Išminčių sakymai 63

Bindu Tai, kas neišlaiko sąmoningumo, yra nuodėmė, o tai, kas auga sąmoningume yra dorybė. Dorybingumas ir nuodėmingumas nėra bendruomeninės (socialinės) sąvokos, jos yra vidinis supratimas…

Ošo

*

Nėra religijų – tik mes jas sugalvojome.

Awadhoot Baba

*

Dvasingumas – visada suvokimas. Aklatikystė, perdėtas medžiagiškumas yra abuojumas.

RG

*

Saugokit jūrą, saugokit Žaltį, saugokit mano vaikus… (…) Baltas akmuo, raudonas akmuo, rausvaakis, žydinčiom kojom Tėvynės akmuo. (…) Tebūnie pasaulyje vietos vaikams, tebūnie pasaulyje vietos gyvuliams, tebūnie pasaulyje vietos didžiausiems ir mažiausiems gyvūnams, tegul Paukščių take apsilenkia drakonas ir žiogas… (…) Jūsų Tėvynė yra gintaro žemė,/ Jūsų Tėvynė, prie Baltijos, prie žydros,/ Baltas akmuo, geltonas akmuo, žydraakis Tėvynės akmuo!/ Jūsų Tėvynė senesnė nei Saulė,/ Ir Saulės nebuvo, o Tėvynė jau buvo,/ Ir Mėnulio nebuvo, o Tėvynė jau buvo,/ ir Paukščių nebuvo, o Tėvynė jau buvo,/ Baltas akmuo, žydras akmuo, žydraakis Tėvynės akmuo!

Sigitas Geda “Žaltys ir mergelė jūros dugne”.

*

Laikas praeina, – įpratome mes sakyti, neteisingai suprasdami. Laikas stovi – jūs praeinate.

Safiras

*

Gyvenimas yra tai, kas atsiveria per sąmonę. Sąmonė yra visur ir visada. Mes klystame tada, kai vadiname gyvenimu tai, kas iš tiesų tą gyvenimą užstoja.

Levas Tolstojus

*

Dabar tu privalai išmokti suvokti save ne kaip kūną, o kaip dvasią, gyvenančią kūne, kuriuo tu naudojiesi, protingai juo rūpiniesi, gauni įspūdžius apie išorinį pasaulį. Bet tu turi išmokti nepanirti nei į savo jausmus, nei į išgyvenimus. Iš karto to nepasieksi, bet privalai to siekti. (…) Tam būtina save tikrinti, stebėti, kad tavo vidinis gyvenimas tau būtų pirmoje vietoje ir aiškiai suvoktum jo esminę būtinybę.

Olga Obnorskaja. Mokytojo sodas.

*

Kaip mes kalbam, toks yra mūsų pasaulis. (…) Mūsų kalbą gyrė svetimšaliai dėl to, kad ji yra filosofiškai kitokia. Ką tai reiškia? Kai filosofai tiria kalbą, jie tiria ją kaip ketinimų (intencinę) kalbą. Mes kalbame apie „ką nors“: apie medį ar apie saulę ir tame yra nuotolis. Tada mes nutariame, ar tie žodžiai tinka šiam daiktui. Bet pasirodo, kad lietuvių kalba nekalba apie „ką nors“, ji tiesiog Kalba tą daiktą. Mes nedainuojam apie bitutę, mes dainuojam bitutę. Mes nekalbam apie saulę, mes kalbam saulės kalba. „Palankiai palankiai saulutė tekėjo…“ Saulutė pati teka ir sudaro taką. Kiekvieną rytą saulutė ritasi, teka ir padaro mūsų takus. Mūsų giesmėje yra „takai dorybės“ – mes žinome savo takus, kuriais mes einam. Mes nekalbam apie takus, kur jie yra. Mūsų kalba yra tie takai, kuriais mes einam. Ir mes suprantam, kaip viskas atrodo ir kaip pasirodo. (…) Mūsų kalba yra ne apie pasaulį, o pasauliška. Per mūsų kalbą pasaulis kalba. Mes nekalbam apie pasaulį, pasaulis kalba per mūsų kalbą. Todėl mūsų pasaulio patirtis yra grakšti. (…) Ši kalba mums duoda pasaulio priėmimą be jokio nuotolio. „Ant lietuvių kalbos dar mirga pasaulio rytmečio rasa…“ Šia kalba mes „pagaunam“ (…) šio pasaulio savikūrybą.

Algis Mickūnas

*

Egle, ar tu gyva?/ Egle, sugrįžk namo!/ Egle, egilo, egilo!/ Egle, egilo, egilo!/ Egle, o Eglužėl,/ Egilo, egilo, egilo!../ (…) Žemė gražesnė už jūrą,/ Ten daug suvalgyta duonos,/ Ten daug išgerta vandens,/ Ten daug suarta žemės,/ Ten daug pralieta kraujo,/ Ten daug išbarstyta kaulų,/ Ten daug geležies,/ Ten daug medžių,/ Ten gieda gaidys,/ Ten skraido vanagas,/ Ten ieva Žalio,/ Uoga Raudono…/ Ieva ievužė Žalio,/ Uoga uogužė Raudono, Žalio Raudono ieva,/ Raudono, Žalio uogužė.

Sigitas Geda “Žaltys ir mergelė jūros dugne”.

*

Beje, yra viena viešai žinoma paslaptis. Šis pasaulis – tik mūsų suvokimo, mūsų proto atspindys. Jis yra regimas, jis yra menamas. Šis vaizdinys nuolat kinta ir mainosi. Nėra prie ko prisirišti, nėra to, kas nepraeitų. Tačiau įsižiūrėję giliau matome už tų pasikeitimų plytinčią Ramybę ir Šviesą. Tai yra viskas ir yra niekas. Tai Yra… Meilė, Laimė ir tylusis Džiaugsmas. Už vadinamo laiko ir medžiaginio pasaulio erdvės. Įsižiūrėkime: gal nėra jokio laiko? Juk jį matuojame tik tarp dviejų vienokių ar kitokių pasikeitimų. O jei nėra pasikeitimų? Jei protas nutyla, aumuo apsireiškia…

RG

*

Jei susirasite tylią vietelę ir, užuot tapatinęsi su savo mintimis bei jausmais, jų tiesiog pasiklausysite ir jas stebėsite, suprasite, kad jūs nesate jos. Tegu jos tiesiog slenka pro šalį – neatliepkite, regėkite jas tarsi stebėtojai, nesiekite savęs su niekuo, apie ką tos mintys ir jausmai praneša, jokiu būdu jų nesmerkite ir nevertinkite, nes jos kaipmat jus įtrauks į savo verpetus. Iš esmės tai tas pats, kaip klausytis radijo. Sakoma, kad mes esame ne mūsų mintys, o tarp jų esanti tyla. Būtent šiame sąmoningumo lygmenyje esame pajėgūs atsiriboti nuo programos.

Deivydas Aikas

*

Būtina suvokti, kad svarbus yra mokymas, o ne asmenybė ar Guru. Štai gauni laišką, kuris tave prajuokina ar pravirkdo. Juk tai sukelia ne paštininkas. Guru tau dėsto tik geras žinias apie tavo tikrąją Savastį ir parodo kelią atgal į ją. Tam tikra prasme Guru yra kurjeris. Gali būti daug kurjerių, tačiau pranešimas vienas: būk, kas Esi. Galima tai pasakyti ir kitaip: kol nesuvoksi savęs, neatpažinsi, kas yra tavo tikras Guru.

Šri Nisargadatta Maharaj

*

Krinta akmuo ant ąsočio – vargas ąsočiui, krenta ąsotis ant akmens – vargas ąsočiui, taip ar kitaip, vis ąsočiui vargas.

Iš Talmudo

*

Susivokęs žmogus myli ne todėl, kad jam naudinga mylėti, o todėl, kad pačioje meilėje jis atranda laimę.

Paskalis

*

Tik tada, kai leidi būti kitam, gali būti ir pats, savo Savastyje. Tai ne išoriniai pavidalai, o ašinis supratimas.

Gintaras Narajanas

*

Dausose, dausose mes gyvenam, dausose mūsų tėvai ir motinos, dausose susimaišo pasauliai ir krinta pasauliai, žali, raudoni, balti, kaip medžiai, gėlės ir žuvys arba nemirštantys vandenai./ Dausose, dausose mūsų tėvai ir motinos,/ Jūrose jūrose mūsų tėvai ir motinos,/ Jūroj Žaltys, didysis mūsų tėvas,/ Tėvas Indijos ir Lietuvos, (…) Dausose, dausose mes gyvenam,/ gyvenam jūrose,/ Žemėje mes gyvenam,/ Nes pasaulis platus begalinis,/ Jame tiek daug erdvių,/ Tiek gražių jame jūrų,/ Žemėj, danguj, po žeme/ Begalinės pasaulio buveinės.

Sigitas Geda “Žaltys ir mergelė jūros dugne”.

*

Tyla yra mūsų sąmonė, o minčių ir jausmų keliama sumaištis – programa. Sąmonė tyli, nes ji neturi ką pasakyti. Ji ne galvoja, o Žino, tad jai nereikia nuolatos dvejoti ir stengtis ką nors išaiškinti. Sąmonė nekalba pati su savimi, kaip daro proto programa. Ji taip pat nesijaudina dėl „ateities“ ir nesigaili dėl „praeities“ – o tai yra pagrindinis proto vidinio pasikalbėjimo (dialogo) penas. Lyginant su protu ir jausmais, sąmonė yra visiškai rami.

Deivydas Aikas

*

Pradžiai žiūrėkime į viską, kas vyksta šiame pasaulyje kiek lengviau, paprasčiau. Tas besikeičiantis gyvenimas yra parodos paveikslėliai. Vieni apsireiškia, kiti pasitraukia. Tos regimybės gal ir gali būti pavadintos daline tikrove. Tačiau iš tiesų čia yra tik pats YRA.

RG

*

Mes visi – indai, lietuviai, mes visi – prūsai, actekai, mes visi – visų rasių ir tikėjimų žmonės ir tautos, prisiminkime savo tėvus, senelius, prisiminkime protėvius, Paukščių Taką, iš kurio mes laimingai nukritom į šitą Žemę, prie šitos Jūros!

Sigitas Geda “Žaltys ir mergelė jūros dugne”.

*

Daryk tai, ką reikia. Nesipriešink tam. Tavo pusiausvyra turi būti paslanki, pagrįsta teisingais veiksmais – akimirką po akimirkos. Nebūk kaip vaikas, kuris nenori užaugti. Nugludinti judesiai ir elgesys tau nepadės. Pasitikėk tik minties aiškumu, paskatos tyrumu ir veiksmo darna. Taip tu negali suklysti. Ženk anapus ir viską palik.

Šri Nisargadatta Maharaj

*

Nebandyk „kontroliuoti“ protą – liežuvis tave gali nuvesti į šoną. Niekas negali valdyti, o tie, kas bando valdyti, išeis iš proto: tiesiog taps neurotiškais, nes bandymai įvaldyti protą – tai ne kas kita, o vienos proto dalies bandymai valdyti kitą proto dalį.

Ošo

*

Visi kažkur važiuoja, lekia, o medžiai už mano lango niekur nevažiuoja. Todėl aš lieku su medžiais.

Kažkoks šveicarų rašytojas (pasak aktoriaus R.Kazlo)

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt

DSC_0079

El Teide. Arvydo Rubiko nuotr.