Dvasiniai užrašai: apie dogmas

Paklausęs vieno dvasios žmogaus, jogo, kalbėjimo, jau ne pirmą kartą pajutau, kuo skiriasi “knyginis” žinojimas nuo asmeninio dvasinio patyrimo. O gal šiuo atveju suklydau? Kaip buvo šiuo atveju – ne taip jau svarbu. Tačiau klausimas išliko. Paprastas klausimas – juk neužtenka minėti įvairias sąvokas sanskritu, prisiminti Patandžalio aštuonias jogos pakopas ir t.t. Už viso to turėtų slypėti vidinis žinojimas, vidinė patirtis bei erdvė “už žodžio”.

Knygos ir filosofija ir lieka vien tik negyvomis sampratomis, jei jų neatgaivina dvasinė patirtis. Sąvokos kaip protiniai pavidalai gali padėti, tačiau gali ir supančioti, pririšti prie atrodo „šventų ir nekintamų“ suvokimų ir dogmų.

 Kai užduodi klausimą – beklausant savęs kartais ateina ir atsakymai.

 Į mano klausimą atsakymas išėjo štai toks….

 R.G.

 ***

 Apie austuvas prote

 Palaiminti Einantys

 Palaiminti krintantys

 Ir vėl besikeliantys Žygiui

 Jos (įvairios proto sampratos, sąvokos, prasmės, taisyklės. dogmos ir t.t. – rg) reikalingos tam tikram laikui, o po to yra sugriaunamos. Įsivaizduok Šventyklą. Mums reikia įlipti į jos bokšto viršūnę. Iš ten kojomis nebegrįžtama. Ten mūsų laukia sparnai. Tiems, kurių karma yra padėti kitiems, esantiems žemiau, parodyti kelią aukštyn, kaip kopti… (užlipę ant viršūnės sparnų pagalba gali leistis žemyn padėti kitiems dvasiniams ieškotojams).

 Tada savo protiniame suvokime kuriame lyg „pastolius“ (lyg iš lentų), laikinas ir išardomas austuvas. Užlipus į patį viršų ir padėjus koją ant bokšto viršaus – kita koja šią laikiną austuvą stipriai paspiriame. Ir ji subyra kaip kortų namelis. Ji daugiau nereikalinga sąmonei, jau pasiekusiai Šventyklos viršūnę.

 Tačiau kai kurie ieškotojai pastolius sukuria iš gelžbetonio ir plytų, tonų betono. Šalia grakščios Šventyklos, į kurios bokštą siekiame įlipti, pastatome stiprų gremėzdišką papildomą statinį. Jo neįmanoma nugriauti be ypatingų priemonių. Tada, uždėjus koją ant bažnyčios bokšto, kita koja nepakyla – ta austuva ją laiko. Kitą koją pakelsi tik tada, kai ta šalia Šventyklos pastatyta austuva grius.

 Taip ir lieka ieškotojai įkalinti – viena koja ant bokšto viršūnės, o kita – ant pastolio. Aukštyn kelias užtvertas. Reikia leistis žemyn, imti statybines priemones ir išardyti tą austuvą. O jau po to imti lengvus pastolius ir pradėti kelionę iš pradžių. Tiesa, ji bus lengvesnė ir daug greitesnė, nes kelias jau žinomas. Tiesiog daugelis sustoja, nes neturi jėgų sau pripažinti, jog sustojo. Ir laikas leistis žemyn ieškoti traktoriaus.

 Tie, kas susivokia, viską gali atlikti greitai, daug greičiau, nei galvojo iš pradžių.

 Tie, kas abiem kojomis užlipa ant Šventyklos aukščiausiojo bokšto – gėrisi atsiveriančiais vaizdais ir įgauna sparnus – nusileisti žemyn ir pakilti atgal į bokštą. Jie gali padėti lipantiems ir statantiems savuosius pastolius.

 Tačiau greitai ir gavusieji sparnus pamato, kad ši viršūnė – tik laiptelis kelyje. Toliau kelias veda dar aukščiau į subtiliausius laukus. Vėl reikia kurti savotiškus pastolius. Kitiems, esantiems apačioje, jie yra nematomi, labai subtilūs. Jų sudėtis – šviesa ir sferų dievirpa (muzika). Šiais pastoliais gautų sparnų pagalba galima kopti dar aukščiau, ten, kur anksčiau net vaizduotė nenunešdavo… Į tokias aukštybes, kuriose nuo Grožio ir Dievo alsavimo bei artumo užgniaužia kvapą. Ir nežinia, kas laukia ten, naujoje viršūnėje… Ir vėl reikės vienu judesiu sugriauti tokius gražius ir subtilius pastolius?

 Kartais atrodo, kad esi vienišas ir nėra kelio atgal… bet tai tik regimybė…

 Pirmyn, drąsusis ieškotojau, tavęs laukia tegul ir nelengvas kelias. Sudegink prisirišimus širdies (dvasios) ugnyje, drąsiai kopk viršūnėn nieko nebodamas. Tavęs laukia akinantys toliai. Jie priklauso tau, mano sūnau. Eik pirmyn.

 Užrašė: R.G.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Parašykite komentarą