Tam, kad užsiimti Šviesos paieškomis arba praktikuoti jogą, visiškai nebūtina visiškai atsižadėti įprasto gyvenimo.
Kaip taisyklė, taip elgiasi tie, kurie nori ryžtingai nutraukti visus saitus, rišančius juos su įprastu gyvenimu, ir gyventi visiškai religinį arba išimtinai vidinį ir dvasinį gyvenimą, atsisakyti pasaulio, palikti kosminį egzistavimą ir padaryti galą gimimų ir mirčių ratui, pereinant į tam tikrą aukštesnį egzistavimą arba transcendentinę realybę. Jeigu tokių motyvų nėra, visų ryšių su pasauliu nutraukimas yra pateisinamas tik tuo atveju, kai dvasinis poreikis yra toks stiprus, jog įprasto gyvenimo būdo tęsimas darosi nesuderinamas su dvasiniais siekiais.
Iš tikrųjų, visa ko reikia, tai vystyti savyje sugebėjimą vidiniam atsiskyrimui, kad mokėti nueiti į vidų ir bet kuriuo momentu koncentruotis į būtino dvasinio tikslo pasiekimą. Taip pat būtina mokėti visomis įprasto, išorinio gyvenimo aplinkybėmis išlaikyti vidinį požiūrį ir veikti pagal jį, tada bet kokį gyvenimo įvykį galima paversti vidinio pasikeitimo ir dvasinio vystymosi priemone.
***
Šri Aurobindo „Laiškai apie Jogą“
***
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
Matrimandiro Šventykla Aurovilyje, jogų mieste, įkurtame Šri Aurobindo ir Motinos.
R.G.Narajano nuotr.