Cezaris kalba apie praktiką

Praktika yra tokia – nieko nedaryti. Visi mes nešamės neįsivaizduojamą kiekį skausmo, labai seno skausmo. Tai truko tūkstančius ir tūkstančius metų, kai sąlygos jus įtakojo. Milijonai idėjų, kurios užvėrė jūsų širdis. Kaip jūs turite būti, ką jūs turite daryti tam, kad kažkas būtų laimingas – jūsų šeima, tėvai, visuomenė, pagaliau kad Dievas būtų laimingas. Tai remiasi įvaizdžiu, kad jūs turite sėdėti taip, daryti taip. Ir tuomet jūs, jūsų tikrasis Aš, nebegali reikštis laisvai per šį kūną ir būti tuo, kuo iš tikrųjų yra.

Taigi, praktika yra nedaryti nieko. Būti tuo, kas jūs iš tikrųjų esate, kas nieko nedaro. Ir stebėti tai. Stebėkite tai kaip objektą – ką jaučiate, ką galvojate. Nesitapatindami su visu tuo, kas vyksta. Tiesiog stebėkite ir nieko dėl to nedarykite. Būkite pikti, leiskite tam pykčiui būti, stebėkite jį. Kai jį stebite, atsiskiriate nuo jo. Jūs daugiau nebesate tai. Jei kažką stebiu – žinau tai, suvokiu tai. Bet aš jau tai nesu. Tai kažkas, ką aš žinau, tačiau tai ne tas, kas žino.

Tą patį galima pritaikyti tam, kas jums ateina per pojūčių organus, jusles. Leiskite viskam, ką jūs patiriate fiziniame, mentaliniame ar emociniame lygmenyje tiesiog būti. Nieko su tuo nedarykite. Tiesiog pilnai suvokite (aware) visa tai. Ir tuomet nustebsite, kad esate pilni sąlygotumų. Dauguma jūsų veiksmų, reakcijų remiasi idėjomis. Stebėkite savo troškimus, bet nesekite jais. Jų nevertinkite ir neatmeskite. Sėdėkite ir stebėkite. Tuomet pastebėsite, kas tiesiog gyvena jūsų gyvenimą. Atmintis, vaizdiniai, koncepcijos, idėjos. O mes save neteisingai tapatiname su jomis.

Pažiūrėkite, kaip greitai jūsų tapatybė pasidaro tokia pati, kaip įvairios fizinės, mentalinės, emocinės formos. Jeigu tai stebite be susitapatinimo, jūs pastebėsite, kad Stebėtojas yra nuolat tylus. Jis visą laiką, nuolat yra tylus. Tai yra pati tyla. Net jei yra mintys, yra veikla, tyla vis tiek yra čia. Tai tyla, kurios fone atsiranda mintys, pojūčiai, reakcijos. O tyla visuomet yra čia.

Taigi, “aš esu” yra Tiesa, o “Būk ramus” yra praktika. Viskas telpa šiame sakinyje. Visa Tiesa ir praktika pateiktos arbatos šaukštelyje. Esate ramūs ir stebite savo protą, tuomet mintys nurimsta ir galiausiai išnyksta. Bet aš esu čia. Aš esu, kas aš esu. Tas tylus buvimas, šis suvokimas yra tikroji „aš esu” reikšmė. Tai taip paprasta. Ir tada kyla visas tas triukšmas galvoje: tai per paprasta, turi būti kažkokios praktikos, šventraščiai taip rašo, reikia aštuonias valandas medituoti… tas triukšmas…

Tai ir yra meditacija. Suvokti, kad medituotojas visą laiką yra meditacijoje. Tylus suvokimas, kad medituotojas ir yra meditacija. Kai suvokiate, kas esate, visada esate tyloje. Niekas tuomet nepertraukia jūsų meditacijos, net jūsų mintys.

Jos tiesiog ateina – palikite jas vienas. Jūs nebetapatinate savęs su jomis.

Klausimas: Tai mums nereikia kiekvieną dieną valandas sėdėti ir medituoti?

Pradžioje galite. Jei turite laisvo laiko, tiesiog atsisėdate ir būnate tyloje. Protas aktyvus ir jis vis juda šen ir ten. Pradžioje tiesiog atsisėskite ir nieko nedarykite. Stebėkite visus impulsus. Kaip objektai atsiranda jūsų prote. Ir tada atsiranda tendencija vytis šiuos objektus. Stebėkite tai. Problema su prisirišimais. Jūs norite kažko desperatiškai, nes nuo to priklauso jūsų laimė. Koks tas objektas bebūtų. Gal jūsų vaikinas? Žmonės prisirišę prie santykių, prie šeimos, prie bet kokio objekto.

Pasakysiu vieną paslaptį. Kai patiriate įvairius malonumus, protas nurimsta…

Taigi, pradžioje dera atsisėsti patogiai, nes visos tos sudėtingos pozos tik suteikia skausmą pačiam sau. Jums tiesiog reikia atsisėsti ir atsipalaiduoti. Net galite atsigulti savo lovoje, vis tiek pradžioje jūsų protas šokinės. Nes kai jūs medituojate tam tikroje pozoje, atliekate tam tikras pastangas, jūs sustiprinate pojūtį, kad “aš esu medituotojas”, o tai reiškia – “aš esu kūnas”. Tiesiog atsisėskite patogiai ir atsipalaiduokite.

Klausimas: Tačiau mokytojai mus moko sėdėti konkrečioje pozoje…?

Aš nežinau. … Daugelį metų praleidau Indijoje. Ir ten daug metų praleidau ašramuose. Patikėkite, labai nedaug laimingų žmonių ten pamačiau. Visi kažko ieško ir kažką daro, kad tai gautų. Bet nesuvokia šios žinios. Natūralu, kad Indijoje sėdima ant žemės, ten nėra kėdžių. Kai gimstate, jūs automatiškai pasodina ant žemės. Jie taip gyvena. Vakarų pasaulyje galvojama, kad taip ir reikia sėdėti. Ką reikia taip pasodinti – tai savo protą. Protą pasodinti į Sąvastį.

Pradžioje jūs galite sėdėti. Ir gali pasidaryti dar blogiau. Tai dar viena kliūtis dvasiniams ieškotojams. Ypač kai jie nuvyksta į ašramus, kur procesai pagreitėja. Ten jie pastebi, kad turi dar daugiau minčių, nei bet kada, yra piktesni nei kada yra buvę… Tai normalu, nes pagreitis įjungtas.

Jei pasakote „taip“ Nušvitimui, atidarote Pandoros skrynią. Vis, kas ten yra, kaip garai iškyla į paviršių. Jie iškyla, kad išgaruotų. Tai yra jūsų ego. Iškyla ir išsisklaido. Tas pats atsitinka, kai atsisėdate medituoti. Atidarote Pandoros skrynią… tačiau tai ne paroblema. Leiskite tam išeiti. To bus vis mažiau ir mažiau. Tai kaip mentalinė ar emocinė diarėja. Jei viduriai užkietėję, jie paleidžiami, tai padaro meditacija. Tai vyksta tam, kad jūsų ego iškiltų į paviršių. Tam, kad jį stebėtumėte. Atpažinti, kad tai ne aš, tai ne mano. Tai ego. Stebėti nesitapatinant su tuo, ką matai.

Džiaukitės, kai tai pasirodo. Kai angelas pasirodo jūsų gyvenime su demono kauke. Jis atėjo padaryti jums paslaugą. Tuomet jums atsiranda proga sudeginti šį ego. Tai jūsų praktika. Jums nieko nereikia daryti, tik stebėti savo reakcijas, nesitapatinant su jomis. Kai išmoksite tai daryti, jūsų meditacija bus jūsų besitęsianti veikla, o veikla – jūsų meditacija.

CEZARIS TERUELIS

2008 02 17, VILNIUS

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt