Jogai irgi šypsosi: anekdotai

   Netiesa, kad joga yra labai rimtas užsiėmimas. Humoras gali padėti – kai juokiamės, nėra kada galvoti, sako išminčius…

Rimtumas – tai būdas paprastus dalykus paversti sudėtingais.

Ra Hari

***

Kartą sėdėjo po palme vienas jogas, kaip ir priklauso tikram jogui, visas nesiprausęs, pasišiaušęs, nagai nekirpti, iš rūbų – tik purvinas klubų raištis. Ėjo pro šalį pirklys-verslininkas. Pamatė jogą ir ištarė jam su dideliu nepasitenkinimu:

- Ko čia sėdi ir leidi vėjais gyvenimą elgetaudamas, visi jūs, sanjasinai tokie, dykūnai…

- O ką gi siūlai daryti? – jam atsakė jogas.

- Na kaip tai ką! Žiūrėk, štai sėdi tu po banano medžiu, pinigai tiesiog tau prieš nosį auga, surink tuos bananus ir nešk į turgų parduoti!

- O kam gi?

- Nu štai, parduosi ir nusipirksi sau krepšį, o jame galima daugiau bananų nunešti ir parduoti.

- O kam gi?

- Šitaip šiek tiek panešiosi ir sukaupsi pinigų vežimėliui, galėsi dar daugiau vežti ir parduoti.

- O kam gi?

- O paskui galima įsigyti ratus su asilu ir dar daugiau bananų nuvežti pardavimui.

- O kam gi?

- Sutaupysi dar vieniems ratams, išnuomosi juos, o paskui dar vieniems…

- O kam gi?

- O jau paskui galima bus siųsti karavanus į kaimyninius miestus – ir ten pardavinėti bananus.

- O kam gi?

- Galėsi sutaupyti ir nupirkti burlaivį ir bananus vežti parduoti už jūrų.

- O kam gi?

- Užaugs didžiulė bananų pardavimo pasaulinė kampanija, toks pelnas bus…

- O kam gi?

- O štai tada – galėsi nusipirkti sau atskirą salą, įkurti ten kuo puikiausius namus, pasamdyti krūvą tarnų, kurie viską darys už tave, o tu sėdėsi sau ramiai po palme ir nieko neveiksi…

- O kaip tau atrodo, ką gi dabar aš čia veikiu?…

***

Jaunas jogas priėjo gilią ir sraunią upę. Pradėjo žvalgytis – nei tilto, nei perkėlos. Ir mato – kitoje upės pusėje medituoja senas jogas.

Jaunasis jam šaukia: – Baba Ji, gal žinote, kaip persikelti į kitą krantą?

Senasis jogas tyli. Tuomet jaunasis jam rėkia dar garsiau.

Senasis apsižvalgo ir sako: „Tu jau esi kitame krante“.

***

Kaimynai skundžiasi:
- Tai visiška betvarkė! Jūs pusę nakties ir visą rytą rėkėte savo ОМ!
- Nieko, jūs tik nesirūpinkite. Mes dieną išsimiegosime…

***

- Sakykite, Mokytojau, kada aš pasieksiu laisvę?..

- Laisvas! Sekantis…

***

Visiems žinoma, kad dvasinis praktikuotojas-meditatorius gali be perstojo žiūrėti į tris reiškinius: kaip dega ugnis, kaip teka vanduo ir kaip dirba kitas žmogus.

Idealus variantas stebėsenai – gaisras…

***

Ateina jaunas jogas pas patyrusį ir klausia:
- Kaip tapti tikru šventuoju?
- Reikia atsisakyti visų malonumų. Studijuoti šventraščius, kęsti alkį, nepriteklius ir skurdą… Ir šitaip visus penkiasdešimt metų.
- O paskui?
- O paskui – priprasi!

***

Mokinys: Kokiu laiku geriausia užsiimti joga?
Mokytojas: O kas yra laikas?

***

Mulos Nasredino žmona susirgo ir ją operavo. Po keleto dienų ji sugrįžo namo iš ligoninės ir aš paklausiau Nasredino:
- Kaip tavo žmona? Ar atsigavo po operacijos?
Jis pasakė:
- Ne, ji visą laiką apie tai kalba.

***

Pas guru į satsangą ateina mergina – Dvasios ieškotoja (ilgas sijonas, kukliai apsirengusi ir užsirišusi skarelę). Nusilenkia ir kreipiasi, nuleidusi akis:
- Mokytojau! Prašau, išsakykite Aamrita Bindu Upanišados teiginių konceptualų vertinimą jūsų mokymo bendrąjame kontekste, atsižvelgiant į istoriškai susiformavusią jogos mokslo paradigmą?
Mokytojas:
- Už vyro! Kuo greičiau tekėti!!!

***

Indijoje rastas berniukas, kaip du vandens lašai panašus … į du vandens lašus.

***

Vienas didis jogas dvidešimt metų sėdėjo lotoso pozoje priešais plytų sieną ir meditavo.

O kada išėjo iš meditacijos, atsistojo ir pasakė: „Na, dabar bent jau su siena viskas aišku!“.

***

- Kodėl jogai miega ant vinių?
- Nes nuo medvaržčių sunkiau atsikelti.

***

Gyveno kartą guru ir turėjo jis tris mokinius. Kartą guru ir sako pirmajam: „Тu – ne kūnas ir ne protas. Šok štai nuo tos uolos. Tu nenumirsi.“ Ir mokinys nušoko nuo uolos.

Ir sako guru antrajam mokiniui: „Тu – nemirtingas „Aš“. Тu gali daryti visa, ko norėsi. Eik ir nušok štai nuo tos uolos“. Ir mokinys nušoko.

Sako guru trečiajam mokiniui: „Тu – dieviškasis ir nemirtingas Atmanas. Eik ir nušok štai nuo tos uolos.“ Šis mokinys irgi nušoko.

Guru dėl viso pikto priėjo prie uolos krašto, tikėdamasis pamatyti tris negyvai prisitrenkusius mokinius. Jis atsargiai pažiūrėjo nuo krašto žemyn ir pamatė juos visus tris – laimingus ir besišypsančius, šokinėjančius ant uolų ir mojančius jam ranka.
Jis buvo ypatingai išdidus dėl to.“О, – pagalvojo guru, – o aš gi daug geresnis, nei man anksčiau atrodė“. Taip pagalvojęs jis šoko nuo uolos – ir užsimušė…

***

Kartą vienas jogas atėjo į Himalajus, ieškodamas guru. Ir sutiko jis išminčių, kuris gyveno oloje su keletu mokinių, ir paprašė leidimo tapti jo mokiniu, į ką guru atsakė:

- Gerai, tu gali čia pasilikti, tačiau mes laikomės mauna-vrata (tylėjimo įžadų). Galima ištarti tik du žodžius kas dvylika metų.
Каndidatas sutiko. Praėjo dvylika metų, jis laikėsi jamų ir nijamų, įvairių tapas (askezės) rūšių, praktikavo hathą jogą ir įvairias pranajamas. Po dvylikos metų sadhakui buvo leista pasakyti du žodžius. Ir jis pasakė:

- Maistas blogas.

Tai buvo užrašyta ir jo maistą pagerino. Vėliau, dar po kitų dvylikos metų askezės jam leido pasakyti dar du žodžius.

Ir jis pasakė:
- Migis kietas.
Tai buvo užfiksuota ir jis gavo papildomą apklotą.

Ir dar po dvylikos praktikos metų jis pasakė:
- Aš išeinu.
Tada jo guru ištarė:
- Puiku, tu čia trisdešimt šešis metus nieko kito neveikei, o tik skundeisi.

***

Mokinys:
- Mokytojau, ką man daryti, jei meditacijoje aš sutiksiu Budą?
Mokytojas:
- Perkirsk jį kardu per pusę!
Mokinys:
- Bet, Mokytojau, kur gi aš paimsiu kardą?
Mokytojas:
- Тen pat, kur paėmei Budą!

Kitą dieną Mokinys ateina laimingas:

- Mokytojau, perkirtau Budą. Dabar kalbuosi su dviem Budomis.

***

Seno ir išmintingo jogo klausia:
- Sakykite, kaip jums pavyko sulaukti dviejų šimtų metų? Jūs rūkote, geriate?
- Žinoma, kitaip visai nenumirsiu!

***

Kartą užsiėmimo metu mes laikėme Beribės Pajautos stovėseną, vėliau perėjome į „Gervė išskleidžia sparnus“, vėliau į „Tigras krūmuose“, „Adata jūros dugne“, dar vėliau, – „Gyvatė slepiasi po akmeniu“, po to mokytojas išėjo namo ir mes ėmėme žaisti futbolą…

***

Tai anekdotas apie jogą, kuris, atskridęs lėktuvu, atsisėdo prie lėktuvo trapo ir į klausimą, kodėl jis čia sėdi, atsakė: „Mano kūnas atskrido, tačiau mano siela nemoka taip greitai skraidyti“.

***

Trys jogai sėdi ir medituoja ant upės kranto. Staiga vienas iš jų atveria akis ir sušunka: „Oi, užmiršau namuose išjungti lygintuvą“, – ir nubėga vandeniu į kitą krantą.
Po kurio laiko kitas jogas atmerkia akis ir sušunka: „Vos neužmiršau: turiu svarbų susitikimą“, – ir nubėga vandeniu paskui pirmą.

Tada trečias galvoja: „Negi jie gabesni už mane?! Aš taip pat galiu eiti vandeniu!“ Ir įsibėgėjęs atlieka bandymus pereiti per upę. Fontanai purslų, sušlapę drabužiai… Jogas nuliūdęs, tačiau vis nenustoja bandęs…

Draugeliai stebi jo pastangas nuo kito kranto ir vienas iš jų sako kitam: „Klausyk, gal vis dėlto parodome jam, kur guli akmenys?“

***

Vienas jogas labai norėjo pasiekti tobulų gebėjimų. Ir todėl Jogą jis laikė paslaptyje nuo kitų. Netgi nuo savęs. Ir todėl gyveno kaip ir visi normalūs žmonės.

***

Jogas gydytojo priimamajame.
- O dabar, ligoni, sulenkite kelį.
- Į kurią pusę, daktare?

***

Vienas patyręs dvasinis ieškotojas klausia draugo:

- Klausyk, aš užsiimu joga jau daugiau kaip penkiolika metų, darau asanas, pranajamas, tobulinu kūna ir dvasią, o tu nieko nedarai, vaikštai laimingas, šypsaisi, juokelius laidai. Kaip tu šitaip atsipalaiduoji?

- Tai kad aš ir neįsitempiu…

***

Alpinistai ropščiasi į Everestą. Pakyla į 6000 metrų aukštį – aplink sniegynai, šalta, jokios gyvybės, jau ir deguonies trūksta. Vos velka kojas, spausdami iš savęs paskutines jėgas ir staiga mato prieš save štai tokį paveikslėlį: tiesiai prieš juos sėdi du jogai, nuogi, vien klubų raiščius bedėvintys, suprantama, tobuloje lotoso pozoje. Sėdi sau ir palaimingai medituoja…

Alpinistams, žinoma, veidas ištysta iš nuostabos, tik pagalvok, tokiame aukštyje ir tokiomis sąlygomis staiga pamatai žmones. Jie ir sako:

- Jūs kas tokie?
- Mes? Mes jogai esame, štai sėdime čia ir medituojame. O jūs kas?
- O mes – alpinistai! Mes įveikiame viršukalnes, o dabar – šturmuojame štai šį kalną, Everestą, patį aukščiausią kalną pasaulyje…
- Ir ką, jūs visai tai darote, būdami FIZINIUOSE KŪNUOSE?

***

Ropščiasi alpinistas stačia uola, tiesiog kvapą gaudo, jėgų visai nebelikę, nusigauna iki pačios stačiausios, pavojingiausios vietos, ogi žiūri, kabo kažkoks veikėjas su čalma ant galvos, vienu pirštu laikosi už uolos kraštelio, o kitoje rankoje laiko knygą ir įdėmiai skaito… Alpinistas vos sugeba šiaip ne taip prisiartinti prie jo ir nustebęs klausia:
- Klausyk, tu kas? Gal jogas?
- Na, taip.
- O ar teisybę sako, kad jūs ir skraidyti mokate?
Jogas atitraukia ranką, kuria laikėsi už uolos krašto, paseilina pirštą, neskubėdamas verčia kitą puslapį bei sako:
- Netiesą sako…

***

Vienas ieškotojas sako Mokytojui:

- Mokytojau, noriu eiti į vienuolius.

- Na, suvaikščiok, jei jau taip norisi, – atsakė Mokytojas.

***

Kartą Štirlicas nusprendė tapti Dvasios ieškotoju. Nueina pas Miulerį ir klausia:

- Miuleri, gal turite Bhagavat Gitos vertimą rusų kalba?

- Štai jūs ir įkliuvote, Štirlicai,  - džiaugsmingai nusijuokė Miuleris, – Koks jūs arijas, jei sanskrito nežinote?

- Tačiau man reikalinga „Bhagavat Gita kokia ji yra“, – nesuabejojęs paprieštaravo Štirlicas.

- Štai taip jis visada išsisuka, – sunkiai atsiduso Miuleris, traukdamas iš seifo Prabhupados komentarus…

***

Kartą Čiapajevas su Štirlicu gyrėsi vienas kitam savo dvasiniais pasiekimais.

- Ach, koks nuostabus pojūtis, kai atsiveria širdies čakra, nėra žodžių apsakyti šią palaimą, – gyrėsi vienas.

- Kas tai yra, palyginti su išėjimu iš kūno ir stebėjimu savęs iš šalies, – jį nutraukė antras.

Lao Dze, eidamas pro šalį, pasiklausė, tačiau nieko nepasakė…

***

Kartą nusprendė Furmanovas tapti milijonieriumi. Nuėjo jis pas Lao Dze ir sako:

- Klausyk, aš tau pastatysiu didelį ašramą, reklamą paleisiu, parašysiu apie tave knygas ir visi pinigai bus mūsų. Tau ir daryti nieko nereiks – tik sėdėk, šypsokis…

O Lao Dze sėdėjo sau, šypsojosi, ir nieko neatsakė.

***

Kartą Mao Dze Dungas persirengė kaip Lao Dze ir ėmė visus mokyti Nepraeinančios Esmės. Čiapajevas ėjo pro šalį ir perkirto jį kardu pusiau. Fariziejai, sadukiejai ir pažengę jogai ėmė šaukti:

- Kaip gi tu galėjai pakelti ranką prieš Mokytoją?

- Nežinau. – su šypsena atsakė jiems Čiapajevas.

***

Kartą, neturėdamas ką veikti, Krišna nusprendė aplankyti Prabhupadą. Kad pasilinksminti, dūdele pagroti… O Prabhupada ir sako:

- Aš, – sako, – esu labai užsiėmęs Dievo vardo pagarbinimu 6100 kartų per dieną, ką ir kitiems patariu daryti. O jūs, jaunuoli, papraktikuokite šitaip kokią savaitėlę, ir ateikite į satsangą kokią 7 ryto.

- Kaip gi tu iki tokio gyvenimo nusiritai? – norėjo paklausti Krišna, tačiau kažkodėl nepaklausė.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

***

Kaimynai skundžiasi:
- Tai visiška betvarkė! Jūs pusę nakties ir visą rytą rėkėte savo ОМ!
- Nieko, jūs tik nesirūpinkite. Mes dieną išsimiegosime…

***

- Sakykite, Mokytojau, kada aš pasieksiu laisvę?..

- Laisvas! Sekantis…

***

Visiems žinoma, kad dvasinis praktikuotojas-meditatorius gali be perstojo žiūrėti į tris reiškinius: kaip dega ugnis, kaip teka vanduo ir kaip dirba kitas žmogus.

Idealus variantas stebėsenai – gaisras…

***

Ateina jaunas jogas pas patyrusį ir klausia:
- Kaip tapti tikru šventuoju?
- Reikia atsisakyti visų malonumų. Studijuoti šventraščius, kęsti alkį, nepriteklius ir skurdą… Ir šitaip visus penkiasdešimt metų.
- O paskui?
- O paskui – priprasi!

***

Mokinys: Kokiu laiku geriausia užsiimti joga?
Mokytojas: O kas yra laikas?

***

Mulos Nasredino žmona susirgo ir ją operavo. Po keleto dienų ji sugrįžo namo iš ligoninės ir aš paklausiau Nasredino:
- Kaip tavo žmona? Ar atsigavo po operacijos?
Jis pasakė:
- Ne, ji visą laiką apie tai kalba.

***

Pas guru į satsangą ateina mergina – Dvasios ieškotoja (ilgas sijonas, kukliai apsirengusi ir užsirišusi skarelę). Nusilenkia ir kreipiasi, nuleidusi akis:
- Mokytojau! Prašau, išsakykite Aamrita Bindu Upanišados teiginių konceptualų vertinimą jūsų mokymo kontekste.
Mokytojas:
- Už vyro! Kuo greičiau tekėti!!!

***

Indijoje rastas berniukas, kaip du vandens lašai panašus … į du vandens lašus.

***

Vienas didis jogas dvidešimt metų sėdėjo lotoso pozoje priešais plytų sieną ir meditavo.

O kada išėjo iš meditacijos, atsistojo ir pasakė: „Na, dabar bent jau su siena viskas aišku!“.

***

- Kodėl jogai miega ant vinių?
- Nes nuo medvaržčių sunkiau atsistoti.

***

Gyveno kartą guru ir turėjo jis tris mokinius. Kartą guru ir sako pirmajam: „Тu – ne kūnas ir ne protas. Šok štai nuo tos uolos. Tu nenumirsi.“ Ir mokinys nušoko nuo uolos.

Ir sako guru antrajam mokiniui: „Тu – nemirtingas „Aš“. Тu gali daryti visa, ko norėsi. Eik ir nušok štai nuo tos uolos“. Ir mokinys nušoko.

Sako guru trečiajam mokiniui: „Тu – dieviškasis ir nemirtingas Atmanas. Eik ir nušok štai nuo tos uolos.“ Šis mokinys irgi nušoko.

Guru dėl viso pikto priėjo prie uolos krašto, tikėdamasis pamatyti tris negyvai prisitrenkusius mokinius. Jis atsargiai pažiūrėjo nuo krašto žemyn ir pamatė juos visus tris – laimingus ir besišypsančius, šokinėjančius ant uolų ir mojančius jam ranka.
Jis buvo ypatingai išdidus dėl to.“О, – pagalvojo guru, – o aš gi daug geresnis, nei man anksčiau atrodė“. Taip pagalvojęs jis šoko nuo uolos – ir užsimušė…

***

Kartą vienas jogas atėjo į Himalajus, ieškodamas guru. Ir sutiko jis išminčių, kuris gyveno oloje su keletu mokinių, ir paprašė leidimo tapti jo mokiniu, į ką guru atsakė:

- Gerai, tu gali čia pasilikti, tačiau mes laikomės mauna-vrata (tylėjimo įžadų). Galima ištarti tik du žodžius kas dvylika metų.
Каndidatas sutiko. Praėjo dvylika metų, jis laikėsi jamų ir nijamų, įvairių tapas (askezės) rūšių, praktikavo hathą jogą ir įvairias pranajamas. Po dvylikos metų sadhakui buvo leista pasakyti du žodžius. Ir jis pasakė:

- Maistas blogas.

Tai buvo užrašyta ir jo maistą pagerino. Vėliau, dar po kitų dvylikos metų askezės jam leido pasakyti dar du žodžius.

Ir jis pasakė:
- Migis kietas.
Tai buvo užfiksuota ir jis gavo papildomą apklotą.

Ir dar po dvylikos praktikos metų jis pasakė:
- Aš išeinu.
Tada jo guru ištarė:
- Puiku, tu čia trisdešimt šešis metus nieko kito neveikei, o tik skundeisi.

***

Mokinys:
- Mokytojau, ką man daryti, jei meditacijoje aš sutiksiu Budą?
Mokytojas:
- Perkirsk jį kardu per pusę!
Mokinys:
- Bet, Mokytojau, kur gi aš paimsiu kardą?
Mokytojas:
- Тen pat, kur paėmei Budą!

***

Seno ir išmintingo jogo klausia:
- Sakykite, kaip jums pavyko sulaukti dviejų šimtų metų? Jūs rūkote, geriate?
- Žinoma, kitaip visai nenumirsiu!

***

Kartą užsiėmimo metu mes laikėme Beribės Pajautos stovėseną, vėliau perėjome į „Gervė išskleidžia sparnus“, vėliau į „Tigras krūmuose“, „Adata jūros dugne“, dar vėliau, – „Gyvatė slepiasi po akmeniu“, po to mokytojas išėjo namo ir mes ėmėme žaisti futbolą…

***

Tai anekdotas apie jogą, kuris, atskridęs lėktuvu, atsisėdo prie lėktuvo trapo ir į klausimą, kodėl jis čia sėdi, atsakė: „Mano kūnas atskrido, tačiau mano siela nemoka taip greitai skraidyti“.

***

Trys jogai sėdi ir medituoja ant upės kranto. Staiga vienas iš jų atveria akis ir sušunka: „Oi, užmiršau namuose išjungti lygintuvą“, – ir nubėga vandeniu į kitą krantą.
Po kurio laiko kitas jogas atmerkia akis ir sušunka: „Vos neužmiršau: turiu svarbų susitikimą“, – ir nubėga vandeniu paskui pirmą.

Tada trečias galvoja: „Negi jie gabesni už mane?! Aš taip pat galiu eiti vandeniu!“ Ir įsibėgėjęs atlieka bandymus pereiti per upę. Fontanai purslų, sušlapę drabužiai… Jogas nuliūdęs, tačiau vis nenustoja bandęs…

Draugeliai stebi jo pastangas nuo kito kranto ir vienas iš jų sako kitam: „Klausyk, gal vis dėlto parodome jam, kur guli akmenys?“

***

Vienas jogas labai norėjo pasiekti tobulų gebėjimų. Ir todėl Jogą jis laikė paslaptyje nuo kitų. Netgi nuo savęs. Ir todėl gyveno kaip ir visi normalūs žmonės.

***

Jogas gydytojo priimamajame.
- O dabar, ligoni, sulenkite kelį.
- Į kokią pusę, daktare?

***

Vienas patyręs dvasinis praktikuotojas klausia draugo:

- Klausyk, aš užsiimu joga jau daugiau kaip penkiolika metų, darau asanas, pranajamas, tobulinu kūna ir dvasią, o tu nieko nedarai, vaikštai laimingas, šypsaisi, juokelius laidai. Kaip tu šitaip atsipalaiduoji?

- Tai kad aš ir neįsitempiu…

***

Alpinistai ropščiasi į Everestą. Pakyla į 6000 metrų aukštį – aplink sniegynai, šalta, jokios gyvybės, jau ir deguonies trūksta. Vos velka kojas, spausdami iš savęs paskutines jėgas ir staiga mato prieš save štai tokį paveikslėlį: tiesiai prieš juos sėdi du jogai, nuogi, vien klubų raiščius bedėvintys, suprantama, tobuloje lotoso pozoje. Sėdi sau ir palaimingai medituoja…

Alpinistams, žinoma, veidas ištysta iš nuostabos, tik pagalvok, tokiame aukštyje ir tokiomis sąlygomis staiga pamatai žmones. Jie ir sako:

- Jūs kas tokie?
- Mes? Mes jogai esame, štai sėdime čia ir medituojame. O jūs kas?
- O mes – alpinistai! Mes įveikiame viršukalnes, o dabar – šturmuojame štai šį kalną, Everestą, patį aukščiausią kalną pasaulyje…
- Ir ką, jūs visai tai darote, būdami FIZINIUOSE KŪNUOSE?

***

Ropščiasi alpinistas stačia uola, tiesiog kvapą gaudo, jėgų visai nebelikę, nusigauna iki pačios stačiausios, pavojingiausios vietos, ogi žiūri, kabo kažkoks veikėjas su čalma ant galvos, vienu pirštu laikosi už uolos kraštelio, o kitoje rankoje laiko knygą ir įdėmiai skaito… Alpinistas vos sugeba šiaip ne taip prisiartinti prie jo ir nustebęs klausia:
- Klausyk, tu kas? Gal jogas?
- Na, taip.
- O ar teisybę sako, kad jūs ir skraidyti mokate?
Jogas atitraukia ranką, kuria laikėsi už uolos krašto, paseilina pirštą, neskubėdamas verčia kitą puslapį bei sako:
- Netiesą sako…

***

www.yogi.lt

<><><><><><><><><><><><><><>< -->

1 komentaras

Komentavimo galimybė išjungta.