Protėvių mitologinis palikimas kasdienėje kalboje

dievaiProtėviai paliko mums savo kalbą. O kalboje – subendrinta visa jų senoji Pasaulėvyda. Protėvių dievai ir dievybės niekur nedingo, jos visad čia, kasdieniame gyvenime, kasdieninėje kalboje. Lietuvių kalba yra sodriai prisotinta senojo protėvių paveldo. Gyvi senųjų dievų vardai, kurie iki šiol suteikiami vaikams – Milda, Gabija, Žemyna, Aušra, Algis, Laima, Žilvinas, Austėja, Saulė, Eglė, Dalia, Vaidilutė, Vaidas, Vaidotas, Agnė, Daiva (Deivė)… tokius vardus nešantys žmonės atspindi seniausius tautos prisiminimų klodus. Ir per juos šie prisiminimai yra gyvi. Dažnai apie tai nesusimąstome, priimdami kaip savaime suprantamą dalyką. O juk tai gyvi mūsų protėvių Dievai, jų pasaulio suvokimo archetipai. Tai lyg, šiuolaikine kalba tariant, tam tikros programėlės, kurios ir šiandien veikia pasąmoniniu lygmeniu, suburdamos tautą aplink Šerdį.

Dieviškumo ir senųjų protėvių tikėjimo skvarmų, nuostabių daugiau ar mažiau išreikštų pavidalų pripildyta visa mūsų kalba. Žodžiai, kuriuos kasdien vartojame buitine prasme, turi ir už buities paslėptas šventas prasmes ir atspalvius. Pažvelkime į keletą pavyzdžių.

Štai žodžiai, kurių dabar jau įprasta mums reikšmė yra antrinė:

nelaimė – nėra Laimos Malonės;

Laimingas – Deivės Laimos Malonės pilnas. Taip pat palinkėjimas – laimingai, laimingo – kad Laimos Malonė būtų (pasiliktų) su tavimi;

(visažinanti gimimo ir likimo lėmėja, Laima lėmė ne tik gimimą, bet ir tolesnį gyvenimo likimą, ji likimo valdovė. Nuo jos priklausė sėkmingas ar nesėkmingas žmogaus gyvenimas. Laimos lėmimas [laima lemia] buvo laikomas nepakeičiamu. Kartais Laima veikia kartu su Giltine, laikoma jos seserimi. Jei Laima susieta su žmogaus ir viso gyvojo pasaulio pradžia, tai Giltinė – su pabaiga)

alkanas – „pasiilgęs“ alko, trūksta ryšio su dievais (ne vien duona žmogus gyvas)

(alkas – bendrinė šventa vieta. Rodo labai seną aukojimo kaip „dievų maitinimo“ sampratą)

gabus, gabumai – Gabijos Malonės pilnas, Gabija teikia gabumus, Ji – namų židinio Ugnies Deivė, parnešta iš Šventyklos, kur dega jos vyresnė sesutė Ugnija. Gabija, šviesdama namuose, teikia šeimai Gebėjimus išlikti;

(Gabija – namų židinio Ugnies Deivė, o Šventykloje ji – Agnė, Agnija, Ugnija)

perkūnija – Viešpaties Perkūno kalbėjimas;

(Perkūnas yra Dangaus – griaustinio dievas, Visatos darnos palaikytojas kovojantis su chaotiškomis, pirmapradiškomis ir požeminėmis jėgomis)

vaivorykštė – Deivės Vaivos rykštė (viena iš Perkūno žmonų), dar vadinama Laumės juosta;

(duodanti ir griaunanti nakties ir vandens pradų deivė, taip pat Perkūno sutuoktinė, galimai, Vaiva ir Laumė – tos pačios deivės du vardai [beje, pirmoji, „oficiali“ Perkūno žmona - berods buvusi Žemyna)

Ir tai vis žodžiai, kuriuos ištarę, savaime minavojame ir atitinkamus dievybės pavidalus. Tai žodžiai, kilę iš dievybių skvarmų. Manau, šis sąrašas toli gražu nepilnas.

O čia pirminiai žodžiai, iš kurių atsirado ir atitinkamos dievybės:

budinti, budintis, atsibusti – deivė Budintoja (Budintojas), tai deivė, pažadinanti miegantį žmogų;

duoti, davėjas – dievas Davėjas yra dovanų dievas; iš šios šaknies kyla ir žodis du - duoti galima tik vienas kitam;

derinti, derintojas – dievas Derintojas (Ligyčius), dievas, teikiantis taiką, pusiausvyrą, darną;

gailėtis, gailestis, gaila – Gaila yra nakties dvasia, lankydavusi žmones ir gyvūnus sapnuose;

ragas – Dievas Ragutis;

(dvasinės valdžios ženklas, Ragutis – dievas Pašventėjas, pavasario, naujų metų dievas, pirmasis žynys ir užtarėjas, vėlesniais laikais minimas kaip „alaus ir midaus dievas“)

medis – Medeina, žvėris – Žvorūna;

(Medeina/Žvorūna – miško, laukinių žvėrių ir augalų deivė ir saugotoja)

aitvaras – minėti mitinį Aitvarą;

(nešanti įvairias gėrybes būtybė)

ganyti - dievas Ganiklis (Giraitis, Girykštis, Miškinis) – greičiausiai tas pats dievas, gamtos, pievų miškų ir gyvulių globėjas, piemenų dievas, „piemuo“ dvasine prasme yra žynys, mokytojas;

miškas – dievas Miškinis;

Mėnulis - Mėnesis (Mėnulio dievas, Mėnuo, Mėnesys, Mėnesėlis) – nakties šviesos dievas, laikmečio valdytojas karys, kunigaikštis (kunigų kunigas, aukščiausias karo vadas), augalijos augimo skatintojas, pagal jį buvo sudarytas kalendorius.

Saulė - Deivė Saulė (Saulelė, Saulytė, Saulužė, Saulala, Dievo duktė) –Mėnulio žmona (kartais vadinama seserimi), o visos žvaigždės (Žemė, Aušrinė, Vakarinė, Indraja, Vaivora, Žiezdrė, Sėlija) – dukterimis.

Velnias - vienas svarbiausių dievų, siejamų su pasaulio kūrimu, požemiu, susiję žodžiai Vėlė, Vėliava.

Kalvis - stebuklinių pasakų, kalendorinių apeigų dainų ir sakmių veikėjas, kovojantis su Kauliniu Diedu, nukalantis saulę arba jos simbolius, išvaduojantis pasaulį nuo šalčio. (Kala hindu pasaulėvydoje – gimimo ir mirties pasaulis, kitaip tariant, fizinis pasaulis, todėl, galima sakyti, jog Kalvis nuKALA pasaulį)

Žemė – deivė, kurios kūnas yra žemė. Ji veikia etiologinėse sakmėse, yra Saulės ir Mėnulio duktė. Saulė ir Mėnuo susipykę nutarė ją lankyti skirtingu paros metu. Šios sakmės įprasmina šeimose kylančias problemas ir siūlo jų sprendinius. Ji sietina su Žemyna, žeme motina, maitintoja.

Aušrinė – ryto aušros deivė, jos simbolis Venera, liaudyje vadinta Aušrine, dažnai tapatinama su pačia deive. Aušrinė sakmėse kartais yra Saulės ir Mėnulio pašlijusių santykių priežastis, dėl kurios Mėnuo pameta galvą, Aušrinė įprasmina moterį gundytoją, vilioklę, gražuolę. Aušrinė stebuklinėse pasakose apibūdinama gražesne už Saulę. Ji Saulei prakuria ugnį, kartais apibūdinama kaip Saulės duktė, taigi ji dar įprasmina gražiausios išleidžiamos dukters padėtį šeimoje. Aušrinės šventas gyvulys – karvė.

Algis - dievų pasiuntinys [Algirdas – dievus girdintis];

Karvė – Karvaitis (Karvaitinis), galvijų, karvių globėjas;

Net kai ištariame dabar suprantamą kaip bendrinį žodį „Dievas“ – protėviams jis buvo pripildytas susijusių mitologinių prasmių.

Dievas yra visos dievybių šeimos ir hierarchijos pradinis taškas, po kurio seka dideli Saulės, Perkūno, Mėnulio, vėjų, milžinų ir kunigaikščių mitų ciklai (išlikusios nuotrupos sakmėse, pasakose ir dainose). Dievas turėjęs žmoną pragimdytoją Didžiąją Motiną – deivę Ladą, pagimdžiusią dvynius: dukterį Lelą ir sūnų Lėlį. Pasakose ir dainose užsimenama jog Saulė, Mėnulis, Perkūnas, Kalvis ir kitos dievybės yra aukščiausiojo dievo Praamžiaus, kartais Prakorimo ar Aukopirmo vaikai. Svarbiausiais ir galingiausiais Dievo sūnumis laikyti Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis (Poklius). Kiekvienas jų savo žinioje turėjo atskiras Visatos dalis: Perkūnas – dangų ir atmosferą, Patrimpas – žemę ir jos augaliją, Pikuolis – požemį (Patrimpas ir Pikuolis laikomi prūsų dievais).

Dovana – Dievo siųsta (dov – diev).

R.G.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia Dermė (darna).

 www.yogi.lt

Prusu-dievu-trejybu-Patolas-Perkūnas-Patrimpas-S.Grunau-XVI

Prūsų dievų trejybė: Patolas, Perkūnas, Patrimpas pagal Simono Grunau XVI amžiaus kroniką