Apie Stebėjimo pratybas

kanch Stebėjimas-liudijimas yra kelias į vidinę laisvę, už proto ir paviršinių jausmų bangavimo, už visų tų myliu-nemyliu, noriu-nenoriu, patinka-nepatinka. Kas yra stebėjimas? Kai daugiau ar mažiau susireikšminęs veikėjas atranda neįsitraukusį į veiksmą, tačiau pastabų žiūrovą savyje. O gal stebėtojas žmoguje atranda pats save. Ir tada tarp stebėtojo ir asmenybės-veikėjo atsiranda erdvė. Stebėtojas – už viso to šurmulio, kurį vadiname „gyvenimu“. Ta mūsų dalis, kuri stebi ir suvokia, yra sąmoningumo grūdas žmogaus-automato būtyje, kurios įprastas protas visiškai nesupranta.

Žmogaus proto, ypač nemedituojančio proto, dėmesys yra nuolat nukreiptas į išorę. Jis tiesiog gaudo išorės įspūdžius, jais užsipildo lyg maistu, o protas vis reikalauja naujų. Nukreipti dėmesį į save, o ypač jį išlaikyti, yra sunku. Stebėjime nėra jokios prievartos, tik dėmesingumas viskam, kas vyksta aplinkui ir viduje.

Stebėjimas savaime nereiškia vien meditavimo pratybų. Galima tiesiog sėdėti, vaikščioti, veikti – ir kartu stebėti. Todėl stebėjimo pratybas sėdint (meditacija) tiktų vadinti savižvalga. O štai stebėjimą veikiant – savistaba. Kam reikalingas toks atskyrimas? Pirmiausia tam, kad suprastume, jog stebėjimui nereikia ypatingų sąlygų, kažkokių išlavintų gebėjimų. Nereikia net laiko, nes visi jo turime vienodai. Neturite laiko savižvalgai, nes esate labai užsiėmęs žmogus? Užsiimkite savistaba – darbo, kitokios veiklos metu.

Ir čia kyla pagrįstas klausimas: ką stebėti? Kaip tai daryti? Esmingiausias dalykas tame paprastame reikale – stebėti viską, kas tik stebisi, į ką nukrypsta tavo dėmesys – tačiau neprisirišant, nevertinant, nelyginant. Jei protas imasi vertinti ir lyginti – nekovoti su protu, o tik atpažinti, kas vyksta Dabar ir leisti viskam būti taip, kaip vyksta. Ir nuolat prisiminti, kad stebi, kuo dažniau išnirti iš įprasto gyvenimo įpročių „automatizmo“.

Pamažu atsiras atstumas, erdvė, tarp to, kas stebi, ir to, kas yra stebima. Pradžioje dėmesys daugiausiai kryps į išorę – jūs stebėsite vaizdus, garsus, kaip jie prasideda ir baigiasi. Gal būt stebėsite debesis danguje, kaip jie juda, keičiasi ir mainosi. Stebėsite savo žodžius ir judesius, įvairių veikimą. Stebėkite be lūkesčių, nuolat prisiminkite patį stebėjimo vyksmą, prisiminkite, kad stebite. Atpažinkite, bet netyrinėkite, nesileiskite į samprotavimus.

Gal būt pavyks nukreipti dėmesį ir arčiau esmės – į savo asmenybę, jos pasireiškimus, į protą ir jausmus. Kokia mintis atėjo ir praskrido. Kokius pojūčius ir jausmus sukėlė. Stebėti savo kvėpavimą, kaip jis tęsiasi, atpažinkite tarpus tarp įkvėpimo ir iškvėpimo. Tai patogiausia daryti savižvalgos (meditavimo) metu.

Kažkam gal būt pasirodys, kad viso šito neužtenka. Reikia kažkokios austuvos (sistemos). Vieną iš galimų žmogaus asmenybės pasireiškimų stebėjimo austuvų yra pateikęs dvasinis mokytojas Georgijus Gurdžijevas.

gurdzijiev

Jis pabrėžia būtinybę atskirti įvairius savęs tyrinėjimus (analizę) nuo stebėjimo. Stebėjimo metu jūs kažką paliudijate, tačiau nevertinate, bet prisimenate ir atskiriate tai, ką matęs. G.Gurdžijevas siūlo stebėti ir suvokti, kas „dabar“, stebėjimo metu, vyksta, remiantis paprasta austuva. Žmogiškoji mašina veikia pagal tam tikras taisykles. Pasak jo, dera atskirti ir atpažinti savyje tam tikrų funkcijų veikimą. Jis išskiria keturis visos žmogaus veiklos pasireiškimų sambūrius (grupes). Ir kiekvienas iš keturių sambūrių yra valdomas tam tikro atskiro „proto“. Stebėdamas save, žmogus turėtų atskirti tas keturias dalis ir suvokti, ką jis mato. Šios keturios funkcijos yra šios: mąstymas, jautimas, judesys ir instinktai. Pasak G.Gurdžijevo, visi savo paties viduje stebimi pasireiškimai yra susiję su vienu iš šių sambūrių.

Tačiau išties reikia turėti omenyje, kad visi jie yra labai susiję tarpusavyje, todėl kartais sunku suprasti, kas gi dabar vyksta iš tiesų. Mintys yra susijusios su jausmais ir pojūčiais. Taip mintys sukelia jausmus, o jausmai – mintis ir t.t. Tačiau visuomet galima atrasti vyraujančią funkciją, tą nuo kurios viskas prasideda.

Todėl dera suprasti, kas yra mąstymo veikla, kas yra jausminė sritis ar postūmis judesiui ir t.t. Gurdžijevas pataria stebėti save lyg pirmą kartą, nes ankstesnė patirtis gali tik trukdyti. Protas (intelektas) veikia lyginimų būdu, jis vertina ir lygina du ar daugiau įspūdžių. Pojūčiai ir jausmai gi nesvarsto, nelygina, jie paprasčiausiai nustato įspūdį pagal jo atspindį (aspektą) – tai malonu ar tai nemalonu, kalbant pačia plačiausia prasme – pagal skonį, spalvą, kvapą ir t.t. Be to, pojūčiai gali būti ir bešališki (neutralūs), nei malonūs, nei nemalonūs, pvz., baltas popieriaus lapas ar geltonas pieštukas. Nėra būtinybės, kad tam tikra spalva sukeltų žmogui malonius ar nemalonius pojūčius, nors kartais taip atsitinka. Visi penki pojūčiai, pavyzdžiui šalčio ar karščio pajauta, o taip pat įvairios baimės, visos žmogaus organizmo funkcijos, yra instinktyvaus sambūrio dalis.

Jausmai (emocijos) visada yra malonios arba nemalonios. Bešališkų jausmų nebūna. Gurdžijevas pabrėžia, kad žmonės yra daug labiau skirtingi, nei kartais manome ir aplinką suvokia labai skirtingai. Kai kurie žmonės išorės pasaulį daugiausia priima ir pažįsta per protą, o kiti – per jausmus, treti daugiau remiasi pojūčiais. Tokiems žmonėms kartais būna labai sunku suprasti vienas kitą, nes jie vienam ir tam pačiam daiktui ar reiškiniui suteikia skirtingus vardus, arba atvirkščiai – skirtingus dalykus pavadina tuo pačiu vardu. Įmanomi ir kitokie supratimo pavidalai: vienas žmogus suvokia pasaulį daugiausia mintimis ir pojūčiais, o kitas – pojūčiais ir jausmais ir t.t. Tuomet skirtingi žmonės ne tik kad nesupranta vienas kito, žmonės nepažįsta to, kas slypi juose pačiuose ir kaip tai pasireiškia. Jei vienas žmogus priima pasaulį daugiausia proto pagalba, o kitas – jausmų pagalba, jie gali ginčytis iki užkimimo. Vienas mato vienokį pasaulio atspindį, o kitas – kitokį. Kartais žmogus savo mintis vadina jausmais, o jausmus – mintimis. Pojūčius laiko jausmais ir panašiai. Tam, kad visą tą veikimą deramai atpažintume, pasak Gurdžijevo, turime suvokti, jog tie sambūriai yra tik mūsų suvokimo įrankiai. Proto pagalba matome vienokį pasaulio ir jo reiškinių atspindį, jausmų pagalba – kitą, o per pojūčius dar ir trečią.

Daug pilnesnį įspūdį apie daiktus ir reiškinius galime gauti, jei naudosimės protu, pojūčiais ir jausmais. Įprastai žmogus mato pasaulį lyg pro purviną, iškreiptą lango stiklą. Ir net jeigu jis tai supranta, nieko padaryti negali. Viskas priklauso nuo daugelio veiksnių, viso žmogaus organizmo veiklos. Visi minėti sambūriai susiję, jie stengiasi lyg atsverti vienas kitą, instinktyviai siekdami darnos.

Visa tai stebėdamas, žmogus turi suprasti: jei pastebės kažką nemalonaus, jis negalės to pakeisti. Nes tai dabar yra. Tačiau atpažinęs vieną ar kitą savo savybę, stebėdamas jos pasireiškimus, jis pamažu sukuria erdvę tarp jos ir paties Stebėtojo. Ir raktinis žodis čia – pats Atpažinimas ir po jo sekantis daugtaškis…

Žmogus yra darni mašina. Jei toje mašinoje keičiasi viena dalis, keičiasi viskas. Atpažinimas išryškina įvairias tos mašinos dalis ir didysis protas susitvarko pats. Bet koks grubus įsikišimas, keisdamas viena, iššaukia kažką kita. Ir ne visada tas „kita“ yra tai, ko tikimės. Atlikdami pastangas keisti save, mes pažeidžiame mašinos pusiausvyrą, o ji siekia tą pusiausvyrą atstatyti. Pavyzdžiui, žmogus gali pastebėti, jog jis yra labai išsiblaškęs. Jis stipriai dirba su savimi, išvysto puikų susitelkimą, tačiau tampa labai dirgliu, smulkmenišku, visur ieškančiu klaidų žmogumi. Žmogus prarado savo išsiblaškymą, o įgavo dirglumą.

