Pirmoji metų knyga: „Pakelk akis“

09 virselis Atėjo Naujieji kalendoriniai metai ir pirmoji knyga, kurią perskaičiau jau šiais metais – tai mano geros bičiulės Onos Rašytės dvasinių įžvalgų rinktinė „Pakelk akis“. Ja ir norėčiau pasidžiaugti bei jums papasakoti savo įspūdžius, būnant su knyga. Papasakoti lengva, perduoti sunku.

Nes kalbame apie tokį paprastą ir sudėtingą dalyką, kurį vadiname „dvasine patirtimi“. Kai ją turi, rodos, ir kitam gali perduoti. Tačiau, dažnai žmonės nepajunta tos perdavos, sakydami – juk tai tik žodžiai… O, kaip perduoti žolės žalumą ir saulėtekio gražumą? Kaip apsakyti tai, kas slypi už menamų sąvokų, už mūsų protų veiklos ir visų minčių? Už viso to skubėjimo ir bėgimo, nuo ryto link vakaro?

Onai Rašytei pavyko. Jos patirtys kalbasi su mumis ir veda. Liejasi graži lietuvių kalba, įvairių jos gyvenimo laikotarpių eilėraščiai – nuo jaunatviškų eilių iki dvasinės brandos ir gilumos prisodrintų:

„O amžinasis Laikinume, tave išjautusi

Gyvenimo gelmėj ilsiuos…“

amzinasis_laikinumas.pdf

 

 

 

Todėl ši dvasinė giluma jau šiek tiek daugiau nei tiesiog eilėraštis. Tai perduotas dvasinis patyrimas. Ir tikrai bus skaitytojų, kuriems šis kelias pasirodys artimas ir pabuvimas su Onos Rašytės kūryba ves tolyn ir gilyn į pačią Būties Ašį (gal tik aki-mirkai), bet kas mums yra laikas, mums – Amžinojo Laikinumo vaikams?

 „Ir ko gi nepasidaliname, jei patys esame ir

Pyragas, ir tas, kuris jį valgo, ir netgi tas

Budrusis visa ko stebėtojas, apie kurį mūsų

Tautos pasakose rašoma: „…ir aš ten buvau,

Valgiau ir gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj

Neturėjau…“

Taigi geriau įsižiūrėję dviejų nerasime niekur…

 P.S. Daug pasakantis žodis Du-rnius… ko gero apie

Tą patį…“

duona

 

Man labai patinka Onos Rašytės švelni drąsa. Pasakyti nieko nenutylint. Ir už viso to lyriško švelnumo ir rimtumo pasirodantis lengvas sąmojis, gi užsienietiškai jumoras, o gal net humoras. Kai nukrinta pabrėžto rimtumo skraistės, tada galima lengvai kalbėti apie viską: gyvenimo gražų trapumą ir meilės amžinumą, kančią ir palaimą, priešybių vienybę ir mūsų būties klystkelius… Net jei kažkas kažką kažkodėl ir kažko pagalvotų:

 „Jeigu už tai, ką čia rašiau,

Mane „išpraus“ ir pavarys…

Tai čia visai ne aš rašiau,

O nuolankiausias tarnas –

Rūmų juokdarys…“

rumu_juokdarys.pdf

 

 

 

 

Ir pagaliau, tas gražus suvokimas, jog patirtys nepriklauso asmeniui. Dvasiniai dalykai turi savo gyvenimą ir per žmogų jie gali pasireikšti. Mes dažnai skubame juos „įkalinti“, prisiskirdami juos sau – AŠ parašiau, mano kūryba, viskas mano, mano… Argi?

 „Vos tik susiruošiu ištarti garsiai „AŠ“,

Viduj kaipmat užsispiria kažkas

Ir žodį „AŠ“ apverčia aukštyn kojom,

O lūpos „ŠA…“ nuolankiai pakartoja…

P.S. Keistoka… visgi supratau,

Man atmetė, o aš tik pagaVAU…“

sha_sha

 

 

 

Todėl šie neasmeniškai asmeniški eilėraščiai pirmiausiai vertingi už jų slypinčia dvasine patirtimi, jie pripildyti meilės ir švelnaus moteriškumo. Ir pagaliau – už bet kokių pasireiškimų ir pavidalų esančia erdve, kurią gali tik nujausti. Ir aš nepateiksiu čia gelžbetoninių įrodymų, kad ta erdvė čia yra. Kad ji iš viso yra. Gali tik patikėti manimi, kai sakau – ji čia yra. Ieškok neieškodamas, tyliai ir ramiai. Pabūk su knyga…

Ir dar norėčiau atskirai paminėti Onos Rašytės eilėraščius apie Tėvynę. Nes jaudina, kelia klausimus, palieka erdvės pačiam žmogui surasti atsakymus. Tai lyg koks dzen budizmo koanas:

 „ Ir ką pamiršo ta tauta,

Bekalbanti seniausia žemėje kalba,

Jos sūnus Didvyriais vadino,

Išminčiai nuo mažens mokino:

Čia, kur tu stovi,

Čia Žemė šventoji,

Čia mūsų Tėvynė, čia mūsų Romovė…

 

Ir ką pamiršo ta tauta,

Dievo vaikais vadinta kažkada,

Užaugusi po ąžuolais,

Kalbėjusi su akmenim ir augalais:

Čia, kur tu stovi,

Čia Žemė šventoji,

Čia mūsų Tėvynė, čia mūsų Romovė…“

tauta_pamirso

 

 

 

 

 

 

Ir tokia stipri lyg malda, o gal mantra, ateinanti iš mūsų tautos dvasios gilumų:

 „Štai akmuo pečiams suremti,

Štai vanduo stiprybei semti,

Vėjas išminčiai prabilti,

Ugnis dvasiai vėl atgimti:

Jūros takas saulei bristi,

Vėjų kalnas sielai skristi…“

akmuo

 

Ir labai gera paimt į rankas popierinę knygą, ją pajaust, neskubriai vartyt. Toks gražus gėris. Nes tada atsiskleidžia ir su rašiniu susilieja Editos Jakubčionytės piešiniai. Ir viskas kalba senobine lietuvių kalba. Vaizdais, kurie už kalbos ir per pojūčius, kai per naujos, kvepiančios spaustuve knygos kvapą gali pasijusti gyvu ir laimingu. O jeigu jau DABAR esi gyvas ir net laimingas, tai ši knyga tavo būseną paliudys, o gal taps gera dovana tiems, kurie šių žodžių ir būsenų dar laukia.

Gintaras Mangirdas (Narajanas)

***

Įžanga (Autorės žodis):

„Patys svarbiausi dalykai yra nematomi“ – teigė Egziuperi knygoje „Mažasis princas“. Šie nematomi dalykai yra ir šios knygos tikslas…

Prieš keletą metų, kai dar net nekvepėjo šia knyga, užrašiau žodžius, kurie yra tarsi taikli įžanga į šioje knygoje eiliuotu pavidalu aprašytas patirtis:

„Ar matėte kada vėją, šiaušiantį jūros bangas, žaidžiantį medžių viršūnėse, kedenantį jūsų plaukus?

Pasakysiu, jūs tik galvojate, kad matėte vėją, o iš tikrųjų jūs jo niekada nematėte…

Jūs matėte jo sukeltas bangas, jo linguojamas medžių viršūnes, taisėtės jo suveltus plaukus, bet jo paties nematėte niekad. Tai tebuvo regimybė, kaip ir gyvenimas, kurį, jums atrodo, kad gyvenate, o iš tikrųjų gyvenimas gyvena per jus ir viskas ko reikia, tai jam netrukdyti…. Jūs patys esate tik gyvenimo sukelta banga, banga, kuri pati sau nepriklauso, nors gal jai ir atrodo kitaip… Gyvenimas, kaip vėjas, jūs negalite jo pamatyti, tačiau pajausti galite visada… ir netgi tuomet, kai niekas nevyksta išorėje, net pasakysiu, kad tokiomis akimirkomis jį galite pajausti labiau nei bet kada….“

Lyg šios pastraipos tęsinys, yra patirtis, kurią išgyvenau 2016 –ais metais Graikijoje:

Tai nutiko prie šv. Dionizijaus uolos, kur yra šio šventojo Koplytėlė, prie kurios tarsi prilipusi mažutė patalpėlė, ten net negali išsitiesti visu ūgiu, tačiau čia ir miegodavo pats Šventasis. Keista, bet didžiausius potyrius išgyvenau ne koplytėlėje, bet įėjusi į tos trobelės vidų. Atsisėdusi ant akmens, jau po kelių akimirkų pravirkau kaip vaikas, verkiau, nes visa savo esybe jutau šio šv. Žmogaus buvimą šalia. Verkiau jausdama savo menkumą šalia šio Dvasios galiūno… Verkiau iš gėdos ir iš nevilties… Tarsi jis būtų sakęs: „pažiūrėk, aš esu, bet ar esi tu?“ Jau vėliau supratau, kad jei esi Dvasioje, tai esi net jei tavęs kūniškai nėra, o jei nesi Dvasioje, tai tavęs nėra, net jei medžiaginis kūnas stovi prieš akis…

Taigi, verkiau ir keisčiausia, kad šalia savo menkumo suvokimo, tai teikė ir tokią palaimą, kokios nejutau niekada anksčiau daug linksmesnėmis aplinkybėmis, ir tokią ramybę ir pilnatvę, apie kokias galima tik pasvajoti. Eilė, norinčių įeiti į trobelę vis ilgėjo, o aš negalėjau iš ten išeiti… Ašaros tekėjo srovele, o kiekviena akimirka viduje buvo aukso vertės…

Taigi, kad „Patys svarbiausi dalykai yra nematomi“ – galiu patvirtinti ir aš pati.

Labai sunku kalbėti apie dvasią, nes ji yra visai nepažini mums įprastais pojūčiais. Ir visgi, jei esmę sudarytų tik išorinis pavidalas, šiandien niekas neprisimintų Motinos Teresės, Gandžio ir kitų, už kurių niekuo neypatingų pavidalų, slypėjo kažkas, kas verčia mus iki šiol susimąstyti, o dažnai ir pasitempti.

Taigi, kartais už visai paprastutės žmogaus ar gamtos daikto pavidalo šviečiasi tai, ką sunkiai galima apibūdinti ir kas paprastai įvardijama dvasia… Ir atvirkščiai, gyvenime dažnai už įspūdingos išorės kyšo nyki tuštuma… „Atspėk mane“ – tuo tarsi sako mums gyvenimas, šitaip aiškiai parodydamas mums mūsų matymų netikrumą…

„Atspėk mane“ – sako gyvenimas, kai žvelgi į žmones, į paukščius, į gamtą, nes už to, ką mato medžiaginės akys yra šis tas svarbesnio ir nuo to, kiek tai įžvelgsi (nepamatysi, o įžvelgsi) priklausys tavo paties gyvenimas…

Taigi ši knyga tai dar vienas bandymas tą gyvenimą atspėti…

Aš pati spėju, kad mes žmonės savo esme lyg paukščiai, kiekvienas mato tiek, kiek aukštai sugebėjo pakilti… Kiekvienas galime matyti patį paukštį, tačiau ne jis čia svarbiausias. Daug svarbiau yra tai, kas jį kelia, o tai ir yra Dvasia. Dvasia yra jo mostai, dvasia yra jo aukštis… To netgi neįmanoma apsakyti, tačiau (ačiū Dievui) to neįmanoma ir paneigti… Dvasia yra tai kuo galima tik gėrėtis… tai yra tai, prieš ką telieka nulenkti galvą… Žmogus atvėręs šį metmenį savyje gali skristi, o tai atvėrusi tauta tampa nepasiekiama jokioms manipuliacijoms ir pakelia visas negandas… Todėl Dvasia yra tai, ko verta ieškoti, net jei tektų tai daryti visą gyvenimą…

Taigi „Atspėk mane“ tarsi vis ir vis sako gyvenimas ir mes kiekvienas tai darome savaip…

Ir tuomet kažkada ateina akimirka, kai jau nebežinai ar dar kyli, ar tik sparnų galingais mostais dangų glostai…

Akimirka, kai jau nebežinai…

Mūsų protėviai kai kuriuose lietuvių kalbos žodžiuose paslėpė esmines tiesas ir tuo mus švelniai įspėjo dėl jų iliuzinės esmės… Žodis „Akimirka“ yra vienas iš tų žodžių, jis reiškia –

„ akim mirk“ t. y. nevertink ir nesusitapatink su matomais pavidalais, nes už to, ką mato medžiaginės akys, yra šis tas svarbesnio, už to yra „tas vėjas“, kurio tu nematai, nes patys svarbiausi dalykai yra nematomi… Taip ir prašosi parašoma:

Esi tik faktas, kurį išlaužei sau iš piršto,

Esi tik raktas, kuris savo duris pamiršo…

Taigi, ši knyga yra ir savotiškas bandymas tas duris surasti…. surasti per eiles, nes eilėraštis – tai kūrinys, kuriame už mažai žodžių, tai yra po kukliu pavidalu slypi daug erdvės. Poeto užduotis yra tą erdvę įžeminti…

Ar kada atkreipėte dėmesį į begalybės ženklą? Ar ne keista, kad būtent už 2-jų nulių, kurių pavidalas labai jau primena akis, slepiasi visa begalybė? „Atspėk mane“ mums sako gyvenimas…. ir mes kiekvienas tai darome savaip…

Su gilia pagarba kiekvienam, kuris skaitys,

Ona Rašytė

09 virselis

 

 

 

 

 

_

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt