RG Narajanas: mano daugialypis vidinis “aš”

yoga_funny Mūsų yra trys: Poetas, Buhalteris ir Liudytojas. Pirmieji du dažnai siekia vidinio Guru vaidmens, iškviesdami nemažą proto sumaištį. Medituojančiam naudinga tik stebėti juos kaip mažus vaikus, su šypsena, ir likti su Liudytoju. O argi yra pasirinkimas?/ Ra Hari

 

Nerimtai apie rimtus dalykus

Iš tiesų mūsų yra daugiau. Visa puiki draugija “vidinių aš”. Yra ir vidinis Mokytojas ir vidinis „naminis gyvūnėlis“ (galima pasirinkti pagal skonį – kačiukas, šuniukas, peliukas ir .t.t.), vidinis vaikas, vidinė moteris (vyras). Be Buhalterio dar yra ir Savininkas, Direktorius, bendrai tariant yra toks Verslininkas (kuris per galvą verčiasi dėl vieno ar kito)… Geriau įsižiūrėjus, tai beveik šventoji trejybė – Savininkas-Direktorius-Buhalteris=Verslininkas. Jų daug ir jie labai matomi. Ką čia daugiau ir pasakysi, visi nori jais būt….

Poetas, tas jaunasis eiliuotojas Verteris, vis kenčia susirietęs kur savo plačios sąmonės kamputyje, iš kančios gimsta eilės, kartais gražios, kartais nelabai, jau kaip jam išeina. Šaunus jis vyrukas, jei mergina irgi puiki „Verterytė“. Kenčia, kaip ir dauguma, dėl susitapatinimo su vaidmeniu.

Mokytojas yra neapčiuopiama nuojauta, vidinis vedimas. Įvardintas mokytojas tuojau įkalinamas varde, tad tikras Mokytojas vardo neturi. Nors kartais dėl linksmumo įgyja daug, nes vidinis mokinys vis prašinėja, klausdamas – „kuo tu vardu, kuo tu vardu…“ Tai tenka kažkaip suktis iš padėties. Juk Poetas visad šalia… jam tik pasakyk, visokių vardų prikurs.

Na, vis tik Poetas nėra esminis veikėjas (su tuo jis nesutinka), nors su juo gyvenimas tikrai gražesnis. O štai Mokytojas, Verslininkas ir Stebėtojas tie trys yra pagrindiniai. Kiekvienas padorus Verslininkas siekia tapt Mokytoju ir išmokyt kitus ko nors – užsidirbti pinigų, gauti sėkmės ar šiaip pajausti nepraeinančią Esmę. Jie abu dažnai kalbasi ir net apkalba Stebėtoją, tą bebalsį ir tylintį Liudytoją (juk tylintį lengva apkalbėt), tačiau anas yra tik pastabus žiūrovas ir nesikiša į šnektas, juolab, ką čia apie jį pasakyt galima..? Visad tylus, nesikiša, neprisiriša. Tad suima abejonė (Jo Didenybei Protui), ar tas Stebėtojas yra iš viso. Net jeigu ir nėra, jį reiktų sugalvoti, kad Verslininkas galėtų apsimest mokytoju. Na, pats Mokytojas leidžia tokią klounadą iš atjautos. Juolab, o kodėl neleist? Te linksminasi jaunimas. Be to, kaip pasirodo vėliau, tie pokalbiai visai ne su Mokytoju, o tik tarpusavyje. Juk Verslininkas savo įmonėje susideda iš trijų dalių – savininko, direktoriaus ir buhalterio. Tai šitie kalbas ir varinėja. O kitaip gi – nuobodžiauja, liūdi. Tad geriau leist išsikalbėt.

Kaip minėta, toje šeimoje yra ir vaikų ir naminių gyvūnų, yra ir antroji pusė. Viskas kaip priklauso. Ir viskas vyksta kaip ir šeimose būna: ginčai, rietenos, būna ir meilės, atsidavimo ir dar daug ko. Kaip triukšmingai šeimai sunku surasti pusiausvyrą, taip ir mūsų šeimai. Nepastebi vienas kito, vidinis paauglys net nežino, kad namuose vidinis gyvūnėlis yra, niekada jo nebuvo į lauką išvedęs. Tėvas nuolat darbe kiurkso, tik ir rėkdamas laisvalaikiu – „aš dirbu, aš dirbu… viskas dėl jūsų!“. Na, vidinė mama-moteris taip pat nelieka skolinga – „visą gyvenimą jums paaukojau, nedėkingieji!“ Na, tikrai jie nedėkingi. Bet gal tokie ir turi būt? Juolab, viskas gi vieno žmogaus galvoje vyksta.

Ką jau kalbėt apie Mokytoją ir Stebėtoją, jie kažkur toli, toli. Tad pradžiai reikia vidinėje šeimoje tvarką padaryt, bent jau šiokią tokią, kad dvasiniu ieškotoju patapt netrukdytų. O paskum?

O paskui ta daugialypė šeimynėlė jau galėtų ieškot pažinties su Mokytoju ir Stebėtoju. Nusiraminusi ji gali pastebėti juos. Paskui ir atpažint. Juk nebūtinai žinai, ką matai. Pastebėjus ir atpažinus – užmegzti ryšį, susidraugaut. Iš Mokytojo gauti vidinį vedimą, dvasines žinias. Susidraugavus su Stebėtoju atrasti tvarią ramybę ir galimybę tiesiog Būt. Na, jeigu ir ne būt, tai bent jau pabūt šiek tiek.

Po draugystės gali užsimegzti ir tvirta sandora, tokia lyg sąjunga. Po sąjungos galima pasiekti Vienovę. Na, o po vienovės – sugrįžimas į savo pirmapradę būseną. Tada vėl viskas iš pradžių, bet jau kiek kitaip.

Na, nebūtinai taip. Galėsite tapti Bodisatvomis ir padėti kitiems. Bet anksčiau ar vėliau ir tai baigsis. Tad Būkite laimingi jau dabar. Nes nieko kito ir nėra.

PS. Verslininkas mus vėl apgavo. Mūsų nėra, nėra iš viso. Tad atsipalaiduokime, su palengvėjimu iškvėpkime oro likučius. Ir iki kito įkvėpimo…

***

yoga_dogs_1

Antroji dalis. Apie statybininkus. Irgi vidinius.

Ši mūsų vidinė asmenybės pusė, juokais pavadinta “verslininku” dažniausiai prisiima visus nuopelnus sau. Jei kažkas jam prieštarauja, tada tas sako: „tu visą laiką esi teisus, o aš neteisus, ką bepasakyčiau…“ Išvertus iš Ezopo kalbos: „tai aš esu visą laiką esu teisus ir taip turi būti visada…“. Tad Verslininkas yra ir Generolas. Neigiama „generolo“ pusė – savęs neįvertinimas, savimenka: „aš blogas, netikęs generolas, man nuolat nesiseka…“. Vis tik dažniau pasitaiko pasikėlusių generolų.

Įsivaizduokim statybą. Raktinis žodis čia yra „įsivaizduokim“, nes viskas vyksta žmogaus prote. Ten dirbantys žmonės visi savo mintyse generolai. O kaip kitaip?

Ten nuolat dirba pagalbinis darbininkas generolas ir generolas meistras-mūrininkas. Darbininkas galvoja, kad tai jis (ir tik Jis) veža visą darbo krūvį, o algos gauna daug mažiau nei atsipūtęs mūrininkas-meistras. Mūrininkas-meistras sau galvoja, kad jis ir stato namą (apie pagalbinį net kalbos nėra, kas jis toks???), todėl jo alga irgi nepakankama. Juk tai jo rankomis viskas padaryta! Dar yra generolas darbų vykdytojas, kuris tvarko einamuosius darbus. Mūrininkas galvoja, kad anas visai čia nereikalingas, jis pats viską galėtų padaryti, tas vykdytojas tik algą tuščiai gauna, už nieką! O štai darbų vykdytojas galvoja, kad namą stato būtent jis. Jis čia vadovas ir viską tvarko.

Dar yra generolas inžinierius. Jis pasirodo tik kartais ir jau minėtiems darbuotojams rodosi dykaduoniu. Pats inžinierius galvoja, kad tai būtent jis ir stato namą, be jo namas tiesiog sugriūtų! Dar yra architektas. Jis pasirodo dar rečiau. Architektas galvoja, kad jis yra namo dievas-kūrėjas (mažiausiai generalisimus), kiti tik įgyvendina jo sukurtą vaizdinį. Inžinierius galvoja, kad architektas iš viso nereikalingas ir jis pats galėtų ant popieriaus darbų vykdytojui viską pabraižyti (taip tikrai dažnai būna statybose). Dar yra techninės priežiūros darbuotojas, bet tas tai jau tikrai dykaduonis. Bet kartais irgi praverčia, jei paminėti dirba nesąžiningai.

Dar yra direktorius, kuris statyboje pasirodo dar rečiau. Direktorius galvoja, kad būtent jis stato namą, nes visus tuos darbuotojus jis ir pasamdė ir jis čia “bosas”. Dar yra akcininkas, kurio nieks akyse nėra matęs (jis mėgsta būt pilkuoju kardinolu), išskyrus direktorių. Akcininkas pasamdė direktorių, surado pinigus statybai ir užtikrina verslo aplinką, kad namą leistų statyti, nieks netrukdytų ir t.t. Akcininkas galvoja, kad visa tai yra jo verslas ir jis gaus pelną, jei tik toks bus. Dažniausiai būna.

Tačiau dar yra būsimieji namo gyventojai, kurie suneša savo pinigus (agną) nupirkdami namą ar butus name, ir tik tuomet akcininkas gauna savo dalį. Iki to laiko jis išlaiko visus kitus statybų dalyvius (nors jie to nežino ar nenori žinot – kam tos smulkmenos…). Bet dažniausiai ne iš savo pinigų, nes dar yra Jo Šviesybė Bankininkas. Jis paskolino pinigų Akcininkui.Visą atsakomybę neša nematomas Akcininkas (ne šiaip sau jis prasideda nuo A), direktorius moka visiems algas. Pelnas lieka A-kcininkui, namas lieka gyventojams. Visi gauna savo, ypač Bankininkas. Ir stoja darna. Iki kito namo statybos…

Kas iš tiesų pastatė namą? Kieno indėlis didžiausias? Mūrininkas ir darbininkas statyboje buvo nuolat, o akcininko nieks net nepažįsta. Bankininko visi nekenčia. Ir visi jie linkę padidinti savo dalyvavimo namo statyboje reikšmę, sakydami: “aš pastačiau namą”. Ir iš tiesų, be kiekvieno iš jų namo nebūtų. Tačiau pirmiausia jo nebūtų be pirminio poreikio – be žmonių, kurie pasiruošę ten pirkti sau namus.

Daug šio vyksmo dalių, kurios, darnoje veikdamos kartu, sukuria tą “kažką”, ką senelis Karolis Marksas vadino pridėtine verte.

O kas, mūsų, vadinamų dvasinių ieškotojų, atveju, yra Akcininko pelnas? Kas yra tikroji (ne pridėtinė) vertė? Tai žmonių sąmoninga būsena, ta erdvė, kurioje jie gali gyventi laimingi – suvokdami save ir pasaulį tokį, koks jis Yra. Ši būsena yra amžinas grožis, visa kita sudyla, kinta ir mainosi… O ji yra tvari ir išlieka, išminčiai sako, net palikus šį kūną.

Viskas, kas čia aprašyta, vyksta žmogaus prote. Vidiniai statybininkai yra mūsų būdo savybės. Sutapimai su tikromis statybomis yra visiškai atsitiktiniai 

 

RG Narajanas

PS. Ra Hari kartą pasakė: „Kai baigiasi dvasiniai ieškojimai, prasideda meditavimas“.

Po to dar pridūrė: „Saulės spindulys palietė žinančiojo veidą ir šypsena subyrėjo ir iš žinojimo nė pėdsako neliko. „Sudegink mane, Saule!” – prašė jis, Sudegink tuos žodžius, kuriais aš bandžiau įvardint savo laimę.“

buda-zorba

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt

Parašykite komentarą