokiniui, jis lenkiasi pačiam sau, Tam, kas Jis Yra. Ir nebus antro ir bus Vienas.

Kalno Mokytojas

*

Tikrasis Grožis visada reiškia Dieviškumą. Aukščiausia Grožio forma eina iš Sielos žydėjimo.

Svamis Ramajanda „Krija joga”

*

Asmeninė nuosavybė - vagystė prote vidurį baltos dienos. Mums niekas nepriklauso. Nė viena mintis, nė vienas žodis nepriklauso mums. Kam leista - tas turės Malonės pasireiškimą.

Jogas Atmaram

*

Jei trokšti tobulos vienatvės, niekad nesakyk savo vardo ir neklausinėk jo kitų.

Deepak Chopra “Jėzus. Nušvitimo istorija”

*

Nėra pareities, yra ateities šviesa - ja eikite.

Agni joga

*

Be pasišvęntimo, be Dievo Malonės visos mūsų pastangos yra beprasmės.

Svamis Višnu-devananda

*

Viena iš pagrindinių kliūčių įgyvendinant harmoningą pusiausvyrą savyje yra mūsų siekis įrodyti, kad oponentas yra neteisus, o mes esame teisūs.

Motina

*

Jei šaknis šventa, tai ir šakos.

Apaštalas Paulius, Rom 11, 16

*

Meditacijos pagalba gali atrasti Save, esančią anapus sunkios akimirkos ir pasimetimo…visa tai tik kylančios ir pranykstančios mintys, Begalinėje Ramioje Tavyje … atrask Save ir Visata pavirs į Žydintį Sodą.

Daruma

*

Tikrasis rojus yra tyra širdis.

Svamis Višnu-devananda

*

Dabar tu jau žinai, kad Dievas yra visur. … Jei Dievas yra visur, jis yra ir tavyje. Jei jis yra tavyje, tuomet ir tu pats esi visur. … Mane gali pažinti tik tas, kas pažįsta tikrovę, esančią už gėrio ir blogio. Esu visur, man nėra ribų. Šėtonui maga, jog imtum ir patikėtum, jog jo galia ten, kur manęs nėra. Bet net ir jis pats yra iš Dievo.

Deepak Chopra “Jėzus. Nušvitimo istorija”

*

Raktas, kuris ką nors atidaro, turi atidaryti viską, priešingu atveju, tai netikras raktas.

Eklektinė filosofija

*

Būkite kaip saulės spindulys ir paukščio giesmė. Nusišypsokite jūsų kelio sunkumui. Šypsena neša galią.

Agni joga

*

Visa, kas šokiruoja mane kituose, reiškia darbą, kurį turiu nudirbti savyje.

Motina

*

Teosofija žmoniją suvokia kaip dievybės emanaciją, grįžtančią į savo ištakas.

J.P.Blatatskaja „Raktas į teosofiją”

*

Šimtą metų gyvensi - šimtą metų mokysiesi.

Liaudies išmintis

*

Ir (absoliuti) šviesa (kuri yra tamsa) tamsoje (kuri yra iliuzinė materiali šviesa) šviečia ir tamsa jos neapėmė (nepažino).

Šv. Jonas, (J.P.Blavatskajos interpretacija), Jn. 1:5

*

Gamta stipresnė už žmonių užmačias.

Levas Gumiliovas

*

Laisvas yra tas, kam demonai tampa Dievo dalimi. Gėris ir blogis susilieja į viena. Uždanga nukrinta ir prieš tave vien dieviška šviesa - viduje, išorėje, visur. Pūvančių kūnų dvokas tampa tokia pat palaima kaip vaivorykštė. Lieka viena vienintelė tikrovė - šviesa, ir tu pats esi ta šviesa. Tavo siela tampa pasaulio siela.

Deepak Chopra “Jėzus. Nušvitimo istorija”

*

Išsiskyrimas yra pirmesnis nei susitikimas, susitikimas pirmesnis nei išsiskyrimas, todėl išmintingiau džiaugtis išsiskyrimu.

Agni joga

*

Pažink patį save ir tu pažinsi Visatą ir Dievus.

Užrašas ant Delfų šventyklos

*

Viena Esatis spindi vienodai visuose.

Svamis Višnu-devananda

*

Didžiausias Meilės suvokimas yra tarnystė.

Tėvas Stanislovas

*

Ne sąlyginius ženklus neša raštas, tačiau galingą žmogaus Esybės infekciją.

Agni joga

*

Palikim pasaulietiškus reikalus ir visi kaip vienas išvažiuokim į Tibetą…

Borisas Grebenščikovas, iš dainos

*

Vystymąsis (evoliucija) yra Gyvenimo įstatymas. Skaičius yra Visatos įstatymas. Vienybė yra Dievo įstatymas.

Pitagoras

*

Teisė numirti - gyvybės privilegija!

Levas Gumiliovas

*

Et, geriau nesidairyti į didybes, nesiklausyti garsenybių - verčiau pasikalbėti su kalneliais ir upeliais, su seneliais ir vaikeliais, su šventa mūsų žemele ir kitiems papasakoti apie tai, kas sužinota, kas išgirsta, suvokta.

Albinas Kurtinaitis, etnokultūrologas

*

Išmokite nepastebėti pajuokos jūsų drąsai, nes žinote, kur einate.

Agni joga

*

Danguje žinoti - tas pat, kas matyti. Žemėje - tas pat, kas prisiminti. Laimingas tas, kas suvokė Misterijas. Jis pažino gyvenimo šaltinį ir jo pabaigą.

Pindaras

*

Mūsų santykiai su žmonėmis įprastai sudaryti iš svetimų poelgių ir charakterių aptarimo. Kažkuriuo momentu man tai tapo nebepakeliama ir aš savanoriškai atsisakiau to, kas yra vadinama bendravimu.

Ingmaras Bergmanas “Žemuogių pievelė”

*

Kiekviena kliūtis turi būti galimybės gimimu. Būkit palaimintos, kliūtys, jumis mes augame.

Agni joga

*

Gyvename nuolatiniame atsisveikinime, viskas praeina ir viskas išlieka, praeitis prabyla dabarčiai, jeigu tik ryžtamės jos klausytis.

Raineris Marija Rilkė

*

Dievas miršta mumyse, ir mumyse Jis atgimsta.

Priskiriama Orfėjui

*

O kas sakė, kad Dievas yra rimtas? Juk jis turi prižiūrėti Visatą. Privalai juoktis, norėdamas mus pakęsti.

Deepak Chopra “Jėzus. Nušvitimo istorija”

*

Mes galime šaukti: “Tebūnie taika”, bet iš tiesų tai neatneš taikos. Taika pasaulyje įsigalės tik tuomet, kai kiekvienas žmogus išmoks įveikti savo proto sumaištį. Tada taika rasis savaime.

Čiokdži Ndžima Rinpočė

*

Kai Didžioji Paslaptis virsta milijonais mažų tiesų, iš kiekvienos tokios „tiesos” į mus dėbso Siaubo akys.

Arvydas Šliogeris, filosofas

*

Visi biosferos procesai yra nutrūkstami (diskretiški), o nenutrūkstamas vystymasis neturi nei mirties, nei gimimo.

Levas Gumiliovas

***

www.yogi.lt

Akmuo Ganėša.

R.G.Narajano nuotr.

Kleve mūsų, kuris esi atšlaime,

teesie amžinas tavo šlamėjimas,

teateinie tavo žydėjimo karalystė,

teesie tavo valia bičių dūzgesiui -

kaip viršūnėje, taip ir šaknyse.

Kasdieninio pavėsio duok mums šiandien

ir atleisk mums mūsų kaltes,

už laukų melioraciją,

išdraskytus žmonių ir paukščių gyvenimus

ir neleisk mūsų gundyti,

bet gelbėk nuo Tėviškės užmiršimo.

Amen.

(A.Pakėnas)

Agnės Marijos nuotr.

Kas yra parašęs bent vieną eilėraštį, suvokia, kad jo atsiradimas yra slėpinys. Eilutės lyg pačios, kaip šviesos blyksnis, atsiranda galvoje. Tada belieka visa tai užrašyti. Kai kurie džiaugiasi: atseit „aš” tai parašiau. Kiti paslapčiomis suvokia, jog yra tik instrumentai visagalės Mūzos rankose. Ši kuriančioji jėga gali būti pavadinta Įkvėpimu,  Šventąja Dvasia arba net Dievu, tačiau dažniausiai lieka tyli ir neįvardinta. Tyliai atliekanti savo darbą.

Vienas paprastas eilėrašis mūsų tautai turi ypatingą reikšmę. Tai Vinco Kudirkos „Tautiškoji giesmė”, tapusi mūsų tautos ir valstybės himnu. Daugelis šį eilėraštį moka atmintinai, mokytojai jo išmoko mokyklose vaikus, jį gieda Seimo nariai ir valstybės vyrai ir moterys. Kartais tai daro tiesiog mechaniškai, dainuoja apie Šviesą ir Tiesą, apie Saulę Lietuvos, visiškai nesigilindami į tai, ką dainuoja. Ką reiškia šie Vinco Kudirkos žodžiai? Kokią žinią neša mums iš amžių glūdumos?

Eilėraštis, tapęs himnu, nėra paprastas eilėraštis, net jei daugeliui gali atrodyti kitaip. Čia atsitiktinumų nebūna. Ne kiekvienam eilėraščiui lemta tapti himnu. Tai, ką užrašė vienas iš tautos Atgimimo krikštatėvių - neša Žinią. Žinią kiekvienam iš mūsų, kurie visi kartu sudėjus, esame lietuvių tauta.

Dažnai bandome tautą apibrėžti pagal formalius požymius. Ir šie požymiai yra bendra teritorija, bendra kalba… Tačiau širdyje visada žinome, kad yra kažkas daugiau. Tik tą „kažką” sunku perteikti žodžiais. Pavyzdžiui, kai žmonės kartu dainuoja liaudies dainas, gimsta tas „kažkas”, pakilęs skrydžiui iš sielos gelmių, įgertas su motinos pienu, o gal ir dar anksčiau. Tai neįvardijama dvasinė substancija, kuri paverčia paprastą žmonių bendruomenę tauta.

Liepos 6 d. sutikau toli nuo Lietuvos - Graikijos Delfuose. Senovės graikai tikėjo, kad Delfai - pasaulio dvasinis centras. Šioje vietoje ne vieną tūkstantį metų vietos gyventojai meldėsi iš pradžių Žemės deivei - Gėjai, vėliau Saulės dievui, pavadindami jį Apolonu. Netoliese stovėjo ir išminties deivės Atėnės šventykla. Šioje vietoje devintą vakaro tyliai giedojau Lietuvos himną. Būnant toliau nuo Lietuvos, mintis apie Tėvynę, rodos, tampa aiškesnė.

Tai yra tekstas, kurį užrašiau tarp Atėnės šventyklos akmenų kitą dieną.

„Vinco Kudirkos „Tautiškoji giesmė” sukurtas kaip apreiškimas. Yra nurodyti keliai, kaip atgaivinti tautos sąvastį ir savimonę prikelti iš snaudulio.

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”.

Pirmasis priesakas. Mus maitina mūsų šaknys - praeitis ir mūsų tradicijos. Daugelis tai užmiršta, tačiau žinojimas gali būti atvertas jau kitu lygmeniu. Tauta - lyg medis. Jis negali augti be šaknų.

„Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės”

Antrasis priesakas - dora. Tai yra švara visais lygmenimis - mintyse, jausmuose, žodžiuose ir poelgiuose. Švara sudaro galimybę semti iš praeities šaltinio. Jei indas užterštas, visa, ką pasemsime, taip pat taps užteršta, nešvaru. Indas (žmogus) visuomet turi būti švarus visais lygmenimis. Tuomet nusileidžia Žinojimas Dieviškosios Malonės pavidalu.

„Tegu dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei”

Trečiasis priesakas - nesavanaudiškos tarnystės atlikimas. Dirbti, triūsti nesiekiant savo darbo vaisių būtent sau. Matyti platesnį kontekstą, dirbti savo žmonėms. Rytuose tai vadinama karma joga. Vakarų krikščioniškoji religinė tradicija taip pat moko apie tarnystę žmonėms Kristuje.

Tokie yra trys Priesakai (principai) ir tautos bei kiekvieno iš mūsų valioje (reikalingas laisvas apsisprendimas) jų laikytis. Turime padaryti savo darbo dalį, kad prašyti Viešpaties Malonės.

Antroji Apreiškimo dalis - dieviškosios Malonės prašymas tautai.

„Tegu Saulė Lietuvos tamsumus prašalina”

Saulė Lietuvos - tai Saulės dievybės aspektas, Dievas: Motina-Tėvas (MA-TA). Kuris Senovės Graikijoje buvo garbinamas, kaip Apolonas (Apaliūnas), Senovės Egipte jo vardas buvo Ra. Mūsų senieji protėviai taip pat Saulėje matė aukščiausiąjį dieviškąjį aspektą.

Kai žmonės taps švarūs, Aukščiausioji Malonė gali apvalyti ir visą tautą, jos karmą, pašalinti tamsą ir nešvarumus iš tautos kolektyvinės - socialinės sąmonės.

„Ir Šviesa ir Tiesa mūs žingsnius telydi”.

Kai tamsumas yra pašalintas, suvokiama Šviesa ir Tiesa. Šie dvasiniai principai yra neatskiriamoje vienovėje. Tiesa apreiškiama tautai kaip Šviesa. Apie Dieviškąją šviesą kalba visos religinės tradicijos ir kryptys. Tiesa yra tai, kas nekinta. Tai paties Dievo idėja. Iš jos išeina balta šviesa, kuri nusileidžia septyniais vaivorykštės spinduliais ir gimsta pasaulis. Suvokti šią vienovę savo kolektyvine sąmone, savo tautos vietą bei uždavinius šiame pasaulyje, suvokti Esmę už formų ir turinio - yra Tiesa. Ji viena visiems ir nekintama. Tiesą suvokusi tauta tampa Dievo tauta.

„Tegu Meilė Lietuvos dega mūsų širdyse”

Suvokus Tiesą, gimsta tikroji Meilė. Šitoks yra kelias. Meilė dažnai yra ne tai, ką įsivaizduojame. Meilė tikroji yra absoliuti ir besąlyginė. Į ją veda ilgas kelias. Rytų tradicija kalba apie aukščiausią Meilę, pavadindami ją Prem.Vakarų krikščioniška tradicija Kristaus lūpomis taip pat neša Meilės žinią. Ji ir Tiesa yra Viena, vienos monetos dvi puselės. Ši meilė liepsnoja širdyje (širdis - ketvirtasis energetinis centras arba čakra subtiliąjame žmogaus kūne). Tai ypatinga vieta, tą žino visi - mylima širdimi. Tam, kad Meilė užsiliepsnotų, turi būti nueitas ilgas kelias į Platesnį Suvokimą.

„Vardan tos Lietuvos vienybė težydi”

Tokia tauta, gyvenanti darnoje, yra vieninga ne išorės forma, o vidine esme, pasaulėjauta, Meile per Tiesą. Tai tiltas į ateitį. Mūsų XIX a. didžiavyrių, tautos budintojų paliktas testamentas ainiams. Klausykite ir išgirsite.

Mūsų senieji tikėjimai kalbėjo apie šią vienovę, tačiau žmonės išskaidė visumą į gabalėlius, kiekvienas pasičiupęs sąvają, ėmėsi neigti kito atrastą. Šie gabalėliai visi kartu sudaro tobulą Viešpaties Gyvenimo mozaiką. Ne kiekvienas gali pamatyti. Tam reikia pakilti aukštai į Šviesą ir Tiesą. Kai pažvelgus žemyn viskas paaiškėja, klausimų nebelieka. Tai praktinė patirtis. Klausimai dažniausiai tėra mūsų nešvaraus proto neharmoningi judesiai.

Tapkite tyri lyg Dievo ašara! Kaip kitaip išmoksite Mylėti? Gimdote ir mylite savo vaikus, išmokite taip mylėti ir savo žemę, joje gyvenančius žmones, kokie jie bebūtų. Pagalvokite, kaip jūs mylite savo vaikus? Išplėskite šį suvokimą ir jis apims visą mūsų protėvių žemę. Ir tebūnie taip.”

Lietuvos Dvasia 2009 07 07 Delfai

Išmintis dažnai būna pateikiama paprastais žodžiais. Tuomet daugelis stebisi: kaip viskas paprasta! V.Kudirkos priesakai mums taip pat labai paprasti. Žiūrėti tautos šaknų ir iš jų semtis stiprybės ateičiai, laikytis doros ir dirbti pirmiausia Lietuvos žmonėms, o ne vien sau.

Visada paprasčiau apkaltinti aplinką, nei save patį. Toks malonus užsiėmimas - ieškoti kaltųjų! Gal kada nors žmonės supras, kad būtina pradėti nuo savęs, dirbti su savimi, tobulėti, susivokti. Jie yra mes, o mes esame jie. Nieko nėra atskirta. Tautos sąmonė yra bendra. Ir nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokia ji yra šiandien ir bus ateityje. 

Esame bendro darinio dalys, kurį galima būtų pavadinti Lietuvos Dvasia. Savo esme ji visada tyra, laukianti mūsų esminių apsisprendimų, kad galėtų laisvai pasireikšti kiekviename tautos sūnuje ir dukteryje. Kad būtų įgyvendinti protėvių priesakai, kuriuos išgirdo ir perteikė kuklus tautos smuikininkas Vincas Kudirka.

R.G.

www.yogi.lt

Pūčkorių piliakalnis. R.G.Narajano nuotr.

   Pateikiame profesoriaus Audraus Beinorio išversto klasikinio jogos veikalo - Patandžalio Joga sūtra - pirmųjų dviejų dalių vertimą. Tekstas su vertėjo įvadu.

„Joga sūtra” - tai autoritetingiausias indų tradicinės psichofizinės ir soteriologinės disciplinos sąvadas, nurodantis, kaip eiti aštuonių pakopų tobulėjimo keliu, atstatant grynosios sąmonės skaidrumą ir autonomiškumą. (A.Beinorius)

***

patanjalis_beinorius

***

http://audriusbeinorius.blogspot.com

Jei turite galimybę, įsigykite ir popierinį variantą, nes elektroninis pakaitalas negali atstoti “gyvos” knygos ir jos kvėpavimo.

Svamis Šivananda ir šiandien savo gyvenimo žygdarbiu rodo kelią juo einantiems. Kaip rašo svamis Venkatesananda:

“Tavo nuostabus prisilietimas, pakeitęs milijonų žmonių gyvenimus visame pasaulyje, yra akivaizdus Tavo dieviškumo įrodymas.”

***

sivanandos-integrali-joga-paskutinis

***

www.yogi.lt

Leidykla Astėja

   Pateikiame nuostabaus rusų filosofo neoplatoniko Алексе́й Фёдорович Ло́сев knygos “Apie pačią sąvastį” (O сáмом самóм) ištrauką. 

Bet koks daiktas yra begalinių interpretacijų pagrindas

Praeities filosofija, dažnai sirgdama vidiniais racionalizmo ir schematizmo negalavimais, labai mažai kėlė šį mokymą apie pačią savastį (о сáмом самóм), sukurdama neįsivaizduojamą prieštaravimą su paties gyvenimo ir būties principais. ….

Ar paimtume kažkokį didelį ir sudėtingą daiktą ar įvykį žmogaus gyvenime ar pasaulio istorijoje (Saulės sistema, viduramžiai, Napoleonas), arba mes paimtume labiausiai įprastus ir paprastus daiktus ir kasdienio gyvenimo įvykius (štai šią olandišką krosnį, šią kačergą, šiuos išvaikščiotus batus), mes visur surandame, kad daiktas pats savaime yra daug didesnis, nei jo pasireiškimai.

Paimkime štai šią olandišką krosnį, kurią šiandien man neužkūrė, nes neliko malkų. Krosnis, apskritai paėmus, duoda šilumą. Tačiau štai dabar, pavyzdžiui, mano krosnis duoda tiktai šaltį. Vadinasi, pati krosnis - aukščiau šilumos ar šalčio. Krosnis sudėta iš plytų. Tačiau kodėl vien iš plytų? Būna ir geležinių krosnių. Taip, o kodėl reikia žiūrėti į krosnį vien fiziškai? Krosnis yra ir socialinio pobūdžio reiškinys. Kažkas prie šios krosnies dirbo, kažkas ją padarė ar užmokėjo už ją pinigus. Toliau, plytos, iš kurių ji padaryta, taip pat, savo ruožtu, kažkur ir kažkaip ir kažkieno pagamintos. Aš paklausiu: kiek gi yra įmanoma tokių įvairių požiūrių į tokį paprastą faktą, kad mano kambaryje yra olandiška krosnis? Galima pažiūrėti fiziškai, chemiškai, mechaniškai; galima į ją pažiūrėti iš krosnių meistro pozicijos, kuris tokias krosnis daro; iš namų darbininkės, kuri tą krosnį kuria; gydytojo, kuris turi čia higienos tikslų; kambario gyventojo, kurį ši krosnis šildo; dailininko, grąžinančio jos plytelių spindesį; gaisrininkų pareigūno, besirūpinančio jos buitiniu saugumu; buto savininko, imančio vienokį ar kitokį užmokestį, priklausomai nuo išnuomojamo buto patogumo ir įrengimo; poeto, išgirdusio nakties vėjo kauksmą, ir sukūrusio vaizdinį, kuriame „juda chaosas”; mitologiškai mąstančio subjekto, kuriam per kaminą išskrenda raganos arba velniai slepiasi dūmtraukyje. Štai vaikelis trenkė kaktą į krosnį ir iškilo mėlynė, štai keletas draugų susėdo prie židinio, kad praleisti vakarą kalbantis, štai iškrito degantis angliukas ir pripildė kambarį dūmų. Visa tai yra skirtingi požiūriai į vieną ir tą patį daiktą, fiziniai-cheminiai, higieniniai, individualūs, socialiniai, proziški, poetiniai, mitologiniai ir t.t.

Aš klausiu: kiek gi gali būti tokių skirtingų požiūrių į vieną ir tą pačią krosnį, keliais būdais viena ir ta pati krosnis iš viso gali būti pateikta? Juk reikia turėti omenyje, kad kiekvieno iš paminėtų požiūrių ribose gali būti išvestiniai, labiau siauresni požiūriai, kuriuos suskaičiuoti ir net iš anksto įsivaizduoti yra visiškai neįmanoma.

Kažin ar mes suklysime, jei pateiksime tokį teiginį: vienas ir tas pats daiktas įgalina būti begalinį skaičių savo paties esamumo modusų; vienas ir tas pats daiktas teigia arba sukelia prielaidą begaliniam skaičiui įvairių savęs interpretacijų, ir joks interpretacinis metodas negali išsemti daikto visiškai.

Interpretacija - štai tas žodis ir sąvoka, kuri, gaila, iki šiol menkai buvo naudojama filosofijoje. Šios sąvokos panaudojimas, be abejonės, laukia savo eilės, ir mes turime suteikti tam  pagalbą, kuriai esame pajėgūs. Daiktas ir jo interpretacija, teisingiau gi, daikto pati savastis ir jos interpretacija - štai pagrindinė priešybė minčiai ir būčiai, be ko suvokimo dabar neįmanoma jokia filosofija. Daiktas visada yra pateiktas kokioje nors interpretacijoje. Šia prasme bet koks daiktas, koks jis bebūtų tuščias ar be turinio, yra, be abejonės, simbolis, ir prie viso šito būtinai begalinis simbolis, begalybės simbolis, dėl šito leidžiantis ir begalinį skaičių įvairiausių interpretacijų. Šis begalinis begalybės simbolis yra pirmutinė ir paprasčiausia būtinybė tam, kad daiktas būtų daiktu; ir ši begalinė simbolinė daikto pati savastis tiktai ir yra jos tikroji ir paskutinė realybė, nes visa kita jame jei ir realu, tai, bent jau, nėra būtina.

A.F.Losevas „Apie pačią sąvastį”

 ***

www.yogi.lt

R.G.Narajano nuotr.

1944, kovo 1 d.

Šri Krišna Prema,

Meilės jausmas (bhav) yra džiaugsmo (rasa) pagrindas. Amžinos palaimos džiaugsmas, kuriuo atsidavęs pasekėjas mėgaujasi pagautas ekstazės  jausminėje viršsąmonės būsenoje (bhav samadhi) yra vadinamas rasa.

Rasa yra Viešpaties Krišnos esmė. Rasa yra transcedentinės palaimos nektaras. Viešpats Krišna yra Rasa saugykla arba šaltinis.

Paragaukite Krišnos atsidavimo džiaugsmo (bhakti rasa) per dievišką meilę (Prem) ir tapkite nemirtingi.

Šivananda

Pastaba: Lietuviškasis Rasa simbolis - Rasų šventė, kai saulė būna danguje aukščiausiai ir diena ilgiausia. Ilga diena ir daug šviesos - džiaugsmas, dieviškumo pasaulyje pasireiškimas. Sąmoningumas Rasose taip pat yra džiaugsmas. (R.G.)

www.yogi.lt