Tik pajustas Stebėtojo pojūtis sukuria erdvę, darnią, lengvą ir tyliai džiaugsmingą vidinę erdvę. Tarp stebėtojo ir vienos ar kitos asmenybės savybės yra ta erdvė. Jei erdvės nėra, tada yra susitapatinimas, prisirišimai, svarbumas. O jie savaime darną pažeidžia. Bet koks prisirišimo sudraskymas, remiantis vien valios jėga ir pastanga, gali atsiliepti minėtais dalykais, kai žmogaus mašina pati atstato sudraskytą pusiausvyrą, tačiau kartais ne taip, kaip tikisi žmogus. Čia dera būti atsargiems ir jautriems.

Tačiau pats stebėjimas – savižvalga ir savistaba – veikia užtikrintai ir švelniai, be pastangų kažką pakeisti. Juk kažką atpažinus nebegali apsimesti, kad neatpažinai. Ir vyksmas prasideda.

Taigi, suvokęs šiuos keturis žmogaus mašinos pasireiškimų sambūrius, žmogus stebi ir mokosi atpažinti, kas gi dabar su juo vyksta ir koks sambūris dabar yra vyraujantis. Pasirodė mintis? O gal iš tiesų tai pojūtis, o mintis atsirado paskum? Nereikia sureikšminti šito atskyrimo, priimant daugiau kaip žaidimą. Svarbumas sukelia įtampą. O mes stebime atsipalaidavę ir leidžiame būti tam, kas yra dabar. Turime norų ir lūkesčių? Puiku. Jie jau irgi pastebėti. Tebūnie… Leiskime mūsų vidiniam mokytojui, mūsų vidiniam vedimui veikti. Ir vidinė laisvės erdvė tarp stebėtojo ir to, kas stebima, vis labiau įsitvirtina.

Stebėtojas sanskrito sąvokomis yra puruša, o medžiaga – prakriti. Jie yra vienovėje. Kaip mėgdavo sakyti Ošo: Sansara ir Nirvana yra viena. Tačiau tam, kad šią vienovę suvoktum per savo paties patirtį, turime iš pradžių tuos du atskirti, atriboti. Taip tarp purušos-stebėtojo ir prakriti-medžiagos atsiranda ir trečiasis dėmuo – erdvė. Ji tyra, aiški, lengva ir tyliai džiaugsminga. Tai kalbu tam, kad ne vien suprastumėte protu, bet pajaustumėte ir šis žodis jus nukreiptų deramos asmeninės patirties link. Tai reiškia, kad Stebėtojas turi būti atskirtas nuo asmenybės.

Vėl prisiminkime Gurdžijevo austuvą (sistemą). Stebėti keturius sambūrius ir mokytis juos atskirti:

1. mintis; 2. jausmus, emocijas ir pojūčius; 3. Judesius ir bet kokį judėjimą kūne (pvz., kvėpavimą, judesius); 4. instinktus bei programas.

Tai, ką stebime ir pastebime dabar, priskiriame vienam ar kitam sambūriui. Kai kurie pastebėti dalykai bus labai aiškūs. Štai mintis. Arba – štai pojūtis, šilta, šalta, noriu valgyti… O čia jau neaišku kas… Stebėkite toliau. Giliai tyrinėti nereikia. Vystant pastabumą viskas paaiškės. Tuomet daug labiau pažinsite savo paties asmenybę ir iš jos kylančius rūpesčius ir bėdas bei mažus džiaugsmus.

Gurdžijevas aiškina, jog minėtų sambūrių „protai“ kartais veikia savarankiškai. Štai protas bando apsimesti, kad jaučia, o jausminė ašis bando parodyti, jog galvoja… Čia lengva susipainioti. Kartais atrodo, jog atsiranda daug asmenybių. Protas nesupranta jausmų, o jausmai – proto. Protas negali valdyti judesių ir nesupranta pojūčių. Pvz., kai spausdiname, judesio „protas“ viską atlieka pats, tačiau jei prieš kiekvieną mygtuko paspaudimą pradėtume galvoti įprastai – kokį mygtuką dabar nuspausti, – darbas labai sulėtėtų arba darytume klaidas. Tai tiesiog reikia turėti omenyje ir atskirti. Jei darnos tarp minėtų ašių nėra – toks žmogus dažnai gali būti neramus, neurotiškas. Lyg žmogus bandytų perduoti savo paties darbą kitam, o pats prisiimti kažkieno kito darbą. Pastabumas, atpažinimas šiuos dalykus derina ir sprendžia savaime. Darnaus žmogaus visos keturios ašys (centrai) atlieka savo darbą.

Pasak Gurdžijevo, dažniausiai minėtos ašys (centrai) neteisingai dirba dėl perteklinės vaizduotės ir svajonių. Kiekviena ašis kažką įsivaizduoja. Gali daug ką sau „prisifantazuoti“. Šiais laikais dažnai matome, kad žmonės linkę savo vaizduotės padarinius pateikti kaip tikrovę.

Ir pagaliau reikia pamatyti savo įpročius. Jų kiekvienas žmogus turi daug ir jie valdo žmogų. Kol jie valdo žmogų, juos labai sunku pamatyti, nuo jų atsitraukti. Kartais žmogui atrodo, kad jis iš viso neturi įpročių. Tik kiek labiau išsilaisvinus iš įpročių bei „automatiškumo“ įmanoma pamatyti, iš kokių dalių susideda tai, ką vadiname asmenybe. Ir kaip ji veikia. Atsitraukę stebime ir tampame laisvesni. Jūs galite paklausti: štai įprotis medituoti kiekvieną dieną, juk geras įprotis? Ir jį dera pastebėti, atpažinti ir lyg atsiskirti nuo jo. Jei jūs priklausomi nuo kažko, jūs atsitolinate nuo laisvės, tiesiog aklai paklusdami tam, kas sanskrite vadinama samskaromis. Įprotis – lyg išvažinėtas kelias su vėžėmis. Gerai juo važiuoti, bet išsukti sunku. Taip: pradžioje negerus įpročius pakeičiame gerais, teigiamais. O paskum išsilaisviname ir nuo jų. Išsilaisvinimas yra vidinis – per stebėjimą ir vidinės erdvės išsiskleidimą. Taip pat padeda taip vadinamas „stalkingas“ – daryti kažką kiek kitaip, nei įprasta. Stebint save einant, dera eiti kiek kitokiu būdu, nei įprasta. Sėdėti ten, kur esi įpratęs stovėti ir atvirkščiai. Tai labai padeda savistabai, nes įprotis „užgesina“ pastabumą ir žmogus lyg mašina kartoja išmoktus judesius, užmiršdamas apie stebėjimą. Todėl vienas iš Gurdžijevo šūkių – priminimų žmogui: nuolat prisimink, kad Esi.

Nes stebint savo veiksmus tu pamatysi, jog didžia dalimi žmogus yra tiesiog automatas, mašina, veikianti pagal tam tikras taisykles. Suvokęs savo mechaniškumą, suvokęs, kad viskas vyksta taip, kaip vyksta dažniausiai be paties žmogaus valios, žmogus ima busti. Mažųjų „aš“ gali būti daug. O štai tas, kas mato tuos mažuosius ‚aš“ ir visas savo asmenybės savybes, proto ir jausmų regimybes-fantazijas yra ta sąmoningoji ašainė žmogaus Sąvastis, kuri ir yra tikrasis, o ne menamas AŠ. Ašainis AŠ yra vienas ir vientisas, nedalomas. Tik reikia nukreipti dėmesį ne į išorę, o į patį vidų. Tai lyg šūvis į patį taikinio vidurį. Taip stebėtojas-sąvastis save atpažįsta ir taip atsiskiria nuo asmenybės. Asmenybė niekur nedingsta, tačiau netenka savo galių valdyti, tapdama tik įrankiu. Ir tada lieka tik nuolat prisiminti, kad Esi.

Ir todėl trečiasis žodis, apibūdinantis stebėjimą yra Būva. Savojo ašainio AŠ stebėjimas, kai tyla stebi tylą. Kai žvilgsnis nukreipiamas į vidų ir pats stebėtojas lieka tame žvilgsnyje, toje būsenoje. Net jei radijas-protas, minčių gamykla tuo metu ir veiktų, Stebėtojas to srauto nebesiklauso. Jis paniręs į savo vidinę sąmoningą tylą. Jis Žino, kad Yra. Ir Yra, nes Žino. Tai yra pilnatvės Tiesos žinojimas, ši Tiesa sanskrite pavadinta Sat.

Todėl, kai girdite nuo senovės laikų sklindančius raginimus pažinti save, dar kartą iškelkite klausimą: o kas yra tas Aš? Nereikia atsakyti dabar. Gal būt iš viso nereikia atsakyti žodžiais, nes „Sat“ yra už žodžių, sąvokų ir prasmių lauko.

Prisiminkite, kad Esate. Om.

RG Narajanas

kanch

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt