Amžinas klausimas apie laisvą valią ir likimą… Atsakymų vien protu negausite. Gali padėti kontempliacija, giluminis susitelkimas, padedant ne vien protui, tačiau ir intuicijai, giluminiam suvokimui, aumeniui. Egzistenciniai klausimai – tai meditacija, suvokimas už proto. Žinojimas per tokią praktinę patirtį nebereikalauja „protinių“ klausimų lyg proto mankštos.Tam padeda vadinamieji dvasiniai trikampiai. Štai vienas iš jų.

„Vadinasi, egzistuoja du priešingi principai: gėris ir blogis!? – sušuko Manio mokiniai. Ne, du visuotinės pusiausvyros principai nėra priešingi, nors tokie atrodo, nes vienatinė išmintis sustato juos į vieną priešais kitą. Gėrį – iš dešinės, blogį – iš kairės, bet Aukščiausia Malonė virš jų abiejų, ir ji priverčia blogį tarnauti gėrio triumfui ir gėrį – blogio ištaisymui.“ (E.Levi. Transcendentinės magijos doktrina, p.71).

Pateikiame ištrauką iš E.Šiure knygos „Didieji Pašvęstieji“ šia tema.

…

„Gėrio ir blogio kilmė lieka nesuprantama paslaptimi tam, kas nesuvokia apie daiktų ir reiškinių pradžios ir pabaigos. Moralė, kuri neturi omenyje aukščiausiojo žmogaus likimo, bus tik utilitari (buitinė) ir visada netobula.

Dar daugiau, žmogiškoji laisvė tikrovėje neegzistuoja tiems, kas jaučiasi savo aistrų vergais, ir ji teisėtai neegzistuoja tiems, kurie netiki nei siela, nei Dievu, kuriems gyvenimas yra sąmonės blyksnis tarp dviejų nebūties begalybių. Pirmieji gyvena sielos vergijoje, aistrų sukaustyti; antrieji – proto vergijoje, kuris apribotas fiziniu pasauliu.

Ne šitaip gyvena tikintis žmogus ir tikrasis filosofas, juo labiau teosofas, kuris mato tiesą savo esmės trilypume (kūnas, siela, dvasia) ir savosios valios vienyje. Kad suprasti gėrio ir blogio kilmę, Pašvęstasis žiūri dvasiniu žvilgsniu ir mato tris pasaulius, o ne vieną. Jis mato tamsų materijos ir gyvūniškojo prado pasaulį, kur valdo neišvengiamas Likimas. Jis mato šviesų Dvasios pasaulį, mums nematomą pasaulį, didžiulę išsilaisvinusių sielų hierarchiją, kur valdo dieviškas įstatymas, kur veikia Apvaizda. Tarp abiejų pasaulių jis mato žmoniją, esančią prieblandoje, savo šaknimis panirusią į gamtos pasaulį, o viršūnėmis liečiančią dieviškąjį pasaulį.

Jo genijus – Laisvė. Nes tuo momentu, kai žmogus suvokia tiesą ir klydimą, jis laisvas pasirinkti tarp Apvaizdos, kuri nori laisvo tiesos įvykdymo, ir Likimo, kuris pats vykdo pažeistą teisingumo įstatymą.

Valios aktas, sujungtas su suvokimo veiksmais, yra tik matematinis taškas, tačiau iš šio taško gimsta dvasinė Visata. Kiekviena siela instinktyviai jaučia tai, ką teosofas žino suvokimo pagalba, t.y., kad Blogis yra tai, kas vilioja žmogų į materijos, kur veikia likimas, sąlygas, kitaip tariant, į susiskaldymą. O gėris gi yra tai, kas verčia jį kilti dieviškosios Dvasios įstatymo link, t.y. į vienybę. Jo tikrasis pašaukimas yra tai, kad kilti savo paties pastangomis vis aukščiau ir aukščiau. Tačiau tam jis turi išsaugoti kritimo laisvę.

Kuo žmogus pakyla aukščiau, tuo Laisvės aplinka plečiasi iki begalybės, ir ta pati aplinka siaurėja iki be galo mažos reikšmės, kai jis leidžiasi žemyn. Kuo aukštesnis pakilimas, tuo daugiau laisvės, nes kuo pilniau žmogus įžengia į šviesos sritį, tuo daugiau jis įgauna jėgų gėriui. Ir atvirkščiai, kuo žemiau leidžiasi, tuo daugiau vergijos, nes kiekvienas kritimas į blogio sritį susiaurina tiesos supratimą ir apriboja gebėjimus gėriui.

Tokiu būdu, žmogaus praeityje viešpatauja Likimas, ateityje – Laisvė, o dabartyje, kuri amžinai yra čia ir kurią galima pavadinti amžinybe, – Apvaizda.

Iš visuminio Likimo, Laisvės ir Apvaizdos veikimo atsiranda nesuskaičiuojami fragmentai, ir pragaras, ir rojus žmonių sieloms. Blogis, būdamas nesutarimu su dieviškuoju įstatymu, nėra Dievo reiškinys, o žmogaus, ir todėl blogis egzistuoja tik sąlyginai ir laikinai. Gėris gi, Būdamas santarvėje su dieviškuoju įstatymu, egzistuoja realiai ir amžinai.“

Eduardas Šiure „Didieji Pašvęstieji“

***

Pratęskime. Dualistinės koncepcijos griežtai kalba apie gėrio ir blogio atskyrimą. Štai Antropoteosofijos mokymas kalba, jog „Evoliucijos Kelią Šviesos šaltinis kuruoja, o Involiucijos – Tamsos. Todėl tik tas, kuris šių pagrindinių rodyklių nepasiekia, gali kalbėti apie Šviesos ir Tamsos vienybę. (…) Jie nesibroliauja.“ Astrėja. Antropoteosofija. II t., p.67) Tai nėra neteisinga, tačiau tokie mokymai, būdami Didžiojo Mokymo fragmentu, yra teisūs tik savojo fragmento rėmuose. Iš tikro, jie nesibroliauja. Jei žmogus nėra pasiruošęs tinkamai kontempliacijai, jam dera ruoštis, deramai įtvirtinus pirminius Tiesos ir Šviesos principus. Esmės ims atsiskleisti vėliau. Todėl šį mokymą gaudavo tik siauras Pašvęstųjų mokytojų mokinių ratas.

Todėl kiekvienas teiginys turėtų būti išgyventas. Suprantama, kad reiškiniai ir jų Esmės atsiskleidžia pasiekus tam tikrą sąmonės gilumą. Neigti blogį yra taip pat neišmintinga, kaip matyti vien tik šių dviejų kovą. “ Blogio neigimo neužtenka jo sunaikinimui. Yra pernelyg daug į stručius panašių Okultistų, tuščiažodiškai įtikinėjančių, kad blogio nėra.“(Svamis Ramajanda „Laja joga“).

Tačiau juk yra ir dar kažkas daugiau, nei nesibaigianti kova, besitęsianti per šimtmečius ir tūkstantmečius, ryjanti žmonių laiką ir gyvenimus? Širdis sako, kad yra. Tie, kas susipažinę su senąja jogų pasaulėvyda, žino atsakymą. Todėl suteikime žodį Agni jogos pradininkei Jelenai Rerich: „Apreikštas pasaulis yra pagrįstas bipoliariškumu viso, kas egzistuoja. Ir todėl yra natūralu, kad ribota žmogiškoji mintis, ieškodama priešybių egzistavimo priežasčių, ir savo suvokime įsivaizduodama Dieviškąją Esmę tik jos teigiamame Aspekte, neišvengiamai turėjo prieiti prie suvokimo apie dviejų, amžinai besivaržančių pradų egzistavimą, arba Dievo ir Velnio buvimą. Ir šitaip planetinė dvasia, šio pasaulio Kunigaikštis, tapo viso blogio, viso netobulumo, egzistuojančio gamtoje, įsikūnijimu.Tačiau aukštoji Rytų mintis seniai išsprendė blogio egzistavimo problemą. Vieningas elementas, Vieningas Dieviškasis pradas, arba Absoliutas, talpinantis savyje viso kas egzistuoja potencialą, iš to seka, ir visus priešpastatymus, neša savyje ir amžiną atsiskleidimo arba tobulėjimo procesą. Šiuo procesu, arba judėjimu, pagrįsti visi pasireiškimai ir visa Atgaja (evoliucija). Judėjimas arba Atgaja, sukuria visų sąvokų sąlygiškumą, iš kurio išteka priešpastatymai. Tik amžina priešybių porų kaita ir jų palyginimu yra suvokiama realybė.“(Jelenos Rerich laiškai 1935 – 1938, 2 t.). Ar bereikia tikslesnių išaiškinimų?

Šiuolaikinis dvasinis mokytojas Ekhartas Tolė pabrėžia, kad tiesmukiška kova su blogiu veda į aklavietę. Kiek jau kovota… Kiek manipuliacijų, proto triukų, etikečių priklijuota ir vis, kad sunaikinti savo „blogą“ priešininką. Sutinku, jog pasaulyje užtenka blogio grimasų, tačiau nedera kurti nepajudinamų dvasinių schemų, nes tai veda į aklatikystę. „Kartais turime gintis patys ar ginti kitus. Tačiau jei tokiais atvejais įtikėsime, kad „kovojame su blogiu“, patys virsime tuo pačiu blogiu, su kuriuo kovojame. Kovodami su nesąmoningumu, tampame nesąmoningi. Nesąmoningumo, arba disfunkcinio ego, neįveiksime užpuolę. O jeigu oponentą nugalėtume, jo nesąmoningumas persiduotų mums arba atsirastų naujas oponentas. Viskas, su kuo kovojame, stiprėja, kam priešinamės, įgauna daugiau jėgos.“ (Ekhartas Tolle. Pažadėtoji žemė.).

Ir pagaliau: „Jeigu tu gali pamatyti grožį, tai tik todėl, kad jį nešiojiesi savyje. Nes pasaulis panašus į veidrodį, kuriame kiekvienas mato savo paties atspindį.“ (Paulo Koeljo). Tiek daug yra teisiančių pasaulį, tačiau tiek nedaug jį mylinčių. Ir tai yra didžiausias iššūkis dvasiniam ieškotojui, kuris skamba paprastai – atverk savo širdį. Lengva mylėti gražų kačiuką, sunku mylėti netobulą klystantį žmogų. Visi žinome, kaip Jėzus kalbėjo, jog paprasta mylėti tuos, kurie tave myli, o turime išmokti mylėti tuos, kurie mūsų nekenčia. Tuomet pasaulis ir jo vertinimai gali ir pasikeisti. Juk kuo daugiau meilės ir priėmimo, tuo daugiau ir Viešpaties Malonės. Dabar žmonės daug žino, daug ką supranta. Galima protu suvokti, kas yra gerai ir kas blogai, galima tai surašyti įstatymuose. Netgi galima viso to laikytis ir būti teisuoliu. Tačiau, jei žmogaus širdyje neužgimsta visuotinė meilė, kuri yra kiek daugiau nei cheminė reakcija ar jaunuolio įsimylėjimas, tol pasaulis gali atrodyti neteisinga, niūria vieta, nuolatine gėrio ir blogio kovos arena. Kaip tai liūdna… Tačiau išeitis yra. Bandyti atsiverti širdimi visam, ką priimame, ką sutinkame. Tai pats didžiausias žmogaus išbandymas, didi užduotis.

Prisiminkime Šv. Pauliaus senovėje ištartus žodžius. Geriau dar niekas nėra pasakęs. „Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią: Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, – aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, – aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės,- nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kad buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nepasiduoda. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.“ (Šv. Paulius, 1Kor 12,19 – 13,3).

Žmogus, savimi įtvirtinęs Meilės patirtį yra Šventasis. Tas, kuris šalia Meilės įtvirtino ir Žinojimo kelią – yra Adeptas. Nedaug tokių…

R.G.Narajanas

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Agnės Marijos nuotr.