Kaip rasti: priešais P.Cvirkos paminklą yra kampinis namas ir dailės parduotuvė. Virš sekančiame name įrengto “bromo” yra grožio centro “Nefertitė” iškaba. Įėjus į vidinį kiemą, kiek dešinėje, matysite įėjimą į pusrūsį. Virš jo trikampis stogelis, jo centre degs šviesa.

 Užsiėmimų datos: antradieniais ir ketvirtadieniais, vasario 7, 9 dienomis. LIKO DU PASKUTINIAI UŽSIĖMIMAI.

Laikas: 18.30 val.

Vieta: salėje adresu: Pamėnkalnio 3 - 27, Vilniuje.

 

Kaina: rekomenduojama auka 20 litų.

Užsiėmimus veda www.yogi.lt redaktorius R.G.Narajanas.

Rekomendacija: galima atsinešti papildomus patiesalus, kad būtų minkščiau gulėti ar pagalvėles.

 

Tel.: +370 650 31508, elektroninis paštas: narajanas[eta]gmail.com

*

Daugiau apie jogą nidrą galite pasiskaityti čia.

 

O štai čia Joga Nidros audio užsiėmimas. Tačiau prisiminkite - gyvos energijos įrašai pakeisti negali.

*

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH - Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

*

www.yogi.lt 

Lotosai jogų mieste Aurovilyje, Pietų Indija.

R.G.Narajano nuotr. 

  

Visuotinis žmogaus kūno ir išorės reiškinių ryšys. Žmogaus ir gamtos ciklai. Sveikatos principai kasdieniam gyvenimui. Padėti sau ir kitiems - tinkamai (žmoniškai) mąstyti, jausti, maitintis, tikėti, mylėti. Gyventi harmonijoje su savimi ir gamta.

Data: vasario 8 d., 18.30 val.

Paskaitą veda Tamara Ronkaitienė, psichologė ir stuburo biokorekcijos specialistė

„Jeigu jūs sergate, vadinasi, palaikote savyje betvarkę: jūs puoselėjate tam tikras mintis, tam tikrus jausmus, tam tikrą veikimo būdą - ir visa tai galiausiai atsispindėjo jūsų sveikatoje. Sutarti su keletu asmenų: savo žmona ar vyru, savo vaikais ar tėvais, kaimynais ar bičiuliais dar nepakanka. Būtina pasiekti darnos su Universaliąja Esatimi./ O.M.Aivanhovas

***

Paskaitos įvyks salėje adresu: Pamėnkalnio 3 - 27, Vilniuje.

Kaip rasti: priešais P.Cvirkos paminklą yra kampinis namas ir dailės parduotuvė. Virš sekančiame name įrengto “bromo” yra grožio centro “Nefertitė” iškaba. Įėjus į vidinį kiemą, kiek dešinėje, matysite įėjimą į pusrūsį. Virš jo trikampis stogelis, jo centre degs šviesa.

Kaina: rekomenduojama auka 15 litų.

***

Tel.: +370 650 31508, elektroninis paštas: narajanas[eta]gmail.com

***

Prisimink, kad džiaugsmas - nenugalima jėga, o nusiminimas ir neigimas pražudys visa, ko tik tu besiimtum. Žinojimas auga ne dėl tavo pergalių prieš kitus, kurios tave išaukština. Jis auga iš išminties, ramybės ir džiaugsmo, kuriuos tu įgijai tada, kai buvo sunku. Nugalėk save - ir tu nugalėsi viską. Ieškok džiugiai - ir tau bus atsakyta tuo pačiu. Gyvenimas, visas Visatos gyvenimas yra visada teigimas. Kurti galima tik teigiant. Kas negali savo gyvenime kiekvienos dienos aplinkybėmis išmokti teigimo džiaugsmo, tas negali tapti šviesa kitų kelyje.

 Konkordija Antarova „Du gyvenimai” (1942 - 1943)

***

–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH - Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Ramana Maharišis yra atlikęs Adi Šankaros autorystei priskiriamą „Viveka Čiudamani“ vertimą. Jis atlikas visiškai laisvu stiliumi, perpasakojant savais žodžiais šį Adi Šankaračarijos kūrinį. Iš esmės tai yra  savarankiškas darbas. Pateikiama nedidelė ištrauka iš šio veikalo, apibrėžianti  Vedantinės pasaulėžiūros esmę.

„Vedantinių raštų esmė gali būti sutraukta į šiuos teiginius:

Pirma:  Nejudantis Brahmanas yra manyje, visa, kas rodosi skirtinga, visiškai neatitinka realybės. Aš vienas esu. Tai yra vadinama atskyrimo požiūriu (bedha drishti).

Antra: Sapnai ir visa kita, kas atsiranda manyje, kaip magijos (stebuklo) rezultatas, yra iliuzija. Aš vienas esu Tiesa. Tai yra vadinama požiūriu apie iliuziją (mithya drishti).

Trečia: Visa, kas atsiranda kaip atskiros nuo vandenyno formos, tai yra sūkuriai ir bangos, yra vandenynas. Visa tai, kas matoma sapne, yra matoma tame, kuris mato šį sapną. Lygiai taip pat ir manyje, kaip vandenyne arba žmoguje, kuris sapnuoja, visa tai atrodo atskirta nuo manęs, tačiau tai esu aš pats. Tai yra vadinama virsmo požiūriu ( pasekmės į jos priežastį) (pravilapa drishti).

Atmeskite išorinį pasaulį pagal bet kurį iš šių trijų požiūrių ir atpažinkite jį, kuris mato tai, būdamas begaliniu, skaisčiu, vientisu Brahmanu, kuris yra Esatis. Tas, kas suvokia šį Brahmaną, yra išsivadavęs. Net jeigu šie visi trys požiūriai yra tikslai realizacijos link,  trečiasis, kuriame žmogus suvokia viską kaip savo paties Sąvastį, yra pats galingiausias. Todėl nedaloma Esatis, tapusi kažkieno asmenine Sąvastimi, pasiremiant asmenine patirtimi, įgalina  kiekvieno buvimą tikrojoje prigimtyje, už bet kokių proto sukurtų formų.

Ką dar čia galima pasakyti? Visas pasaulis ir visos individualybės yra iš tikro Brahmanas, ir buvimas šiame nedalomame Brahmane jau pats savaime yra išsivadavimas. Tai yra visų Vedų esmė ir išvada. Raštai tai autoritetingai paliudija.“

*

Ramana Maharshi

***

Himalaja. Daivos nuotr. 

Pateikiamas lietuviškas vertimas bei komentarai.

Pabaigoje patalpintas straipsnis apie Mokytoją Adi Šankaračariją ir Bhaja Govindam sukūrimą.

*

bhaja-govindam_lietuviu_pask

*

PRATARMĖ LIETUVIŠKAM TEKSTUI

Pratarmė (Para - tarmė)

Mokytojo žodis gyvas per amžius.Tai dvasinė substancija, kuri nėra kažkas “tai”, kas būtų atskirta nuo mūsų. Mokytojas gyvena kiekviename, tačiau ne kiekvienas moka Jo klausyti. Padedančiųjų daug, o Mokytojas yra tik vienas - Pasaulio Siela, sako teosofijos išmintis. Kaip šis Didysis Mokytojas kalba su pasauliu?

 Per žmones, Jo Idėjos nešėjus. Šie Mahatmos, pagarbiai Mokytojais vadinami, yra pasaulio šviesa, nušviečianti kelią tiems, kas juo eina. Mokytojai sustiprina žmonių tikėjimą ir suteikia kelionės perspektyvą. Paaiškina, paskatina siekti paslaptingų aukštybių. Jie šį kelią jau yra nuėję, todėl gali patarti, kaip tai padaryti kitiems.

Šri Adi Šankaračarija - ypatingas Pasaulio Sielos brangakmenis. Jo šlovė yra amžina. Šiandien jis aktualus ne mažiau nei prieš tūkstantį metų. Plėtodamas ir skleisdamas Advaita Vedantos pasaulėžiūrą ir filosofiją, jis ne tik nugalėdavo išminčius (pandit) sudėtingiausiuose religiniuose disputuose. Kartu, jis buvo paprastas ir mokėjo kalbėti paprastai ir suprantamai.

 „Bhaja Govindam” eilutės yra paskatinimas tiems, kas eina savęs pažinimo keliu. Už žodžių ir jų reikšmių slypi neišmatuojami dvasiniai klodai. Alsavimas To, kas negali būti išreikšta žodžiu ar mintimi.

Kad pajaustumei Tai, nereikia įmantrių verbalinių ir mentalinių formų ir konstrukcijų, storų foliantų ir žodžių pertekliaus.

 Reikia atviros širdies, lankstaus proto ir Tikėjimo.

 Gebėjimas atskirti Tikra nuo netikra yra grįžimas į savo tikruosius namus, Esmėn, kuri niekada nesikeičia. Pasaulio priėmimas tokio, koks jis yra - išminties požymis. Šios dvi savybės, būdamos pusiausvyros ir papildydamos viena kitą, sukuria tai, kas vadinama Platesniu Suvokimu.

 Pasaulio Mokytojas (Jagat Guru) Šri Adi Šankara Ačarija ir šiandien kalba savo mokiniams. Jo pradėta Mokytojų linija (parampara) yra gyva ir gyvybinga ir šiandien, toli peržengusi dabartines Motinos Baratos (Mata Bharata) - Indijos sienas.

            R.G.Narajanas 2010 02 27

–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt  

kas-esu_ramana_m

www.yogi.lt

Neseniai apie jogos galimą žalą prabilo “The Daily Mail”.

Čia galima pažiūrėti į minėto straipsnio atpasakojimą lietuvių kalba.

Apie įvairias dvasines pratybas dažnai kalbama, kaip apie “vaikščiojimą skustuvo ašmenimis”. Tai nėra tušti žodžiai, nors daugelis mano būtent taip, negalvodami, kad “galimos grėsmės” yra realios būtent jiems. Nuo grėsmių fiziniam kūnui, neteisingai atliekant asanas ir kitas fizines pratybas, iki grėsmių psichikai ir dvasiai.

Pagrindinis ir pirmasis jogos mokytojo-instruktoriaus ar kitokios krypties dvasinio mokytojo priesakas turėtų būti: NEPAKENK! O jau po to - visa kita. Deja, šiandien gana dažnai sutinkamas reiškinys - atsakomybės trūkumas tarp tų, kurie moko/dėsto/veda dvasines pratybas. Gal tiksliau, tai yra baimė žvelgti plačiau, galvoti savo galva ir jausti savo širdimi. Gal būt, tai tiesiog begalinis noras, sutikus Mokytoją, juo Tikėti. Taip iš kartos į kartą tiražuojamos klaidos ir tiesiog prietarai. Apie Kali Jugą (tamsujį amžių), truksiantį šimtus tūkstančių metų, apie stovėseną ant galvos, kaip nušvitimo receptą ir vaistą nuo visų ligų ir dar daug visokių “linksmybių”.

Povandeniniai akmenys egzistuoja. Tai yra sunkumai, kurie sutvirtina ir teikia patirtį. Juk sunkumais mes augame. Tai reiškia, kad jie įveikiami Suvokimu ir Savarankiškumu. Perteklinė drąsa gali pražudyti, o perteklinis atsargumas trukdys judėti pirmyn. Toks yra Kelias.

***

povandeniniai-akmenys_omkarov

 To paties autoriaus straipsnis “Kas yra meditacija”:

 article-343_omkarov

***

–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH - Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Agnės Marijos nuotr.

Netgi nekalčiausiai atrodantys ‘dalykas‘ bei ‘reiškinys‘ nusako kažką atidalinta, atskelta bei galutinai išreikšta, išversta viduriais lauk, išiežta, nebegyva. Tačiau nei ‘dalykas‘, nei ‘reiškinys‘ vis dėlto neturi tokio stipraus priešpriešos, svetimystės, netgi gniuždančios prievartos prieskonio, kaip objectus. Ir šitas priešiškumas savaime reikalauja aukos - subjekto. Subjectus - tai pajungtas, ‘esąs po, žemesnysis, palenktas, veikiamas‘ arba ‘paveiktas, pavaldus‘. Arba tiesiog ‘pavaldinys‘. Užtat ir išeina, jog aplink drykso objektyvi - priešiška, svetima, kliudanti - tikrovė, o viduj, savy - tik menkas, niekingas jos pavaldinys, jos poveikių auka subjektas. Vergas, negimėlis, suskurdęs iš neapykantos, pasišovęs paskersti, išskrosti bei išdarinėti „objektyvią tikrovę” skalpe(i)liu, kad tik kaip nors išsinėrus, išsivadavus iš jos - motinos materijos (lot. mater, rus. materj, matj), tapusios pamote, - įsčių daboklės.

Tai, ką vadiname mokslu, nėra kažin kas visuotina, būtina ir privaloma, o tik tam tikros vienos pasaulėžiūros santykių su pasauliu įrankis bei kovos už įsiviešpatavimą ginklas. Mokslas - tai lotynų kalboje glūdinčios ir Vakarams būdingos pasaulėžiūros nulemtas pažinimas ir savivoka. Tokia pasaulėžiūra nepripažįsta kitokio pažinimo arba nelaiko jo pažinimu išvis, o mokslas savo ruožtu atmeta kitokios pasaulėžiūros galimybę arba, balsiai pripažindamas, pagiežingai neigia jos atraminius taškus. Tai suprantama, kadangi mokslas, pamėginęs pažvelgti į pasaulį ir save pasaulyje kitaip, liautųsi buvęs mokslu, o virstų bergždžių ženklų bei žodžių kratiniu, teturinčiu vienintelę paskirtį: visokeriopai įtvirtinti bei saugoti įprastą gyvenimo būdą ir negailestingai triuškinti bet kokios kitos pasaulėžiūros bei su ja susijusio kitokio gyvenimo būdo užuomazgas. Mokslas yra pilvui pasivergusio proto ginklas. Mokslas - mūsų baimių ir įpročių sargas, šarvai, dengiantys drebančias kinkas. Mokslas - tai nuosavos širdies, sielos baimė, slapstoma po gelžbetoninio „objektyvumo” šarvais.

Tačiau visai išsiginti širdies neišeina, todėl tarp subjectus ir objectus įsiterpė culture - ‘įdirbis, priežiūra, puošia‘. Iš savo, lietuvių kalbos, pusės galima pridurti, jog kultūra yra tai, kas iškulta, kas išlukštenta iš pelų, išgliaudyta iš negyvo kevalo, savotiškas grynuolis, branduolys ir sykiu šito branduolio - giliausios vertybės, tikrosios Vertės, Brangiausio Turto - paieškos.

Esmiškai čia ir slypi lotynų ir lietuvių pasaulėžiūrų skirtumas: lot. lotio - apsiplovimas (nė neminint lotium), o lito - atnašavimas gera lemiančiam ženklui, aukojimas vardan Gero Ženklo. Lotynas apsiplauna nuo žemo, netikusio, priskretusio ir sutepusio pasaulio, lietuvis gi lieja, aukoja savo tikrovei, kuri jam savo ruožtu yra geras ženklas (apie tai kalbėsime kitame skyrelyje). Lotynui cultura - tik tarpininkas tarp subjectus ir objectus, jau iš anksto, savaime esančių priešiškam, atostūmio, pasibodėjimo santykyje, tik žmogaus varganos būklės žiauriame pasaulyje pašvelninimas, pamaloninimas, tik pasigraudenimas ar, geriausiu atveju, stoiškas nusivylimas pasauliu ir savimi. Gi lietuviui, priešingai, subjectus bei objectus - neverti dėmesio pelai, kuriems nė žodžių dirbtinai išgalvoti nėra reikalo. Širdis yra vidurys, žmogaus būties „aukso vidurys”, stojus širdies tikrovėn nebelieka nieko tokio, ką būtų galima pavadinti subjectus ar objectus, visa kas yra vieninga, vientisa - vienatinė tikrovė su ašimi širdyje. O toji Ašis ir yra tikrasis Aš, išlukštentas, iškultas - čia skausmo ir kančių, tikrojo krikšto, prasmė - nuo visų „objektyvistinių” ir lygia greta „subjektyvistinių” prietarų: įsitikinimų, nuomonių, teiginių bei neiginių, apibrėžimų, atribojimų, - reikalavimų, poreikių, užgaidų, įnorių bei įpročių.

Tikroji Širdies Ašis yra iki bet kokio minčių susidėstymo, tai ne minties objektu paverstas subjektas, bet visų minčių ištaka, šaltinis, neįžvelgiama vyzdžio gelmė. Jos negalima apčiuopti, pavadinti, įvardinti, įterpti į kokią nors išbaigtą - kad ir nepaprastai „dvasišką” - pasaulėžiūrą; toji Ašis pati yra bet kokios pasaulėžiūros - žiūrėjimo į pasaulį - atrama, atspirtis, kertinis akmuo, Akis. Tai ne dar vienos išgalvotos pasaulėžiūros spalvoti akiniai, bet pats plikas žvilgsnis. Nuoga, atlapota tikrovei širdis.

Mokslas ir visa lotyniškoji paradigma (gr. paradeigma - ‘pavyzdys‘, bet atidžiau pažvelgus, tai ‘perdeigrna, perdiegimas, persodinimas‘, arba ‘perteika‘, arba ‘perdaigtis‘) išorinį pasaulį laiko savaiminiu, savarankišku, pirminiu, todėl mokslinė mąstysena stengiasi palenkti, pritaikyti, prisaistyti, pajungti (lot. subjecto) sąmonę tam „išoriniam pasauliui”. Mokslas supriešina vidų ir išorę, teigia išorės pirmenybę ir, trečiu žingsniu, pavergia jai vidų - tą nereikšmingą išorės liekaną, savotišką pačios išorės nesavarankišką dalį, materijos atplaišėlę, motinos negimėlį, kūdikėlį virkšteliautoją. To, kas niekuomet išoriškai, daiktiškai nepasireiškia, mokslas ieško paviršiuje, išreikštyje; priežasties - pasekmėje; pradžios - pabaigoje. Todėl mokslas iš esmės veikia ne ką kita, o tik siekia vidų pamatyti kaip išorę, išorėje, vidų paversti išore; gelmę - paviršiumi (kas jau nebe šviežia, bet pavirta); gyvą žvilgsnį - drausminančiai įrėmintais akiniais arba apskritai negyvu akies piešiniu, įvaizdžiu; dar negimusį gemalą - jau mirusiu lavonu.

Mokslas suplokština, išglobia, nulėkština, skerdžia, išdaro, išdarinėja. Mokslas paprasčiausiai išverčia įsčias. Mokslas - tai mėsininko peiliu apsiginklavus nežinomybės, neapibrėžtumo, neapčiuopiamybės, laisvės ir nenumalšinamos judros, skvarbumo, gyvasties baimė.

Išieždamas mokslas sykiu vidurį paverčia pakraščiu ir, atėmęs Širdies Ašį, pavergia žmogų. Mokslas visą pasaulį paverčia vadinamąja provincija (lot. provincia - ‘priteistumas, kaltė, pareigybė, prievolė, priedermė‘), būtent verguva. Tai visa ko savito ir savaimingo išniekinimas, pavertimas nieku, nes mokslas karštligiškai bijo menkiausios nepažabotos, neprakiurdytos, nepalaužtos žėrinčių akių paslapties. Pats jis savo ašies, savo vidurio neturi, jis gyvas ne sava širdimi, bet tuo, ką pjausto, kaip ir „mokslinė pasaulėžiūra”: ji laikos ne kokia nors ašimi savyje, bet kitokios pasaulėžiūros neigimu.

Tai maitvanagio pasaulėžiūra, bebaigianti ištrėkti, išmėsinėti ir supusti visą pasaulį.

Tačiau įveikiama tokia pasaulėžiūra ne su ja ginčijantis ar bylinėjantis, bet paprasčiausiai ją nusimetant, išsineriant iš jos ir stojant kiton - savo vidinės Ašies, savo nuogos širdies - žiūron. Įdėmiai ir neprietaringai pažvelgus taps akivaizdu, kad nėra jokio „išorinio”, „objektyvaus” pasaulio anei jokio „subjekto”, jokio atskiro nuo pasaulio manęs. Visi mano potyriai ir išgyvenimai, visi jausmai bei mintys yra neatskiriami nuo regimų, girdimų, lytimų, uodžiamų bei skanaujamų pavidalų, sudarančių mano suvokime ištisą pasaulį. Tai ne „išorinis” pasaulis, tai mano pasaulis, nes nėra jokio kito pasaulio, beIr nėra jokio manęs mano juslinių įspūdžių, su jais susijusių jausmų bei minčių visumos. Kažkur anapus šitų įspūdžių, jausmų bei minčių. Aš ir mano pasaulis esava viena. Mudu neatidalinami, neperskiriami, kaip neatidalinamas yra skonis nuo skanavimo, reginys nuo regėjimo, garsas nuo girdėjimo, kaip neatskiriamas yra ratas nuo savo ašies. Aš - tai tik mano pasaulio ašis, įvairiausių įspūdžių bei jų tarpusavio vertinimų sankirta, nei daugiau, nei mažiau.

Visa tikrovė yra čia ir dabar. Apskritai nėra jokios kitos tikrovės. Nėra ateities anei praeities: praeitis jau praėjo, ateitis dar tik ateis. Praeitis ir ateitis tėra žodžiai lūpose, mintys galvoje, jausmai - ilgesys arba apmaudas, baimė arba viltis - krūtinėje, tačiau visi jie iš tikrųjų yra dabar. Kiekvieną kartą tik dabar. Istorija tėra ištara, sakmė, būdas surikiuoti, nusakyti ir atpažinti dabartį.

Kad ir ką sumanytum patikrinti, kad ir kuo įsitikinti, visuomet tai padarai tik tos akimirkos dabartyje, tą akimirką, kai patiki; kad ir kokias taisykles būtum išmokęs, kad ir kokiais dėsniais kliautumeis, visi jie yra tavo galvoje, dabar, tą akimirką, kuomet apie juos galvoji, kuomet jų paisai, laikais ar saugais. Viskas, kas tik pasaulyje yra žinoma, yra žinoma dėka šito nuolatinio visų mūsų dėmesy vykstančio dabar.

Pasaulyje nėra nieko, kas nėra dėmesy, o ką nors patikrinti - lemiamas „moksliškumo” svertas - reiškia būtent pamatyti, išgirsti, pačiupinėti, užuosti arba paskanauti, patirti ir apmąstyti, žodžiu, paliesti dėmesiu, iškelti dėmesin, atverti dėmesiui. Nėra jokio „išorinio pasaulio”, o tik mano dėmesy atgiję juslinių įspūdžių pavidalai, jausmai bei mintys, dėmesio duomenys. Ir, kita vertus, nėra dėmesio be duomenų, be to, kas vienaip ar kitaip stebima, į ką jis sutelktas; nėra sąmonės be pasaulio. Sąmonė ir pasaulis - tarsi minėtas ratas su ašimi: jie neperskiriami, neatidalinami. Visas pasaulis tad yra tarsi įsikūnijęs sapnas (sue opnos pagal atstatytąją indoeuropiečių prokalbę - ‘savas regėjimas, reginys‘), neatskiriamas nuo sapnuotojo, net jeigu būtų išties siaubingas; tarsi skaidrės atšvaitas ant sienos, neatskiriamas nuo skaidrės. Dėmesio šviesa peršviečia skaidrę - mano sąmonės turinį, mano būdą, visokeriopų mano polinkių, įpročių, nuotaikų, bruožų bei ypatybių paveikslą - ir paverčia jį pasauliu, kurį „sapnuoju”, kuriame gyvenu.

 Tikrasis Aš, pasaulio Ašis, ir yra šitas Žiburys, Amžinoji Ugnis, Diemesys. Jis ir yra Būties Versmė, tas, kas nepriklausomai nuo nieko, savaime, pats iš savęs esti - esmė. Kaip tik todėl aš esu asmuo.

Todėl kurti ugnį - įžiebti žibintą, šviesos šaltinį, sutelkti dėmesį - ir kurti pasaulį, pavidalus, daiktus -jos atšvaitų žaismą - yra tas pats.

Lietuviškas tikrasis aš - ne lotyniškas subjectus, kamuojamas nepilnavertiškumo prieš savo pasaulį, išdžiovintas slaptos neapykantos savo pasauliui, apsvaigintas garbėtroškos, keliaklupsčiavimo prieš savo atspindžius, ne medžiojantis svetimas - pasaulio - nuomones apie save vergas, apsalęs ir apakintas marmurinių savęs vaizdinių, kuriais guodžias iš baimės būti, koks esąs, iš baimės tiesiog būti. Subjectus nėra tas, kas esti, jis nėra esmė, o tik pramanas, iškamša, rodoma kitiems, kaukė, po kuria slapstomasi.

Kaukė neturi savo būties, ji nėra tikrovė, todėl subjectus pasmerktas nuolatiniam tikrovės troškuliui ir sykiu baimei, kitaip sakant, „moksliniams tyrimams”. Lietuviška asmenybė - ne „persona” (lot. persona ‘kaukė‘), ne svetimų spektaklių personažas, o kažkas visiškai priešinga - tai, kas savaime esti kiekviename mūsų. Todėl ir „patikrinti”, išgyventi asmeniškai - o niekaip kitaip nieko nė neįmanoma išgyventi - šitą savo Ašį ir stebuklingą jos pasaulėžiūrą pajėgs tik tas, kas įstengs išsirengti iš savo baimės šarvų, nusiplėšti kaukes, nusigremžti įpročių ir prietarų grimą, nusikratyti visų svetimybių, visa ko netikro, negyvo, neesmingo; tas, kas išdrįs stoti stačias ir nuogas vidur savojo pasaulio.

Tik tas, kas išdrįs perrėžti sau krūtinę ir atidengti tikrovės vėjui savo nepadoriai gyvą, pliką, trūkčiojančią širdį.

…

Mums nieko netrūksta, mes nieko nestokojame, nieko tokio, ką privalėtume žūtbūt įsigyti, pasiekti, užsitarnauti, atitikti. Mes turime viską, ko iš tikrųjų reikia, - Būtį. Nėra niekur nieko, kas būtų labiau už mane, už tave. Visi mes išaugę iš vieno kamieno, visi remiamės į vieną šaknį, todėl nėra kur anei pas ką, nėra ko bėgti, pulti, zuiti, plušti, draskytis, nera ką vytis anei pralenkti. Apskritai nereikia, visiškai nereikia nieko keisti, tobulinti, gerinti, užtenka tik atsilošti, atsilošti ligi pat galo ir drąsiai atsiremti į savo Širdį, ir leisti Jai reikštis mūsų laisvėje, savaime, neiškraipytai, tyrai. Nes tik iš pačios širdies plaukiantis, gilus, tyras, savaimingas noras yra tikras Noras. Nė vienas negyvensime amžinai, todėl paisyti netikrų, ne pačių svarbiausių, antraeilių norų paprasčiausiai nėra laiko. Kiekviena akimirka, lengvabūdiškai iššvaistyta niekams, yra atimta iš tojo Paties Pagrindinio, dėl ko galbūt ir atejome šian pasaulin.

Mums nereikia nieko išradineti, nieko išsižiojus nusižiureti iš svetur, iš šalies, o tik įsiklausyti į savo Širdį, į savo kalbą, kurioje Ji tebegyvena - gyvesnė už mus pačius, kartais besikėsinančius ją apriboti, suvaržyti, nusausinti, nususinti, sukaustyti. Mums nebėra ko stvertis negyvų išorinių paspirčių, linkti nuo savęs į šalį, galime laisvai atsitiesti, tvirtai atsiremti į save. Mums nieko nebereikia pergudrauti, visiškai nieko nereikia pergudrauti, ir ypač nereikia pergudrauti pačių savęs. Mūsų kūniški, ūkiniai, žemės ištekliai kuklūs, tačiau - nė patys to nepajėgdami suvokt - turime tokią savo buvimo pasaulyje prasmės jegą, kad vien šitų „dangaus išteklių” užtektų didžiausiai įsivaizduojamai ir nė neįsivaizduojamai gyvenimo pilnatvei. Mes įpratome žiūrėti į save svetimomis, kitų - kitąsyk net buvusių priešų - akimis ir niekinti, menkinti save, ir žemintis, keliaklupsčiauti, pataikauti savo „vertintojams”, krūpčioti dėl jų nuomonių apie mus arba, priešingai, pūstis bei puikautis savimi, besistengdami dirbtinai atsverti savo nepilnavertiškumą. Tačiau to visai nereikia. Mes galime nebežiureti, kaip kam atrodome, nebegaudyti baikščiai akių kampučiais savo atspindžių, nebedirsčioti vogčia per petį, mes galime tiesiog būti, būti savimi.

***

Dainius Razauskas

Visas tekstas yra čia:

http://www.sarmatas.lt/wp-content/files/pdf/laisve_ir_kalba.pdf

R.G.Narajano nuotr.

“Todėl kurti ugnį - įžiebti žibintą, šviesos šaltinį, sutelkti dėmesį - ir kurti pasaulį, pavidalus, daiktus -jos atšvaitų žaismą - yra tas pats.”

„Muzika sustiprina bet kokį džiaugsmą, nuramina bet kokį liūdesį, išvaro ligas, sumažina skausmą, ir todėl senieji išminčiai garbino vientisą Sielos, Melodijos ir Dainos jėgą“. (Amstrongas, „Keltų poetai”).

                      Šiuo metu Lietuvoje (kaip ir visame plačiame pasaulyje) yra tęsiama ši gydymo garsu tradicija - kaip meno terapijos viena iš formų - yra atliekamas grojimas archaiškais instrumentais: gongais, himalajų dubenėliais, būgnais ir kitais instrumentais. Gongų terapijos metu vyksta labai gilus kiekvieno dalyvaujančio žmogaus vidinis transformacinis procesas, kai seanso metu renginio vedantysis pakviečia visus į šventąją paslaptingą kelionę - kelionę į save, į savo vidų. Norint pajausti, kas vyksta kelionės metu, būtina joje sudalyvauti - tai fenomenas, kurio aprašyti žodžiais lygiai taip pat neįmanoma, kaip aprašyti kas yra meilė, palaima, ar liūdesys. Kiekvienas dalyvis po seanso savo pojūčius aprašo gana skirtingai. Vieni jaučia kinestetinius kūno pojūčius - dilgčiojimus, trūkčiojimus, šalčio/karščio bangas, vibracijas, ramybę ir panašiai, kiti mato įvairius vizualinius fenomenus - dažnai dalyvaujantiems iškyla prisiminimai, nuslopinti negatyvūs išgyvenimai, ar ateities vizijos, treti turi audialinius potyrius - girdi įvairius „antrinius” garsus, obertonus, kuriuos sukelia gongai, taip pat prisimena pokalbių nuotrupas, ir pan. Tačiau visi seanso dalyviai vieningai tvirtina, kad kelionės metu vyksta išties sakralus procesas, iš kurio kiekvienas išsineša tai, ko jam labiausiai tuo gyvenimo etapu reikia. Po seanso keletą dienų jaučiama padidėjusi psichologinė ramybė, išauga geranoriškumo, atvirumo, atjautos pojūčiai, noras kurti gerus darbus, dažniau iškyla egzistenciniai klausimai apie amžinas gyvenimo vertybes, Dievą. …

Pilnas straipsnio tekstas:

***

straipsnis-gongu-poveikis-zmogaus-bioenergetikai-1

***

–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH - Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Žmogaus biolaukas po Gongų terapijos.

A.Dabkevičiaus pav.

Šios eilės parašytos po Šri Šankaros motinos mahasamadhi (mirties). Savo paties neilgą gyvenimą jis praleido nuolatinėse kelionėse po visą Indijos žemę. Motinos laidotuvės praėjo jam nedalyvaujant…

Matri-Pančakam [Penki posmai Motinai].

                                             Šri Adi Šankaračarija

atha shrI mAtR^ipa~nchakam.h |

„Tu - brangakmenis akių manųjų, valdovas mano, siela manoji, gyvenk ilgai, mano sūnau!”- tokius žodžius Tu man kalbėjai, o Motina, aš gi tegaliu tik ryžių sausų tau paaukoti |1|

aMbeti tAteti shiveti tasmin.h
prasUtikAle yadavocha uchchaiH |
kR^iShNeti govinda hare mukunda
iti jananyai aho rachito.ayama~njaliH || 2||

„Mama! Tėti! Šiva!” šaukei gimdydama Tu, „Krišna, Govinda, Hari, Mukunda”! Tokiai Motinai aš tegaliu tik sudėtomis rankomis paaukoti (tik atsisveikinimo žestą - sudėtas rankas prie krūtinės) |2|

AstaM tAvadiyaM prasUtisamaye durvArashUlavyathA
nairuchyaM tanushoShaNaM malamayI shayyA cha saMvatsarI |
ekasyApi na garbhabhArabharaNakleshasya yasyaakShamaH
dAtuM niShkR^itimunnato.api tanayastasyai jananyai namaH || 3||

Тu kentėjai nuo skausmo nepakenčiamo, kai gimdei mane. Tu nekalbėjai apie kūno skausmą, pragulėjusi guolyje ištisus metus. Skausmo šito nesuprasti tam, kas įsčiose nėra nešiojęs vaisiaus, sūnus negali atsilyginti Motinai. Lenkiuosi Motinai! |3|

gurukulamupasR^itya svapnakAle tu dR^iShTvA
yatisamuchitaveshaM prArudo mAM tvamuchchaiH |
gurukulamatha sarvaM prArudatte samakShaM
sapadi charaNayoste mAtarastu praNAmaH || 4||

Tuo metu, kai aš gurukuloj buvau, tu pamatei mane sapne vienuoliškam drabužy, ir ten atbėgai, ir privertei visus ir verkt ir juoktis.О Мotina, o aš netgi neprinešiau vandens, valandą mirties Tavosios. О, Мotina, lenkiuosi Tau!|4|

na dattaM mAtaste maraNasamaye toyamapivA
svadhA vA no dattA maraNadivase shrAddhavidhinA |
na japtvA mAtaste maraNasamaye tArakamanu\-
rakAle saMprApte mayi kuru dayAM mAturatulAm.h || 5||

О Мotina, neprinešiau vandens valandą mirties Tavosios, su svadha mantra šradhos neatlikau, neištariau Tavo mirties dieną gelbstinčiosios  mantros. Tokiu gedulingu laiku, suteik man Motina, savo neprilygstamą malonę!|5|

Vertė R.G.

 ***

sankara_motinai

***

www.yogi.lt

Agnės Marijos nuotr.

“Mes, gyvenantys laike, jaučiame savimi laiko įtaką, tačiau jis pats yra iš tos paslapčių kategorijos, prie kurių prisiartinti yra vienas sunkiausių uždavinių. Laikas - tai dirbtinai sukurta sistema, kurioje žmogus turi surasti orientyrus, kurie išvestų jį į kelią. Pats kelias yra ne Laike. Visa žmonija gyvena šitos struktūros viduje, ir vienetai - už jos ribų. Viduje gyvena mirtingieji, išorėje - nemirtingieji, pažinę Save. Tai, kas yra ne Laike, yra vienovės kupinas, neatskiriamas, amžinas Atmanas, beasmenybinis Aš, Ramybė ir Tiesa. Todėl galima pasakyti, kad laikas egzistuoja tam, kad mes vieną kartą suprastume nemirtingumo, amžinybės buvimą -kaip gi kitaip suvokti savo nekintančią neįvardijamą esybę? Gyvenimas laike suteikia mums pasirinkimų ir ieškojimų galimybę. Kaip tarp praeities ir ateities yra Tiesa, taip tarp dviejų minčių galima aptikti Aš. Ši trumpa akimirka išsiplečia iki begalybės, jeigu mes suvokiame, kad būtent ji ir yra mūsų ieškojimų tikslas. Nuolat grįždami į dabarties akimirką, į bemintę būtį, mes artėjame prie Dievo, o galų gale - prie Savęs Paties, prie to, kas amžina.”

 ***

platonova_svet_istini

***

–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH - Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt