Apie prievartą ir jos šaknis

20151008_121351Šį rašinį parašiau prieš įvykstant teroristiniams išpuoliams Nicoje ir Miunchene… Visa ta prievarta tęsiasi toliau…

Šiandien daug kalbama apie vadinamų teroristų keliamas grėsmes. Nuo religinių aklatikių rankų toliau žūsta žmonės. Tačiau Vakarų šalių vadovai nenori pažvelgti tikrovei į akis, toliau kalbėdami vien apie kovą su terorizmu, kaip tikslą. Tai tas pat, jei dėl žmogaus sužeidimo kaltintume peilį, o ne kitą žmogų.

Terorizmas yra priemonė, kovos būdas. O šias priemones judina idėjos, gimstančios žmonių galvose. Tai religinės idėjos, susijusios su kraštutiniu islamu. Šis kraštutinis, aklatikiškas islamas priešinasi taip vadinamam vakarietiškam gyvenimo būdui ir perdėtam medžiagiškumui (materializmui), kuris skverbiasi į islamo šalis, griaudamas ten nusistovėjusius papročius iš vidaus.

Čia nekalbėsime ir nevertinsime, ar tas griovimas yra gerai, ar blogai. Tačiau esminga yra tai, jog atsiranda jėgų, kurios šiai įtakai priešinasi. Jos pasirenka prievartos būdus, kuriuos dažnai renkasi silpnesnioji pusė, neišgalinti savo priešininko įveikti atvirame mūšyje. Tai partizaninis karas „priešo“ užnugaryje, žudant taikius gyventojus ir siekiant, kad šių nepasitenkinimas paveiktų valstybių politiką.

Nesuvokiant pačių giliausių šios prievartos šaknų, visad bus kovojama su pasekmėmis, kitaip tariant, su vėjo malūnais. Turėtume suprasti, jog dabartinis teroras (kartu su visomis kitomis priežastimis, kurių, matyt, yra daugiau nei viena) yra atsakas į Vakarų valstybių veiksmus ir gyvenimo būdą. Gal būt, šis atsakas kažkam atrodys neteisingu. Kaip bebūtų, tai yra tik atsakas. Jei suprastume tai visais lygmenimis (asmuo – visuomenė ir jos draugijos – valdžia), šis supratimas gerokai palengvintų mūsų visuomenės ligas. Tačiau ir to neužtektų, kad šią prievartą nutrauktume.

Yra ir gilesni šio klausimo sluoksniai. Visada abi besipešančios pusės yra panašios, tai lyg karminiai dvyniai. Todėl neužtenka keistis vakaruose gyvenantiems žmonėms, tai dera daryti visiems. Tačiau pati „visuomenė“ pasikeisti negali. Tik atskiras žmogus – gali. Juk asmenų suma ir yra visuomenė.

Tuomet, tik kartu – galėtume žengti į naują pasaulį. Kuriame nebūtų skerdyklų, todėl nebūtų ir karų. Būtų daugiau meilės ir priėmimo be išankstinių nuostatų ir taisyklių. Būtų daugiau geranoriškumo ir bendrystės ir mažiau savo asmens ypatingumo suvokimo. Prievarta prasideda šeimose, skriaudžiant vienas kitą, žudant gyvūnus, stumdant viens kitą „pokemonų“ gaudynėse, konkuruojant ir varžantis be saiko ir be darnos pajautimo.

Štai ką šia tema yra pasakęs Ošo:

„Vienintelis dalykas, kuris gali užkardyti pasaulinį karą, yra galimybė tau pradėti visiškai naują sąmoningumą, tau pradėti visiškai naują žmonijos susivokimą; tau tapti žmogumi, kuris būtų pajėgus mylėti, kuris būtų pajėgus medituoti. Tegu meilė ir meditavimas plinta kuo toliau ir plačiau. Tegu meditavimas pasiekia kuo daugiau žmonių, kiek tik įmanoma. Be šito, visos jūsų pastangos priešintis yra bejėgės“.

Šis meditavimas yra galimybė kiekvienam iš mūsų, kaip atskiram bendros visumos vienetui, atskleisti meilę savyje, išmokti būti su savimi ir priimti save bei aplinkinį pasaulį. Tai yra sėkmės ir naujos aplinkos sukūrimo raktas. Galvoti, kad atseit kažkas yra kaltas dėl mūsų tariamų nelaimių išorėje ir bandyti tą išorę keisti, užmirštant apie savo paties vidinį pasaulį bei to pasaulio sąlygotus savo veiksmus, – yra esminė klaida.

Jei mes galvojame, kad esame teisūs, o kiti klysta, tuomet gimsta noras priversti tuos kitus „pasitaisyti“. Paprasčiausias būdas tai padaryti – prievarta. Tiek šeimoje, tiek plačiau.

Terorizmo šaknis ir prievartos šaknis yra ta pati. Tai iškreiptas pasaulio suvokimas, kreivų veidrodžių karalystė. Ši karalystė klesti tiek prievartautojų, tiek jų aukų galvose.

Iki šiol nežinau, kas atsirado pirmas, višta ar kiaušinis. Matyt, pats klausimas neteisingas, jei atsakymo į jį nėra? Šis pasaulis yra tik visas kartu. Viena dalis veikia kitą, viena pradžia duoda pradžią kitai. Nei vienas žmogus nėra atskira sala, nes mes bendraujame. Ištiesinę savo vidinius veidrodžius galime matyti pasaulį aiškiau. Pamatę aiškiau suprantame, jog patys esame ir savo pasaulio kūrėjai, ir aktoriai ir stebėtojai.

Meditavimas yra vienas iš nuostabių būdų ištiesinti vidinius savo suvokimo veidrodžius. Lietuviškai meditavimą galėtume pavadinti būva, rymojimu, savižvalga. Tai labai paprastas dalykas: kiekvieną dieną paskirti keletą minučių sau, ramiai pasėdėti patogioje padėtyje, stebint savo mintis ir pojūčius, dėmesį nukreipiant į vidų. Tai lyg švarinimasis „iš vidaus“. Dabar visi mėgsta prausti savo medžiaginį kūną. Meditavimas yra dvasinis apvalantis srautas sielai, Atgaja.

Teko melstis vienoje iš puikių musulmonų mečečių Egipte. Ten taip pat yra sukuriama ta pati tyros būvos ir bendrystės aplinka. Paklausiau mūsų vedlio, kiek laiko reikėtų klūpėti, padėjus kaktą ant grindų. Jis atsakė:

- Tiek, kiek gali išbūti ramus ir be minčių. Paskui stokis ir viską pradėk iš naujo.

Kiekviena žmonių bendrija susikuria sau priimtinus dvasingumo pavidalus. Visiems yra duotos galimybės tobulėti ir susivokti. Tiek musulmoniškose, tiek krikščioniškose, tiek senųjų tikėjimų (Lietuvoje – romuvio kelias) bei jogų dvasingumo erdvėse. Už kiekvienos maldos, kiekvieno nuoširdžiai atlikto dvasinio pratimo plyti tylos ir džiaugsmo erdvė. Ji yra pripildyta nuostabios šviesos ir pilnumos. Raktas į ją – ramybė be minčių.

Pradžiai: išmokstame nutilti ir išklausyti. Pirmiausia – išklausyti savo vidinius balsus, maldas ir siekinius, paskui – už jų plytinčią vidinę tylą. Pažinus tą tylą, yra daug lengviau girdėti ir suprasti kitus žmones, jų norus ir lūkesčius. Tada širdis ir visas kūnas prisipildo to džiaugsmo tyloje… O jau tuomet viskas beveik savaime teka.

Toks yra būdas nugalėti terorizmą ir kitokias prievartos rūšis. Tai taiki pergalė žmoguje, savojo dieviškojo prado atskleidimas.

Besiskleidžianti prievarta – tai žemutinis mūsų instinktų pasaulis, kuriame siekiame valdyti, priversti kitą ir kovoti-rungtyniauti-laimėti. Šie žemutiniai instinktai ir yra pirmoji ir esminė terorizmo priežastis. Nugalėti šią priežastį kiekvienas žmogus gali tik savyje, – mylėdamas, suvokdamas ir priimdamas skirtingumus. O taip pat – gyvendamas kasdienėje darnoje su savimi ir aplinka. Jei darna pažeidžiama – lauk baudėjo su bomba aplink juosmenį ar mačete rankoje. Tas baudėjas irgi juk tiktai auka, kuri bus paaukota, tik kiek vėliau… Visai ne Dievo pasauliui, o žemutinių instinktų ir nesuvokimo pasauliui.

Nukreipęs žvilgsnį aukštyn, žmogus nušvinta, kurdamas darną aplink save. Jis nei auka, nei budelis. Pagalvokime apie šį vidurio kelią.

Linkiu taikos ir ramybės visiems – su Laima laimėsim.

2016 metų vasara

RG Narajanas

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt

OLYMPUS DIGITAL CAMERA