Iš Patriarcho Kirilo Kalėdų interviu

OLYMPUS DIGITAL CAMERAKlausimas: kaip jūs suvokiate bendrąją šiuolaikinės civilizacijos vystymosi kryptį?

Atsakymas: Esu labai susirūpinęs ir jaudinuosi dėl šios krypties. Mes gyvename epochoje, kada pirmą kartą žmonijos istorijoje, įskaitant ir pagonybės laikus, nuodėmė įgauna įstatyminį pateisinimą. Kada nuodėmė brukama valstybės jėga. Jeigu ir ne brukama, tai propaguojama valstybės jėga, pasiremiant žmogiškąja laisve. Kuomet nuodėmė tampa elgesio norma, tuomet visuomenė nustoja būti gyvybinga.

Reikia būti labai ribotu žmogumi, kad tai leisti, arba, jei kalbėtume apie politikus, reikia turėti labai pavojingą politinę programą, ar neturėti blaivaus suvokimo, kad palaikyti šias visuomenę griaunančias tendencijas. Nuodėmė griauna žmogaus asmenybę. Tai ne mūsų išsigalvojimas – tai Dievas pasakė. Ir ne tiesiog pasakė, o taip sukūrė žmogų. Jis sukūrė žmogų tokiu būdu, kad nuodėmė griauna žmogaus asmenybę, norime mes to ar nenorime.

Todėl, kad ten, kur nuodėmė – ten mirtis. Tai pasakyta Dievo Žodyje. O kas yra mirtis? Mirtis – tai žmogaus būties subyrėjimas, gyvenimo subyrėjimas, tai gyvenimo pabaiga. Jei nuodėmė brukama įstatymo galia, įtikinėjimo galia, propaganda, tuomet žmogaus gyvenimui kyla didžiulė grėsmė. Asmenybė praranda savo vientisumą, visumingumą (целостность). O ką reiškia vientisumo praradimas asmenybės masteliu? Tai reiškia visuomenės vientisumo, žmonių civilizacijos gyvybingumo griūtį.

Ką reiškia pasaulio pabaiga? Manęs dažnai klausia. Pasaulio pabaiga – tai toks visuomenės būvis, kai blogio daugiau nei gėrio. Apaštalų darbuose yra pasakyta, jog yra kažkas, kas sulaiko nuo pasaulio pabaigos. Ir kai kurie Rašto aiškintojai yra samprotavę – kas yra tas sulaikytojas? Manė, jog tai valstybė, tai Bažnyčia… Iš tikro šis sulaikytojas yra gėris. Vadinasi ir visos institucijos, kurios tarnauja gėrio įtvirtinimui. Tame tarpe ir valstybė, jei ji atlieka šią misiją, Bažnyčia ir daug kitų. Kol gėrio daugiau nei blogio, žmogus turi gyvenimo potencialą, visuomenė, civilizacija turi gyvenimo potencialą. Jei pikto bus daugiau, jis veržliai plis, kaip mikrobai kraujyje ir pražudys žmonių civilizaciją – ir reiškia, atves pasaulį iki pabaigos.

Klausimas: Vis tik Jūs kalbate apie konservatyvias vertybes ir daugelis galėtų pasakyti, kad konservatyvumas yra vystymosi kliūtis, kokia dalimi?

Atsakymas: Konservatyvumas nėra vystymosi kliūtis, nes konservatyvumas suprantamas ne tiesiog kaip praeities išsaugojimas. Daug kartų apie tai esu kalbėjęs, lygindamas tai su normalaus žmogaus požiūriu į šiukšles. Juk šiukšlės irgi praeities produktas. Tačiau mes juk šiukšlių nesaugom, jas išmetam. Reiškia konservatyvumas išsaugo vertybes. Ir toliau kyla labai svarbus klausimas: kokias vertybes? Ir kas jas nustato?

Konservatyvumas savo esme yra religingas. Kodėl? Todėl, kad tikroji vertybė žmogui yra ne tai, ką jis pats sau sukūrė, o ta vertybė, kuri nustatyta paties Dievo. Dievas yra tiesos matas, teisybės matas. Ir kuomet žmogus priima šią vertybę, kaip absoliučią tiesą ir ją gina bei išsaugo, jis ir yra šios vertybės konservatoriumi.

Kartais mums sakoma, kad yra konservatyvūs ekonomistai ir liberalūs ekonomistai – man toks dalykas neegzistuoja. Konservatyvus žmogus, išsaugantis šias esmines vertybes, kurias Dievas įdėjo į asmenybės prigimtį ir aplamai į visą Kūriniją, – jis gali būti liberaliu ekonomistu, gali būti liberaliu politiku, tačiau jis bus tos vertybės saugotoju.

O liberalizmas – tai neteisingai suprasta laisvė. Tuomet tu pats – pradžia ir pabaiga, Alfa ir Omega. Šventajame Rašte pasakyta, kad Jėzus Kristus yra Alfa ir Omega, o čia pats žmogus – Alfa ir Omega. Tu pats gali išsigalvoti savo vertybes ir laikyti jas absoliučiomis. Prie ko tai priveda? Tai priveda prie visuomenės atomizacijos: kiek galvų, tiek ir nuomonių (сколько голов, столько и умов). Tai veda į sistemą, kuri nėra gyvybinga.

Tačiau, kas visų svarbiausia, tai priveda prie to, kad žmogus savo ydas, nuodėmes, nusikaltimus gali taip pateisinti, paversti tokia vertybe, kad kažkuriuo momentu pas jį atsiras poreikis dalintis šia „vertybe“ su kitais. Ir tai, ką mes šiandien matome, šį nuodėmingų gyvenimo nuostatų eskalavimą – tai ir yra tiesioginė pasekmė to, ką mes vadiname liberalizmu, tikruoju liberalizmu, o ne tuo sąlyginiu, kuris gyvuoja sąryšyje su politika ar ekonomika.

Klausimas: Paskutinis trumpas klausimas: ką gali Bažnyčia?

Atsakymas: Bažnyčia mažai ką gali. Kristus gali viską. Štai Dievas gali viską. O Bažnyčia pašaukta vesti žmones į prisilietimą su Dievu, palaikyti šį religingą ryšį. Tačiau tai taip pat didelė užduotis. Ypač šiame pasaulyje, kuris šiandien draskomas prieštaravimų, gundymų ir kuris šiandien iš tiesų patiria galingiausią nuodėmingų jėgų poveikį – tačiau Dievas gali viską. Jis yra istorijos Viešpats, Jis – Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Ir tai, manau, yra pats svarbiausias teiginys, kuriuo Bažnyčia šiandien kreipiasi į žmogų, į visuomenę ir į visą pasaulį.

2014 sausio 7 diena.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

R.G.Narajano nuotr.