Tiesiog eilėraštis apie žvaigždes. Gal būt, taip jaučiasi dvasinis ieškotojas, kas jis bebūtų – jogas ar poetas – kuris žiūri į žvaigždes. Jį šaukia Jo žvaigždė, rodo kelią į Save. Per vienovę, kuri atrandama savyje, gimsta kitoks žmogus. Todėl dvasinius žmones senovėje buvo įprasta vadinti dukart gimusiais…
***
Paklausykite!
Jei žvaigždes uždega –
reiškia – kažkam to reikia?
Reiškia – kažkas nori, kad jos būtų?
Reiškia – kažkas tuos taškelius vadina perliukais?
Ir klupdamas
pusiaudienio dulkių pūgose,
veržiasi pas Dievą,
bijodamas, – gal pavėlavo,
verkia,
bučiuoja gyslotą jo ranką,
prašo –
kad būtinai būtų žvaigždė! –
prisiekinėja –
neištvers tos bežvaigždės kančios!
O po to
vaikšto susirūpinęs,
išore ramus.
Sako kažkam:
“Juk dabar tau geriau?
Nebaisu?
Taip?!“
Paklausykite!
Jei žvaigždes uždega –
reiškia – kažkam jos būtinos?
Reiškia – taip turi būti,
Kad kiekvieną naktį
Virš stogų
Sužibtų nors viena žvaigždė?!
Vladimiras Majakovskis, 1914
Vertė R.G.Narajanas 2009 metais
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt
Agnės Marijos nuotr.