Ištraukos iš R.G.Narajano straipsnių ir pasisakymų. Trečia dalis.
Gamtoje nėra tokios minties, net pačios kvailiausios, kurios negalima būtų priskirti Budai arba Albertui iš Einšteinų giminės.
RG
Galimybė stebėti savo mintis, savo jausmus ir pojūčius – nuostabi dovana. Tada mes jau ne vien likimo šapeliai karmos vandenyne. Taip, – mes vaidiname gyvenimo ilgio pjesėje, kaip vaidintojai dalyvaudami tame vyksme. Tik skirtumas toks, jog mes kažkokiu paslaptingu būdu imame nujausti, imame žinoti, jog šis gyvenimas, kurį anksčiau laikėme tokiu rimtu ir tikru, yra viso labo vaidinimas Kažkieno surežisuotame spektaklyje. Ir Žiūrovas-Stebėtojas mumyse pamažu atbunda. Ir šis Budrumas Yra lengvas, šviesus tylusis džiaugsmas. Žiūrovas dar įsitraukęs į veiksmą, o Stebėtojas jau laisvas… Tai yra Būsena, o ne kažkoks mažiukas žinojimas, kurį galėtume išmatuoti baitais ar bitais ar kaip jie ten besivadintų.
RG
Ne nuolat murkdytis tarp priešybių, vis kažką kaltinant arba save pliekiant, o bet tačiau imti stebėti save ir aplinką nesusidomėjusiu žvilgsniu – SUVOKTI Save, kaip daug gilesnę Esybę, nei ta asmenybė, su kuria buvom linkę save tapatinti. Veidaknygė pildosi visokiausių nuomonių. O yra tik viena nuomonė, ji vadinasi AŠ ESU.
RG
„Teisėti“ lūkesčiai – yra tiesus kelias į vidinį ir išorinį susipriešinimą. Nebūna „teisėtų“ lūkesčių, o yra tik norai ir viltys, kad pasaulio atspindys, vaizdinys tavo galvoje atitiktų „originalą“, patį pasaulį. Taip pasitaiko, bet toli gražu ne visada. Lūkesčiai yra svarbumo pojūtis, viltys, laukimas, norai ir aistros. Visa tai pažeidžia gyvenimo pusiausvyrą ir kuria tau bėdas. (…) Stebėk, atpažink…
RG
Žodžiai “ pareiga“, „atsakomybė“ žymi kažkokią vidinę ar išorinę prievartą. Tačiau Meilėje ir mylint prievartos nėra. Saulė neturi pareigų, bet sodriai dalinasi savo šviesa. Mokykimės iš Saulės.
RG
Joga Nidra ir meditavimo pratybos padeda žmogui nukreipti dėmesį vidun – savižvalgai, susivokimui. Rodos, nieko ir nevyksta, tačiau patyrinėję savo vidinį pasaulį, aptinkame ne tik daug įdomybių jame pačiame – o dar tylą ir ramybę, plytinčią už bet kokių vidinių pasireiškimų – jausmų, minčių ir t.t. Ir iš to tylaus stebėjimo gimsta atsipalaidavimas, ramybė, tylusis džiaugsmas. Tai labai graži būsena, kviečiu ją patirti.
RG
Pinigai yra tik sąvoka prote. Tik visuotinis jos pripažinimas ir palaikymas pinigus paverčia tikrove. O šiaip tai – skaičiai žiniatinklyje, popieriaus ar metalo gabaliukai. Visuotinis tikėjimas juos paverčia tikrais šitame regimame pasaulyje. Pinigų menamybės suvokimas nieko nekeičia išorėje. Tačiau suteikia vidinę laisvę nuo jų. Tokių suvokimų visuma gali ir išorę perkeisti. Bet savaime – netyčiom…
RG
Nėra kitų dievybių, tik Mano kvėpavimas. Juo kvėpuoja Saulė ir žvaigždės, kvėpuoja žemės ir dangūs, kvėpuoja upės ir jūros. Visa tai yra aš: darnus ir vientisas mes, susiliejantis į Aš. Šis Aš yra Esu. Tylus Džiaugsmas.
RG
Stebiu, kaip įvairios nuomonės mano prote atsiranda ir išnyksta. Tas, kuris jas pastebi, išlieka.
RG
Ateis diena, kai išvažiuos visi, kam reikia ir sugrįš visi, kam reikia. Net jei Lietuva užmigs giliu miegu, virš jos laukų plevens mūsų balsas.
RG
Stebėtojas yra save suvokiantis kvėpavimas.
RG
Mes čia kalbame kita „programavimo kalba“, nei religinis pasaulio supratimas. Tai labai senoviškas ir tuo pačiu labai šiuolaikiškas būdas. Kad suvoktume tą senąją „programavimo kalbą“, turime nuraminti protą. Vienas iš tokio nereliginio pasaulio vaizdinių – senasis lietuviškas Sodas iš šiaudelių. Jo dvasinė Žinia yra ne žodžiais pateikta. Tai nereliginė Vyda/Vydija. Prigimtinė tikyba nėra religinė, ji tik iš dalies tikyba, nes grindžiama taip pat ir patirtimi, žinojimu.
Dabarties pasaulyje matome daug nereliginio dvasingumo ir jo vis daugėja. Tai joga, meditavimai, įvairios pratybos. Tyliam ir ramiam buvimui nereikia save kažkuo laikyti, jis tiesiog Yra, jis Būvoja be priežasties ir už priežasčių. Toks buvimas neprieštarauja jokiai religijai ir lengvai galėtų tapti bet kurios iš jų dalimi. Ateinančioms jaunesnėms kartoms bus vis mažiau priimtinos senosios religinės dogmos ir viršininkijų (hierarchinis) pasaulio matymas. Žengiame į tinklinių draugijų laikus.
RG
Dangus nėra teisus, jis niekada neklysta… tai save suvokiantis ramus Sąmoningumas.
RG
Yra trys įstabūs lietuviški dalykai, per kuriuos (lyg įrankių pagalba) galime tiesiogiai pažinti nuostabią Vienovės būseną – tai Sutartinės, Sodai ir Šneka (tyra kalba lietuviška).
RG
Švenklajūna – tai galimybė pasidžiaugti draugėje ir būdas giliau pažinti Save, ne vien kaip kūną ar asmenybę, o kaip dvasinę esybę, kaip šventumą savyje. Kai atkrenta dirbtinės taisyklės ir pavidalai, žmogus lyg atbunda, ima jausti Gyvenimą ir jo spalvas. Tapti Gyvu – taip paprasta…
RG
Mūsų vidinės laisvės erdvėje nėra vietos viršininkavimui, viešpatavimui,. Šių erdvių suma sukuria mūsų bendrą bičiulišką erdvę, mūsų pasaulį.
RG
Išties nėra jokių rūpesčių, yra tik Stebėtojas, paliudijantis, kaip mintys (apie rūpesčius ir kitos) atsiranda ir pranyksta žmogaus prote.
RG
Galvok savo galva, klausyk vidinio balso, tavo vidinio Mokytojo. Tikiuos, kad jau netiki viskuo, kas sakoma per dėžę, kuri vadinama televizoriumi?
Žmogų labai lengva valdyti, lengva nuspėti jo mintis ir poelgius. Tačiau tik tada, kai jis nesąmoningas, kai jis „miega“. Todėl dera budintis ir padėti atbusti kitiems. Kad sukurtume darnią aplinką mums visiems. Gal ir kurti nieko nereiktų, tik netrukdyti dermei skleistis mumyse.
RG
Kai žmogus yra pasiruošęs žengimui į platesnį pasaulį, jo nelanko baimės ir panikos priepuoliai. Toks žmogus savo pratybomis nuolat, bet pamažu kelia savo kūno, agnos (energijos) virpesius. Tuomet savaime jo kūnas, protas, jausmai ima prašyti kitokio maisto, nei buvo anksčiau.
Jei tokie dalykai (vadinkime tai uždangos praskleidimu) įvyksta savaime, visiškai nepasiruošusiam žmogui, tai jam gali sukelti dvasines kančias, sustiprinti baimes ir net panikos priepuolius. Žmogus nesupranta, kas su juo vyksta, kreipiasi į gydytojus, o šie, kaip taisyklė, „pritrenkia“ tokį žmogų vaistais…
RG
Vienintelis dalykas, kuris gali užkardyti pasaulinį karą, yra galimybė tau pradėti visiškai naują sąmoningumą, tau pradėti visiškai naują žmonijos susivokimą; tau tapti žmogumi, kuris būtų pajėgus mylėti, kuris būtų pajėgus medituoti. Tegu meilė ir meditavimas plinta kuo toliau ir plačiau. Tegu meditavimas pasiekia kuo daugiau žmonių, kiek tik įmanoma. Be šito, visos jūsų pastangos priešintis yra bejėgės.
RG
Kai situacija mūsų šalyje pasitaisys į padėtį, viskas imsis vykti savaimingai, bet ne automatiškai. Padėtis pasitaisys, o situacija bus nebesvarbi. (…) Tuomet žmonės imsis gyvuoti Darnoje, o etiką ir moralę paliks dūlėti senose nemokšų knygose. Taip ir skleisis Mokša, o mokslas irgi bus, bet Mokša bus pirmesnė. Darna yra mūsų siekis ir gyvenimo būdas, o aspiracijos ir metodai šiam reikalui netinka. Nes veiksmas vyksta, o procesas jau seniai sustojęs. (…) Dermės būvoje norai ir siekimai ne realizuojasi, o pildosi. Kai metodas pasikeis į būdą – mes padarysim.
Su Laima laimėsim!
RG
Atsibusti… iš to miego, kurį vadiname „gyvenimu“. Sugrįžti į prigimtinį budrumą. Gal kam pasirodys keista, – atsibusti per snaudulį…. Siekdami budintis, verždamiesi į budrumą, turime išvesti save iš įprastų rėmų, apčiuopiant gilesnius-platesnius-aukštesnius sąmonės klodus.
RG
Kai protas ima suprasti, jog gali būti du (ir daugiau) teisingų atsakymų į ta patį klausimą, jis pasimeta… Pasimetęs prityla. Pamažu gimsta naujas matymas apie gyvenimo vyksmo sąlygiškumą. (…) Tokia, rodos, paprasta alchemija: tik apsiraminę galime tikėtis Malonės nusileidimo. Saulė visad šviečia, tačiau neprasiskverbia pro debesis. Kas išvaiko debesis? Nežinia iš kur atsiradęs vėjas…
Galima būtų pasakyti tik tiek, kad dvasinės pratybos yra veiksmingas būdas susivokti ir atbusti iš sapno, kurį vadiname gyvenimu. (…)
Stebėtojas visada yra čia, tik protas gyvena savo auksiniame narvelyje, nusistovėjusiame, įsikalbėtame, įteigtame. Galima praverti to narvelio vartelius ir išeiti laisvėn…
RG
Ką gi daryti, kaip atpažinti? Giliai įkvėpti ir iškvėpti. Sustoti. Sugrįžti į Šerdį, iš kurios viskas ir kyla ir sugrįžta. Visi sąlygiškumai yra laikini ir baigtiniai. Tapti Vaiku, atgauti pirminę tyrą sąmonę. Tada (jei ši Malonė nusileis į jus) sustos visi vertinimai ir lyginimai, protas ims jungti, o ne skirti. Štai šis Atpažinimas. Visas mano “mažasis žinojimas” yra sąlygiškas ir ribotas. Didysis gi Žinojimas žodžių neturi, dėl jo nereikia kovoti, jo nereikia “nešti”, jis neprašo misionierių pagalbos. Jis Yra. Visad šalia.
RG
Kas ieško – neras, kas neieško – juolab. Kas eina į tikslą, visad eis, niekur neateidamas, nes tikslas visad bus prieky. Kas neina – liks kur buvęs kur nebuvęs.
RG
O kokie tie trys pasirinkimai? – paklausiau susidomėjęs.
- Jie šitaip gali būti įvardinti tik šventąja mūsų protėvių kalba. Pirmasis pasirinkimas: BŪTI arba PŪTI. Antrasis pasirinkimas: BUSTI arba DUSTI. Ir trečiasis: RIMTI arba MIRTI. Žinoma, tai simboliniai, suvokimą skatinantys vaistai. Priimk rimtai, tačiau su sąmoju. Minėjau, ką reiškia Būti. Jeigu tu kūnas, tu pamažu pūni, miršti. Jei ramini protą, atrandi Amžiną Giją, kur nėra mirties, yra tik skvarmų kaita. Ir pagaliau sakau – atbuskite pagaliau, tam Gyvenimui, kuriam esate skirti, kur jūsų Namai, atbuskite iš ilgo žiemos miego Amžinam pavasariui. Buskite, o ne duskite savo miestų kamščiuose ir protų kalėjimuose.
RG
Ši būsena, kurią mes vadiname būdravimo, sąmoningumo prasme taip pat yra miegas. Žmogus čia irgi snaudžia, o gal ir giliai miega, kartais ir laikas nuo laiko prabusdamas, sapnuoja sapnus – savo mintis ir nuomones, įvairias sampratas. Joje žmogus žino sąlygiškas tiesas ir tapatinasi su jomis (kaip ir sapne, kai nesuvokia, kad sapnuoja). (…) Miego pabudus būsenoje taip pat įmanomas atsibudimas. Ir šis atsibudimas, panašus į atsibudimą sapne, atveda žmogų į trečią būseną, naują jam tikrovę.
RG
Ką daryti, kad pamatytume visumą ir nustotume aklai tapatintis su visumos dalimi?
Pirmiausia, nusimesti svarbumo skraistę ir pradėti stebėti – tiek save, savo mintis ir atliepimus į išorės dirgiklius, tiek išorės pasaulio pasireiškimus (pasaulis nei geras, nei blogas). Tai suteiks proto ir veiksmų ramybę. Taip pamažu mokysimės Suvokti.
Antra, žmogus yra būtybė, kuri gali mokytis ir išmokti mylėti. Dažniausiai mylime savo vaikus ir artimiausius šeimos narius, dar kartais – šuniukus ir kačiukus, įvairius gyvūnėlius, gamtą. Dera pamažu išmokti mylėti visa, kas yra aplink. Beveik kiekvienas turime žmogų, kurį nuoširdžiai mylime (pavyzdžiui, mūsų vaikai). Šią meilę galima plėsti kuo plačiau, kad ji apimtų kuo daugiau erdvės ir žmonių. Tai, ką mylime, ne vertiname pagal vienokius ar kitokius požymius, o tiesiog mylime ir branginame. Taip pamažu mokomės iš tikro Mylėti.
Ir pagaliau, šios Meilės ir Suvokimo pagalba galime apjungti atskiras pasaulio dalis į vieningą visumą. Ir pykčių, atskirumo, kovos ir varžytuvių žmoguje nebėra. Įsitvirtina bendradarbiavimas tarp proto ir širdies, gera valia ir draugiškumas. To visiškai užtenka atskiro žmogaus laimei pasiekti.
Jei tokie laimingi žmonės susijungs į bendruomenę – gamta taps laiminga ir pasaulis taps laimingas. Politika nebebus „nešvarus užsiėmimas“, nes ją tvers švarūs žmonės.
RG
Patarimai bundančiam: vienas iš rečiau minimų dalykų – tirpdyti svarbumą. Šis „svarbumas“ neatsiejamai susijęs su stebėtojo būsena. Kol tau kažkas „svarbu“ – tol tu nesi stebėtojas (stebėsenos būsenoje). Gal kažkas galėtų paklausti, o kaipgi su svarbiais gyvenime dalykais? Taigi nusimetus menamą (proto ir jausmų ) būseną „man tai svarbu“ – tikrai svarbūs dalykai sprendžiasi daug veiksmingiau, beveik savaime, sąmoningumo tėkmėje. O nesvarbūs, kuriuos anksčiau protas laikė svarbiais, ištirpsta arba stoja į savo vietą.
RG
Aumenys – iš tautos atminties klodų. Praeitis, dabartis ir ateitis yra vientisa grandinė. Svarbu, kad grandinė sveika išliktų, kad laikų ryšys būtų stiprus. Ryšys iš kartos į kartą – prabočiams, amžininkams ir ainiams liudijant ir laiminant. Būvojant visiems kartu, – už laiko, erdvės ir priežasties, kur visi susitinkam ir Esmingai Esam.
RG
–
Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).
www.yogi.lt