Šri Nisargadatta: visiškas tobulumas yra čia ir dabar

nisargadatta_maharaj_19-scaled500 Klausiantysis: Vyksta karas. Kaip tai vertinate?

Mokytojas: Karas visuomet kur nors vyksta – vienur ar kitur, vienokiu ar kitokiu pavidalu. Argi kada nors buvo laikas, kai nebuvo karo? Kai kurie tvirtina, kad tokia yra Dievo valia. Kai kurie kalba apie Dievo žaidimą. Tai tėra būdas pasakyti, kad karai neišvengiami ir niekas už juos neatsakingas.

K: Bet koks yra jūsų paties požiūris?

M: Kodėl man primeti požiūrius? Aš neturiu požiūrių, kuriuos vadinčiau savais.

K: Juk kažkas turi būti atsakingas už šias siaubingas ir bejausmes žudynes? Kodėl žmonės lyg niekur nieko žudo vienas kitą?

M: Ieškok kaltininko viduje. Idėjos „aš“ ir „mano“ yra visų kovų šaknis. Išsilaisvink nuo jų ir išsivaduosi nuo kovos.

 K: Kas iš to, kad nustosiu kovoti? Karo tai juk nepanaikins. Jei aš esu karo priežastis, esu pasiruošęs būti sunaikintas. Tačiau akivaizdu – jei pranyktų daugybė tokių kaip aš, karai nesustotų. Jie neprasidėjo sulig mūsų gimimu, jie nepasibaigs su mūsų mirtimi. Aš nesu Atsakingasis. Kas yra atsakingas?

M: Kova yra buvimo dalis. Kodėl neklausi, kas atsakingas už patį buvimą?

K: Kodėl sakote, kad buvimas neatskiriamas nuo kovos? Argi negalima būti be kovos? Man nereikia kovoti su kitais, kad būčiau savimi.

M: Tu visą laiką kovoji su savimi, kad išliktum kaip atskiras kūnas – protas, tam tikras vardas ir pavidalas. Turi naikinti, kad gyventum. Nuo tos akimirkos, kai buvai pradėtas įsčiose, tu ėmei kariauti su savo aplinka – tai negailestingas abipusis naikinimas, kol mirtis iš jo išlaisvins.

K: Jūs neatsakote į mano klausimą, tik apibūdinate tai, ką ir taip žinau – gyvenimą ir jo skaudulius. Tačiau jūs nepasakote, kas už tai atsakingas. Kai darau jums spaudimą, jūs metate kaltę Dievui, karmai, mano paties goduliui ar baimei. Tai tik sukelia daugiau klausimų. Duokit man galutinį atsakymą.

M: Galutinis atsakymas toks: nieko nėra. Viskas tėra akimirksnio pasirodymas visuotinės sąmonės lauke. Tęstinumas kaip vardas ir pavidalas tėra proto kerai, kuriuos lengva atpažinti.

 K: Aš jūsų klausiu apie tai, kas laikina – apie pavidalus. Štai kareivių nužudyto vaiko paveikslas. Tai faktas prieš jūsų akis. Jūs negalite to paneigti. Taigi – kas yra atsakingas už vaiko mirtį?

M: Ir visi, ir niekas. Pasaulis yra tai, ką jis talpina, jame kiekvienas dalykas veikia kitus. Mes visi žudome vaiką ir mes visi kartu su juo mirštame. Kiekvienas įvykis turi nesuskaičiuojamą galybę priežasčių ir sukelia nesuskaičiuojamą daugybę pasekmių. Beprasmiška suvedinėti sąskaitas – tiesiog neįmanoma to atsekti.

 K: Žmonės kalba apie karmą ar pelnytą bausmę.

M: Tai tėra grubus apskaičiavimas. Tikrovėje mes visi esame vieni kitų kūrėjai ir kūriniai. Mes sukeliame ir nešame vienas kito naštas.

K: Tai nekaltieji kenčia už kaltuosius?

M: Mes esame nekalti dėl savo neišmanymo, bet turime atsakyti už veiksmus. Mes nusidedame nežinodami ir kenčiame nesuprasdami. Mūsų vienintelė viltis – sustoti, pasižiūrėti, perprasti ir pasprukti iš proto spąstų. Taip yra, nes atmintis maitina vaizduotę, o vaizduotė kuria troškimus ir baimes.

K: Kodėl aš apskritai įsivaizduoju?

M: Sąmonės šviesa paliečia atminties juostą ir per tavo smegenis atspindi paveikslėlius. Kadangi smegenys riboti ir nedarnios būsenos, tai, ką tu patiri, yra iškreipta. Tai nuspalvinta malonių ir nemalonių jausmų. Susitvarkyk mąstymą, išsivaduok nuo jausmų perviršio, tada matysi daiktus ir žmones tokius, kokie jie yra. Atsiras ir aiškumas, ir priėmimas.

Gimimo ir mirties liudytojas yra vienas ir tas pats. Tai yra skausmo ir meilės stebėtojas. Nors būtis yra ribota, o atskirtis yra skausminga, mes gyvenimą mylime. Kartu ir mylime, ir neapkenčiame. Kovojame, žudome, naikiname gyvenimą ir nuosavybę. Tačiau kartais esame ir meilūs, ir pasiaukojantys. Švelniai auginame vaikus. Mūsų gyvenimai pilni prieštarų. Tačiau mes už jų kabinamės.

Šis kabinimasis ir yra visko šaknis. Tačiau tai yra visiškai primestas dalykas. Mes laikomės kažko ar kažkieno – laikomės visomis jėgomis, o jau kitą akimirką tai pamirštame. Kaip vaikai, kurie stato smėlio pilis, o paskui jas lengva širdimi palieka. Jei paliesi jo kūrinį, vaikas ims rėkti iš pykčio, bet vos tik nukreipsi dėmesį šalin, pamirš.

Taip jau yra, nes mūsų gyvenimas vyksta dabar. Mylime gyvenimą irgi dabar. Mes mylime įvairovę, skausmo ir malonumo žaismę. Mes žavimės prieštaromis. Dėl to mums ir reikia tariamos atskirties. Kurį laiką mes tuo mėgaujamės, tada pavargstame ir trokštame ramybės. Norime tyro buvimo tylos. Visatos širdis plaka nenutrūkstamai. Aš esu ir stebėtojas, ir širdis.

 K: Galiu matyti paveikslą, tačiau kas yra tapytojas? Kas atsakingas už šią kraupią ir kartu pagarbos vertą patirtį?

M: Tapytojas yra paveiksle. Tu atskiri tapytoją nuo paveikslo ir tada jo ieškai. Neatskirk ir neužduosi klaidingų klausimų. Dalykai yra tokie, kokie yra. Nė vienas nėra už juos atsakingas. Asmeninės atsakomybės idėja ateina iš įsitikinimo, kad esi dalyvis: „Kažkas privalėjo tai padaryti, taigi, kažkas yra atsakingas“.

Tokia visuomenė, kokia yra dabar – su jos visomis taisyklėmis ir papročiais, yra pagrįsta atskiros ir atsakingos asmenybės idėja. Tačiau tai nėra vienintelis pavidalas, kurią gali įgyti visuomenė. Gali būti ir kitų pavidalų, kur atskirties jutimas yra silpnas, o atsakomybė – išskaidyta.

K: Argi žmogus su silpnu asmeniškumo jutimu yra arčiau aukščiausios savivokos?

M: Paimk, pavyzdžiui, mažą vaiką. Jutimas „Aš esu“ dar nėra aiškiai apibrėžtas, asmenybė – tik paskiros dalys. Kliūčių pažinimui nedaug, tačiau stinga budraus aiškumo ir galios, suvokimo platumo ir gylio. Žinoma, per metus gebėjimas suvokti stiprės, tačiau ims reikštis ir asmenybė. Tai viską aptemdys ir sujauks. Bet kuo kietesnis medis, tuo karštesnė liepsna. Kuo stipresnė asmenybė, tuo ryškesnė šviesa, kai ji sunaikinama.

K: Argi jūs neturite bėdų?

M: Aš neturiu bėdų. Tą jau sakiau. Būti kartu su vardu ir pavidalu yra skausminga, tačiau aš tai myliu.

K: Bet jūs juk viską mylite!

M: Buvimas talpina viską. Mylėti yra mano pati prigimtis. Mylima netgi tai, kas skausminga.

K: Tačiau tai nesumažina skausmo. Kodėl nelikti tame, kas neribota?

M: Tai noras tirti ir nežinomybės meilė mane atveda į būtį. Buvimo prigimtis yra matyti nuotykius tapsme. Tuo tarpu tapsmo prigimtis yra ieškoti ramybės buvime. Ši buvimo ir tapsmo žaismė yra neišvengiama. Tačiau mano buveinė yra anapus jų.

K: Ar jūsų buveinė yra Dieve?

M: Mylėti ir garbinti dievus taip pat yra neišmanymas. Mano namai yra anapus visų idėjų, kad ir kokios jos būtų skaidrios.

K: Tačiau Dievas nėra idėja! Tai yra tikrovė anapus būties.

M: Gali vartoti tokius žodžius, kokie tau patinka. Aš tik sakau, kad mano tikrovė yra anapus bet ko, apie ką galima pagalvoti.

K: Jei jau pažįstate savo namus, kodėl juose nepasiliekate? Kas jus iš jų išveda?

M: Visi gimsta iš meilės bendrai būčiai, o jei jau gimsta, įtraukiami į likimo ratą. Likimas yra neatsiejamas nuo tapsmo. Troškimas įgyti pavidalą paverčia tave į asmenį su visa jo asmenine praeitimi ir ateitimi. Pažvelk į kokį nors didų vyrą – koks jis buvo nuostabus žmogus! Ir vis dėlto – kiek jo gyvenime buvo vargo ir kokie riboti yra jo darbų vaisiai. Kokia visiškai priklausoma yra asmenybė, koks abejingas yra pasaulis! Vis dėlto mes jį mylime ir stengiamės jį apsaugoti nuo nereikšmingumo.

K: Vyksta karas, aplink betvarkė. Jei jūsų paprašytų pasirūpinti maitinimosi tašku, jei duotų visa, ko reikia, jei tereikėtų tik dirbti patį darbą, ar atsisakytumėte?

M: Man tas pats ar dirbti, ar nedirbti. Gal sutikčiau, o gal ir ne. Gali būti tinkamesnių šiai užduočiai įgyvendinti – pavyzdžiui, patyrusių virėjų. Tačiau mano požiūris skirtingas. Aš nematau mirties kaip negandos. Taip pat aš nesidžiaugiu vaiko gimimu. Vaikas gimė vargui, kai mirusysis iš jo pasitraukia. Prisirišimas prie gyvenimo yra prisirišimas prie vargo. Mes mylime tai, kas suteikia skausmą. Tokia jau yra mūsų prigimtis.

Man mirties akimirka bus šventės – ne baimės akimirka. Kai gimiau, aš verkiau. Juoksiuos, kai mirsiu.

K: Kaip pasikeičia sąmonė mirties akimirką?

M: Kokio pokyčio tikiesi? Kai juosta pasibaigia, viskas lieka taip, kaip ir prieš filmui prasidedant. Būsena po mirties bus tokia pati, kaip ir prieš tavo gimimą – jei prisimeni.

K: Aš nieko neprisimenu.

M: Niekada nemėginai. Tai yra tik proto nustatymo klausimas. Žinoma, reikia pratybų.

K: Kodėl jūs neužsiimate socialiniu darbu?

M: Bet aš juk daugiau nieko kito ir nedarau! Kokią socialinį darbą nori man pripiršti? Tokia dėlionė man nepriimtina. Mano ašis aiški – dirbk, kad dalintumeisi. Pamaitink prieš valgydamas, duok prieš imdamas, galvok apie kitus, dar nepagalvojęs apie save. Tik nesavanaudiška visuomenė, pagrįsta dalijimuisi, gali būti pusiausvyroje ir laiminga. Tai yra vienintelė pritaikoma išeitis. Jei taip gyventi nepatinka – kovok.

 K: Čia viskas yra susieta su gunomis. Kur vyrauja tamaso (tamsos) ir radžaso (aistros) gunos, ten tiesiog turi vykti karas. Ten, kur valdo satvos (šviesos) guna, būna taika.

M: Apibūdink, kaip tik nori – vis tiek visa sueis į tą patį. Visuomenės pamatas yra ketinimai. Jei pamatas bus gera valia, tai tau nereikės „specializuoto socialinio personalo“.

K: Bet juk jie gerina pasaulį.

M: Pasaulis turėjo tiek daug laiko, kad taptų geresnis, tačiau netapo. Kokia čia gali būti ateities viltis? Žinoma, visada buvo ir bus darnos ir taikos tarpsnių – kai šviesos guna vyrauja. Tačiau dalykus sunaikina jų pačių tobulumas. Tobula visuomenė tampa nejudri. Ją apima sąstingis ir ji nyksta. Nuo viršūnės visi keliai veda į apačią. Visuomenės yra kaip žmonės – jos gimsta, užauga iki tam tikro sąlyginio tobulumo taško, tada nunyksta ir miršta.

K: Argi nėra Visiško Tobulumo būsenos, kuri neprapuola?

M: Tai, kas turi pradžią, privalo turėti ir pabaigą. Tačiau anapus laiko viskas yra tobula – čia ir dabar.

K: Ar mes kada nors pasieksime belaikiškumą?

M: Ilgainiui visi grįšim į pradžios tašką. Laikas negali mūsų nuvesti anapus laiko, kaip ir erdvė negali nuvesti už erdvės. Visa, ką gali pasiekti laukdamas – tai tik dar daugiau laukimo. Visiška tobulybė yra čia ir dabar – ne kokioje nors ateityje, tolimoje ar netolimoje. Paslaptis yra veiksme – čia ir dabar. Tai tavo elgesys tave apakina ir nebematai paties savęs. Atmesk visa, ką apie save galvoji, ir elkis tarsi jau būtum visiškai tobulas – kad ir kokia būtų tavo idėja apie tobulumą. Viskas, ko tau reikia yra drąsa.

K: Kur galiu rasti tokią drąsą?

M: Žinoma, savyje. Žvelk vidun.

K: Padėtų jūsų malonė.

M: Mano malonė yra dabar pasakyti: žiūrėk vidun. Turi viską, ko reikia. Naudok tai. Elkis geriausiai, kaip žinai. Daryk tai, ką privalai. Nebijok klaidų. Visada gali jas pataisyti. Svarbi tik paskata. Pavidalas, kurį įgyja dalykai, yra ne tavo galioje. Tačiau veiksmų paskatos yra tavo.

 K: Kaip iš netobulumo gimęs veiksmas gali vesti į tobulumą?

M: Veiksmas neveda į tobulumą – tai tobulumas išsireiškia veiksmu. Kol teisi save pagal savo išraiškas, tol joms ir skiri daugiausia dėmesio. Kai suvoksi savo tikrąją būtį, tavo elgesys taps savaime tobulas.

K: Jei esu belaikiškai tobulas, tada kam išvis gimiau? Koks šio gyvenimo tikslas?

M: Tai yra tas pats, kas klausti – kokia nauda iš aukso, paversto ornamentais? Juk tai ornamentai įgauna aukso blizgesį ir grožį. Auksas nėra praturtinamas. Lygiai taip pat tikrovė, išreikšta veiksme, padaro veiksmą gražų ir reikšmingą.

K: Tačiau ką tikrovė įgyja per savo išraiškas?

M: Ką ji gali įgauti? Visiškai nieko. Tačiau tokia jau yra meilės prigimtis – išreikšti save, patvirtinti save, nugalėti sunkumus. Kai kartą suvoksi, kad pasaulis yra meilė veiksme, imsi į jį žvelgti skirtingai.

Tačiau pirmiausia turi pasikeisti tavo požiūris į kančią. Kentėjimas pirmiausia yra dėmesio šauksmas, o kartu ir meilės judesys. Meilė labiau trokšta ne laimės, bet augimo, sąmonės platėjimo ir gilėjimo buvime. Tai, ko vengiama, tampa skausmo priežastimi. Meilė nesikrato skausmo. Šviesai, dirbančiai teisingumui ir darniai būčiai, neturi būti trukdoma. Kai ji suvaržoma, pasisuka pati prieš save ir tampa naikinanti. Kai meilė yra sulaikoma, kančia išsiplečia – tada karas neišvengiamas. Mūsų abejingumas kaimyno skausmui atveda kančią prie mūsų durų.

Šri Nisargadatta Maharaj „Aš Esu Tai“. 82 skyrius.

Vertė Ginta Gaivenytė

nisargadatta_maharaj_19-scaled500

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt