Рasirinkimai: rojus ar pragaras?

yoga_funnySapnavau, kad žinau ir pats renkuosi./ Iš prekių žinovų išminties vadovėlio

***

Iš vieno žmogaus sapno.

-Ar jau numiriau? – paklausė žmogus.

-Uhu,- linktelėjo demiurgas Volandas, nepakeldamas akių nuo storos, įspūdingų matmenų knygos.- Mirėte. Be jokios abejonės.

Žmogus neužtikrintai mindžikavo vietoje.

-Ir kas dabar?

Demiurgas mestelėjo į jį greitą žvilgsnį ir vėl įsikniaubė į knygą.

-Dabar jums ten,- jis nežiūrėdamas parodė pirštu į niekuo neišsiskiriančias duris.- Arba ten,- jo pirštas pasisuko į kitas, lygiai tokias pat, duris.

-O kas už jų?- pasidomėjo žmogus.

-Pragaras,- atsakė Volandas.- Arba rojus. Pagal aplinkybes.

Žmogus neryžtingai stovėjo, žiūrėdamas tai į vienas, tai į kitas duris.

-O-o… man pro kokias eiti?

-O tamsta pats nežinai?- demiurgas lengvai kilstelėjo antakį.

-Naa-a,- mykė žmogus.- Маža kas. Kurios durys man priklauso, pagal mano poelgius…

-Hmm!- Volandas įspraudė pirštą tarp knygos puslapių ir pagaliau pažiūrėjo tiesiai į žmogų.- Reiškia, pagal poelgius?

-Na taip, o kaipgi dar?

-Na gerai jau, gerai,- Volandas atvertė knygą kažkur arčiau pradžios ir ėmėsi garsiai skaityti.- Čia parašyta, kad būdamas dvylikos metų tamsta pervedei senelę per gatvę. Buvo taip?

-Buvo,- linktelėjo žmogus.

-Tai geras poelgis ar negeras?

-Žinoma geras!

-Tuojau pažiūrėsim…- Volandas pervertė puslapį,- po penkių minučių šią senutę kitoje gatvėje pervažiavo tramvajus. Jei būtumėt jai nepadėjęs, jie būtų prasilenkę ir senutė dar būtų pagyvenusi kokius dešimt metelių. Na, kaip?

Žmogus pritrenktas sumirksėjo.

-Beje, tramvajus… Pamenat Knygą, kurią parašė Meistras? Mėgote ją skaityti gyvenimo pabaigoje. – Demiurgas dar kartą įdėmiai nužvelgė žmogų ir dūrė pirštu į puslapį kažkur knygos pabaigoje.

- Štai šioje vietoje tamsta skaitai knygą, o joje aprašyta, kaip vienas kuklus atvykėlis kalbasi su garbiu miesto piliečiu Berliozu. Pastarasis sakosi vakare pirmininkausiąs kažkokiam posėdžiui. Nepažįstamasis jam ištaria, kad taip nebus, nes Anuška jau yra nupirkusi saulėgrąžų aliejaus…ir netgi jį išliejusi. Garbusis Berliozas užuominos nesupranta. Kitaip ir būti negali. Žinoma, posėdis neįvyksta, nes minėtasis pilietis, eidamas tramvajaus bėgiais, paslysta, griūva ir pravažiuojantis tramvajus jam nurėžia galvą. Tačiau ką iš viso to supratote jūs? Anuška JAU nupirko aliejų..!

Žmogus pasimetęs tylėjo, žvelgdamas kažkur į šoną.

-Arba štai,- Volandas atvertė knygą kitoje vietoje.- Būdamas 23 metų, jūs su grupe draugų dalyvavote muštynėse, kur žvėriškai sumušėte kitą draugų grupę.

-Bet gi jie pirmi pradėjo!- žmogus nervingai krestelėjo galvą.

-Pas mane čia parašyta kiek kitaip,- švelniai paprieštaravo demiurgas.- Ir, beje, alkoholinis apgirtimas nėra lengvinanti aplinkybė. Bendrai paėmus, tamsta nė už ką septyniolikmečiui paaugliui sulaužėte du pirštus ir nosį. Tai gerai ar blogai?

Žmogus vėl pratylėjo, tik dar labiau susigūždamas.

-Po viso to, šis jaunuolis jau nebegalėjo groti smuiku, o juk buvo labai talentingas. Tamsta sugriovėte jam muziko karjerą.

-Aš netyčia,- dusliai ir vos girdimai burbtelėjo žmogus.

-Savaime suprantama,- linktelėjo Volandas.- Beje, berniukas nuo vaikystės nekentė to smuiko ir grojimo. Po jūsų malonaus susitikimo jis nusprendė užsiimti boksu, kad išmoktų apsiginti ir, po kurio laiko, tapo pasaulio čempionu vidutinio svorio kategorijoje. Tęsiam toliau?

Volandas pervertė dar keletą puslapių.

-O, štai išprievartavimas – gerai ar blogai?

-Betgi aš tik norėjau… aš…

-Gimęs berniukas tapo puikiu gydytoju ir išgelbėjo šimtus gyvybių. Gerai ar blogai?

-Na, turbūt…

-Tarp tų gyvybių buvo ir gyvybė, priklausiusi žudikui-maniakui. Gerai ar blogai?

-Bet vis tik…

-O maniakas-žmogžudys greitai nudurs nėščią moterį, kuri galėjo tapti didaus mokslininko motina! Gerai? Blogai?

-Tačiau…

-Šis didis mokslininkas, jeigu būtų gimęs, turėjo išrasti bombą, kuri būtų galėjusi išdeginti pusę pasaulio. Blogai? Ar gerai?

-Tačiau aš gi negalėjau viso to žinoti!- išrėkė žmogus.

-Savaime suprantama,- sutiko demiurgas.- Arba štai, pavyzdžiui šiame puslapyje – tamsta užlipai ir sutraiškei drugelį!

-O iš to kas gi išėjo?!

Demiurgas tylėdamas pervertė knygą ir parodė žmogui pirštu. Žmogus perskaitė, ir plaukai ėmė judėti ant jo kuklios ševeliūros.

-Кoks košmaras,- vos judindamas lūpas sušnabždėjo jis.

-Jeigu drugelio nebūtumėt sutraiškęs, štai kas būtų atsitikę,- Volandas pirštu nurodė kitą pastraipą. Žmogus žvilgtelėjo ir desperatiškai nurijo seiles, susikaupusias burnoje.

-Išeina, aš beveik… išgelbėjau pasaulį?

-Taip, keturis kartus,- ramiu balsu patvirtino Volandas.- Sutraiškęs drugelį, stumtelėjęs senuką, išdavęs draugą ir pasiskolinęs iš praeinančios močiutės piniginę. Kiekvieną kartą pasaulis buvo beveik ant susinaikinimo slenksčio, tačiau, tamstos pastangomis išsikapanojo sveikas.

-O… o…- žmogus akimirkai nuščiuvo.- O prie tos katastrofos… taip pat aš privedžiau… Taip pat aš?

-Ką jūs, buvo ir iki jūsų, dar XIII amžiuje, tačiau šiuo atveju, net neabejokit, tai buvote tamsta. Du kartus. Kai pamaitinote benamį kačiuką ir kai išgelbėjot skenduolį.

Žmogui pakirto kelius ir jis prisėdo ant šaltų grindų.

-Nieko nesuprantu,- jis sukūkčiojo.- Visa, ką aš dariau savo gyvenime… kuo didžiavausi ir ko gėdijausi… viskas atvirkščiai… viskas apsivertė, viskas ne taip, kaip atrodo!

-Štai todėl ir būtų visiškai neteisinga teisti tamstą pagal darbus tavuosius,- pamokančiai ištarė Volandas.- Galbūt.., tačiau – pagal vidinius ketinimus… tačiau čia jau pats esat sau teisėjas.

-Prisiminkit savo senelį ir jo istorijas, – ramiai tęsė Volandas,- jis tamstai ne kartą pasakojo, kad turėjo priklydusią kumelę. Kai ši pabėgo ir iš jo namų, kaimynai rypavo, jog tai nelaimė, o senelis tik ramiai kartojo „visko gali būti…“. Greitai kumelė sugrįžo su kumeliuku. Kaimynai sakė, kad seneliui pasisekė, o jis tik ištarė „visko gali būti…“. Užaugęs kumeliukas numetė nuo balno sūnų ir šis liko raišas visam gyvenimui. Kaimynai gailėjo nelaimei ištikus, o senelis vėl ištarė „visko gali būti…“. Atėjo karas, daugelis kaimo sūnų negrįžo, o raišas liko namie ir išgyveno. Paskui gimėte tamsta – tai buvo jūsų tėvas. Išeitų, gimėte todėl, kad atsitiko nelaimė – iš praeinančios kaimenės priklydo kumelaitė… Tai gerai ar blogai?

Demiurgas užvertė knygą ir pastatė ją į spintą, šalia kitų tokių pat knygų.

-O dabar, kai nuspręsite, kur tamstai eiti, keliaukit pro pasirinktas duris. Mūsų susitikimas, baigtas, turiu daug kitų reikalų.

Žmogus pakėlė savo apsiverkusį veidą.

-Tačiau aš gi nežinau, už kurių durų rojus, o už kurių – pragaras.

-Tai priklauso nuo to, ką tamsta pasirinksite, – tvirtai ištarė Volandas.

***

Tuo metu kitame pasaulio krašte, Gyvulių Ūkyje, Išmintingoji Kiaulė susimąstė moralės klausimu ir, truputį pasvarsčiusi, garsiai ištarė šiuos žodžius:

- Kiekviena gentis, kiekviena tauta, klanas ir net šeima, jei jos kieme gyvena nors trejos vištos, turi savo moralę. Vieni mano, kad kariui yra garbinga nužudyti priešą iš pasalų, o kiti – kad dera jį įveikti riterių kovoje. Vieni žudo, kad palengvintų kančias, kiti saugo susenusio luošio gyvybę. Vieni įsitikinę, kad tiesa – žaliavalgystėje, o kiti – šlamščia kiaulieną ir laiko šį dalyką privalumu. Šių prieštaravimų sąrašas begalinis, tačiau svarbiausia, kas iš viso to seka – jeigu kažkieno kito akyse nori pasirodyti kiaule, besilaikančia moralės įstatymų, elkis taip, kad tavo elgesys atitiktų tos kiaulės pažiūras.

Ištarusi šiuos taurius žodžius, išdidžioji Kiaulė pasitraukė nuo pakylos savojo lovio link, kad patikrintų, ar neliko ten maisto, užsilikusio nuo vakarienės.

2012 metai.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt