Išminčių sakymai 69

Laughing-Buddha Ištraukos iš RG Narajano straipsnių ir pasisakymų.

Kur nėra požiūrio taško? Ten, kur susitinka visos upės.

Kalno Mokytojas

*

Jei ir yra pasaulyje nuodėmė, ji yra susireikšminimas ir nutolimas nuo savosios dvasinės širdies.

RG Narajanas

*

Yra tik vienas būdas – ramintis. Daug minčių, pojūčių ir dauguma jų yra menami. Kitaip tariant, žmogui atrodo. O atrodo – nereiškia yra.

RG

*

Laikykis ašies. Visa kas pasirodo aplink stebėk, bet neįsitrauk į siūlomus žaidimus. Tada būsi laisva ir laiminga.

Narajanas

*

Mokytojas yra neapčiuopiama nuojauta, vidinis vedimas. Įvardintas mokytojas tuojau įkalinamas varde, tad tikras Mokytojas vardo neturi. Nors kartais dėl linksmumo įgyja daug, nes vidinis mokinys vis prašinėja, klausdamas – „kuo tu vardu, kuo tu vardu…“ Tai tenka kažkaip suktis iš padėties.

RG

*

Stebuklingų pasaulių nerasite išorėje. Jie yra jūsų viduje. Išgyventi pasaulius kaip stebuklą ir džiaugsmą yra nuostabu. Tu praplėti savo būties ribas – ir erdvė tampa platesnė, kvėpuoti lengviau. Išmoksti žvelgti vidun ramiai, be dramos ir susireikšminimo. Atrandi ramybę ir tylų džiaugsmą, paprastumą ir lengvumą. Pasirodo, jie čia buvo visada! Ir viskas taip paprasta…

RG Narajanas

*

Tačiau kas yra „aš“? Užduodant šį klausimą sau vėl ir vėl, nelaukiant atsakymo, tačiau veržiantis į žinojimą, – pamažu silpnėja ir trūkinėja ryšiai, siejantys matytoją su jo regimu pa-sauliu. Ir stiprėja už-protinis suvokimas, jog pa-saulis yra tik vieta po saule, kuri kinta ir mainosi. Gal būt, netgi įtakojant mano minčiai. Štai… ir vėl kažkas pasikeitė. Taip vyksta. Pati saulė, gyvasties ir mirties šaltinis, yra kažkas kita. Kažkas juk kita…

Narajanas

*

Tikrovė yra nedaloma, vientisa tiesa, atpažįstama tiesiogiai per žmogaus, tampančio buda, patirtį. Tad būdas būti budime, bundant. Tik jis vienas yra vertybių matuoklis. Tik Jis Yra Tai.

Narajanas

*

Tiek daug žmonių ir visi turi savo nuomones. Ir medžių daug, kol dar žmonės neiškirto. Medžiai nuomonių neturi, jie tiesiog stiebiasi į Saulę, į gyvenimą. Jie iškvepia tai, ką mes įkvepiame ir atvirkščiai. Pačios gamtos mums lemta gražiai, darniai sugyvent. Tik mūsų nuomonės mums trukdo. Pažeisdami darną naikiname erdvę, kurioje gyvename patys. Testovi medžiai, mūsų draugai Darnoje.

RG Narajanas

*

Sugrįžkime į savo dvasinę Šerdį, tą Ašį, kurioje prasidėjome mes ir visa Visata. Ir jau iš to žiūros taško žvelkime aplinkui. Ar kas nors pasikeitė?

RG Narajanas

*

Pabandyk pastebėti savyje tuos dalykus, tą bangavimą, kuris yra kiekviename žmoguje, bet ne kiekvienas jį pastebi, nes pats tampa bangavimu. Jei tu nesi banga, o tik supiesi ant jos – jau gali tai stebėti…

RG

*

Šios matricos paradoksas: niekada neišeisi išeidamas, paprastu išėjimo būdu. Nes nėra kur išeiti, ir nėra kas išeina. Tas, kas nori išeiti, gyvas tik matricoje. Už matricos – save suvokianti tuštuma, vaiskioji šviesa…

RG

*

Veržimasis ir tūnojimas padeda gyvybei tęstis. Mes savo ieškojimuose lyg einame prieš gamtą, gal ne tiek prieš, kiek neprievartos būdu peržengiame gamtinius riboženklius, panaudodami tai, ką turime. Šiame kelyje suveikia ir veržimasis, ir tūnojimas. Ir metų laikai pas mus tokie: Kalėdų metą tūnome (iškvėpimas), o Rasų metą veržiamės (įkvėpimas). Nebylus atsakymas glūdi tarp tų dviejų. Tarpas tarp įkvėpimo ir iškvėpimo – kas esu toje būsenoje, kai nėra nei vieno, nei kito? Ar aš esu tuomet? Kas yra „aš“ ir kas „esu“?

RG

*

Bet kiekviename liūdesyje gyvena džiaugsmas, o džiaugsme gyvas liūdesys. Nes pavasaris baigsis ir greit perėjęs vasarą taps rudeniu. Toks ir žmogaus gyvenimas. Tame baigtinume slypi grožis ir išbaigtumas, už kurio atsiveria pilnatvė. Omžinybė jau kas kita, ji slypi už žmogaus gyvenimo, amžinasis pradas, žvilgsnis, kuris nesibaigia, grožis, kuris turi, privalo būti paliudytas tam, kad jis Būvotų. Tuomet matyti, kad net didžiausias šlykštumas, bjaurumas yra to didesnio grožio dalis. Protas jo suvokti negali, gali tik priimti, pripažinti ir nurimti, leidžiant tai būsenai būti ir skleistis.

RG

*

Tai, ką dvilypiame suvokime vadiname „aukštesniuoju aš“ juk visada yra buvo ir bus čia. Nėra taip, kad nebūtų. Tik dar nėra vientisumo ir susižinojimo (tik nuojauta) tarp žmogaus Deivo, žmogaus gyvūno ir esančio tarp jų žmogiškojo žmogaus – asmenybės. Tik asmenybė gali sukurti tą tiltą, sanskritu panašiai skamba – tirtha. Asmenybė tampa lengva permatoma, lyg išnyksta ir taip atsiranda žvaigždinis tiltas tarp Deivo, žmogaus ir gamtos, Visatos. Visata yra erdvė, tuštuma, Deivas – save suvokianti sąmonė, tas kvantinis stebėtojas. Ir dar džiaugsmas, meilė, viskas viename.

RG

*

Gyvata tvirtina pati save. Ji labai didelė ir labai maža. Jos Kraštai yra visur, o ašis yra Niekur. Taip kalbėjo senovės išminčiai, taip kalbėjo Matantys visais laikais, nes kaita tik mirgėjimas, o tačiau pats mirgėjimas nesikeičia. Deivo akis stebi milijonų ir milijardų metų mirgesius ir pats laikas susikaupia amžinybės akimirkoje, kuri sprogsta gyvatos žaidimu nauja jėga. Ir vėl, iš akimirkos įtampos gimsta pasauliai ir veržiasi žmogus. Toks štai grožis… pasaulio ir būties panovaros.

RG

*

Nieks nėra nušvitęs, nes šviesa tiesiog yra. Tu ne lemputė, o lemputė ne tu. Nušvitimas – kai protas apgauna pats save. Šviesa neasmeniška, ji niekam nepriklauso. Pats nušvitimo tvirtinimas yra savinimasis to, kas ne tavo. O tiksliau priklauso viskam ir visiems bendrystės teise. Sakyti „aš esu nušvitęs“ tas pats, kas sakytum „esu savininkas, tik dvasinis, mat sudvasėjęs“. „Mano namas, mano žmona, mano vaikai, mano nušvitimas…“. Moksliškai, egoistas ir tiek. Tai ne kažkoks nuosprendis ar blogis , o tiesiog žmogaus būdo savybė. Iš vienos pusės, savintis viską, iš kitos – kurti (vaizduotė). Sukūrus kažką galima tai savintis, o galima pasidalinti. Tad geriau stebėti giliau ir viso to nesakyti. Ir kalbėti kuo mažiau, prajausti kuo daugiau. Žinantis nesako, sakantis nežino, kaip mėgdavo kartoti Lao Dze. Ir pirmiausia, tai liestų dvasinius dalykus, kurių ant liežuvio neužvyniosi…

RG

*

Smarkus protas supaprastina pasaulį, tiesmukiškai jį skirsto į savus ir svetimus, įsibetonavęs į savo žiūros tašką netenka jautrumo. Toks nejautrus, susireikšminęs ir savo nuomonę sureikšminęs aštrus žmogus yra lyg protingas durnius. Lyg ir protingas, bet kartu ir kvailas, – jis ryškiai dvilypis. Tokį dvilypumą galima atpažint iš nuomonių aštrumo, netgi savotiško dramatizmo. Šis dvilypumas visada turi dvi kraštines, du lazdos galus.

RG

*

Tegu ir veikia didelės ir galingos jėgos. Kiekviena audra tokia yra, netgi paprastas lietus ar vėjas. Geriausia Apsauga – mūsų sąmoningumas ir aukštų virpesių gama. Priėmimas ir dėkingumas. Vidinė iš giliausios šerdies besiskleidžianti Ramybė, patenkanti į kiekvieną kūno dalį, kiekvieną ląstelę. Kažkur ten, giliai, gyvena pirmapradė baimė, baimė numirti, išnykti. Tačiau ten pat galime surasti ir šią ramybę – amžiną ramumą, kuri būvojo nuo pat laikų pradžios. Tai išlaisvinantis patyrimas.

Narajanas

*

Ir taip norėtųsi pasakyt – jie, tie protingi durniai – čia gi ne aš… Bet tas protingas kvailys gyvena manyje ir kiekviename iš mūsų. Ir tik atpažintas netenka dalies savo galių veikti. Lengva atpažint protingą kvailį kitame žmoguje, o savyje – sunku. Tą rėkaujančią isterišką beždžionę viduje, kuri viskuo piktinasi, reiškia savo „teisėtus lūkesčius“ ir vadovaujasi šūkiu „kas ne su mumis, tas prieš mus“; geriausiai jaučiasi panašių bendrų bandoje. Tada ši beždžionė drąsi. Kiekvienas ją turime. Tačiau tik retas ją atpažįsta. Atpažinta ji išsigąsta ir prityla, nes yra baili. Tai mūsų skausmo-malonumo kūnas. Tai gamtos programa-protas, veikiantis skirstydamas ir lygindamas. Tačiau žmogus gali peržengti šias gamtos programas, visą šią priešybių kovą. Darnos menas yra vidinių priešybių sutaikymo menas.

RG

*

Įsijungiant Stebėtojui, pirmiausia, matomi vaizdiniai netenka buvusios reikšmės ir išėjus iš susireikšminimo būsenos, juos galima stebėti ramiai. Antra, be susietos jungties tie vaizdiniai rimsta, nes būtent ta sietis yra agnos grandinė, lyg koks elektros laidas, maitinantis patį įrankį (įrankis – tavo pa-saulio suvokimo priemonės). Tad kaip sakydavo Jogas Patandžalis, tuomet gali pamatyti tikrovę tokią, kokia ji Yra. Ir pamatyti ne vien gamtos galias savyje, susietas su pasaulinėmis galiomis, ne vien savo protą susietą su pa-saulio protu, tačiau ir tylą be pavidalų. Sąmoningą erdvę, kuri pati yra sąmoningumas.

Narajanas

*

Žmogus yra daugiasluoksne būtybė kaip kokia „matrioška“, daug mumyse visko sudėta, tad atpažink košę galvoje ir atskirk vidinį triukšmą nuo vidinio vedimo. Jei klausysi savęs, imsi girdėti. Gana paprasta, kai sustoji ir įsiklausai: visai kaip miške gražią vasaros dieną.

RG

*

Žmogus nieko negali „atrasti“, ko jame pačiame nebūtų. Taip griūva „dvasinės evoliucijos“ ir panašūs proto statiniai. Išvertus į lietuvių kalbą, evoliucija yra atgaja. Tad galime atgauti, atsigauti, atgyti. Vystosi tik vidurinis protelis, asmenybė. Vystosi ir pučiasi, kol sprogsta, lyg oro balionėlis. O jame juk tuštuma! Kas lieka, kai balionėlis sprogsta? Kas jame buvo? Šis suvokimas ir yra Atgaja, atgimimas, atgavimas, atkūrimas…

Narajanas

*

Ginčai yra nesuvokta pramoga.

RG

20160827_133654

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt

Parašykite komentarą