„Pirmiausia reikia atriboti du dalykus: tai, kas amžinai būva, bet neturi pradžios, nuo to, kas amžinai atsiranda, tačiau niekuomet nebūva.“/ Platonas „Timajas“.

Tai viena esmingiausių įžvalgų, kurias mums paliko Antikos Filosofas Platonas. Patys senovės graikai jo vardą tarė – Plato. Na, lietuviškai būtų Platusis.

Platonas čia kalbėjo apie pasaulio kiltį ir jo sandarą bei prigimtį. O mums dabar tebus svarbesnė žmogaus prigimtis ir jos suvokimas. Kaip sakydavo senovės Hermetinės mokyklos Filosofai – kaip viršuje, taip ir apačioje. Pažinę žmogų, pažinsime ir Visatą. Pažinę vieną jos dalį, pažinsime ir ją visą.

Platonas čia kalbėjo, jog suvokimas yra tai, „kas amžinai būva, bet neturi pradžios“, o nuomonė – „kas amžinai atsiranda, tačiau niekuomet nebūva“.

Tačiau yra įdomu skaityti senuosius graikų dvasinių mokytojų raštus, perleidžiant per savo dvasinę patirtį bei Senosios Indijos mokytojų išmintį. Ir šios patirtys gražiai susisiekia.

Kai kalbame apie jogą, dažniausiai prisimename, jog ji reiškia apjungimą, jungtį, susijungimą. Tačiau „susijungimas“ įvyksta tik tada, kai pirma atsijungiame nuo to, prie ko buvome prisijungę anksčiau. Ir pirmiausia – prie savo minčių ir jausmų, prie pojūčio ‚aš esu kūnas“ ir t.t.

Taigi, kad suvoktume savo prigimtį (pasaulio prigimtį), remiantis Platonu, turėtume atriboti du dalykus. Pirmasis dalykas, kurį turėtume suvokti ir pasilikti sau: „tai, kas amžinai būva, bet neturi pradžios“.

Ir tą pirmąjį dalyką dera atskirti nuo antrojo, kitaip tariant, paprasčiausiai jį atmesti – „kas amžinai atsiranda, tačiau niekuomet nebūva“.

Kas gi amžinai atsiranda, tačiau niekuomet nebūva? Žmogaus pasaulyje – tai visos mintys ir nuomonės ir jausmai, pojūčiai, pats medžiaginis kūnas, pagaliau, visi šio pasaulio apčiuopiami pasireiškimai, kurie galėtų būti prilyginti debesėliams danguje. Jie nuolat gimsta, keičiasi ir mainosi, tačiau iš esmės jų nėra. Tik pagalvojai ir minties jau nebėra, ją pakeitė kita mintis. Tas pat su jausmais ir pojūčiais. Ir pats žmogaus kūnas greitai mainosi, keičiasi ir pagaliau išnyksta. Tada kas gi lieka?

Štai kaip šiuos dalykus aprašo pats Platonas: „kas nors, nuliejęs iš aukso įvairiausių pavidalų, be perstojo juos meta perlydyti, kiekvieną jų paversdamas vis kitais dirbiniais; jeigu rodytume į vieną iš pavidalų ir klaustume, kas būtent tai yra, tai žymiai atsargiau ir arčiau tiesos būtų, jeigu [lipdytojas] atsakytų „auksas“ ir nepradėtų kalbėti apie trikampį ar kitus gimstančius pavidalus kaip apie ką nors esantį, nes tą pat akimirką, kai tik įvardijami, jie jau pasirengę pavirsti kuo nors kitu…“

Vėl prisiminiau Onos Rašytės „amžinąjį laikinumą“, už regimojo laikinumo marškos slypinčią amžinybę. Tik kiek praskleidus viena, pasirodo kita. Ogi tą „kita“ Platonas apibūdina, kaip „tai, kas amžinai būva, bet neturi pradžios“.

Protui tai yra slėpinys. Tik viena jo dalis, lyg ledkalnis, glūdi virš vandens. Ir suvokimas, prasidėjęs prote, neria gilyn „už“ proto, pasinerdamas į tyliai glūdinčią užmintę tylą. Na, o žmogui, įgalinčiam šiek tiek pabūti tyloje (net jei mintys tuo metu veiktų, žmogus jų nesiklauso) Platono žodžiai yra paprasti ir akivaizdūs. Amžinoji Būtis, neturinti pradžios, reiškia ir pabaigos. Sanskrito kalba išminčius pasakė: Tat Twam Asi. Lietuviškai būtų – Tat Tu Esi. Tai tavo ir mano tikroji būsena, kai esi už pakylos, kai nevaidini gyvenimo, o tiesiog esi, leisdamas viskam būti – ir savyje ir už savo ribų – tačiau nesitapatindamas su tuo, kas nuolat atsiranda, tačiau nebūva.

Tai yra tikroji, esminė Būva, plataus žmogaus Būva, Platono Būva. Suvokimas, persmelkiantis visus pasireiškimo lygmenis ir pasaulius, susiliejantis su Platono aprašyta Visybe pasaulio darnoje. Suvokimas esantis ir būvantis visada čia ir visad dabar. Už laiko ir priežasčių, jas savyje apglėbdamas.

Kaip rašė Meisteris Ekhartas, „Akis, kuria regiu Dievą, yra ta pati akis, kuria Dievas regi mane… Dievas apreiškia Dievą“. Žmogus gali suvokti save ir pasaulį, gali nukreipti savo dėmesį į vidų, pačią savo dvasinę ašį. Ir ką jis mato?

Tu – Stebėtojas ir vaidintojas vienu metu. Ir tarp tų dviejų pradų yra atstumas. Stebėtojas arba liudytojas nevaidina, jis tik stebi, tik liudija. Gi dalyvautojas, vaidintojas nuolat kinta, kuria vaidmenis ir aplinkybes. Viskas nuolat keičiasi, mainosi ir juda. Bet tik tame išoriniame lygmenyje, kuriame pasirodo mintys ir jausmai. Tuomet pastarieji kuria veiksmus. Veiksmai – likimą. Likimas arba karma turi savo agnos judėjimą, moksliškai tariant inerciją ir daugiau ar mažiau įtakoja šiandienos, jau pasikeitusias, „naujas“ mintis ir jausmus, reiškia, ir kasdienius žmogaus sprendinius. Taip ir sukasi priežasčių ir pasekmių ratas.

Tokiam besisukančiam savo likimo rate žmogui sunku išaiškinti, jog ši išorė, kurią jis laiko tikrove ir visuma, ji neturi savarankiškos būties, nes „amžinai atsiranda, tačiau niekuomet nebūva“. Jos nėra, ir vėl nėra ir vėl… Nepagausi, nes šie blyksniai tavo proto erdvėje atsiranda ir išnyksta.

O štai nukreipus žvilgsnį į vidų, visada surasi tą patį – būtimi užpildytą tylą, save liudijantį sąmoningumą – „tai, kas amžinai būva, bet neturi pradžios“. Neturėdama pradžios ir pabaigos, ši būsena yra už priežasčių ir pasekmių dėsnio.

Ir šis rašinys išties ne tiek apie tai, ką suvokė pats Platonas, o ką suvokia mūsų amžininkas, šiandien skaitydamas jo raštus.

Pabaigai, Platono priminimas: „mūsų viduje gyvena ypatingai tyra ugnis, gimininga dienos šviesai…”

…..

PS

Dabar Platoną bando paversti „mokslininku filosofu“, tačiau toks mokslas, kokį dabar žinome, atsirado tik prieš kokius tris šimtus metų. Todėl Platono išmintis daug platesnė, nei šiuolaikinis mokslas: jis ir dvasinis mokytojas ir žynys ir mokslininkas ir rašytojas. Todėl dera suprasti skirtumus ir panašumus tarp dabartinių akademinių filosofų mokslininkų ir Antikos filosofų, dvasinių vedlių ir mokytojų.

Šypsokitės ir būkite laimingi jau Dabar.

RG Narajanas

–

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt