Dešimt patarimų maldos pratyboms

   Malda ir meditavimas, lyg paukščio du sparnai. Tuo pačiu, malda yra prieinama kiekvienam, ji suprantama ir įprasta. Galbūt, tai seniausios pasaulyje dvasios pratybos. Jos reikšmę žmogaus dvasiniame gyvenime sunku pervertinti.

Čia dešimt patarimų maldos pratyboms:

1. Tarkite tik gražius, teigiančius žodžius. Kurkite grožį, gėrį ir meilę, – malda bei savimi. Naudokitės teigiamos pasaulėjautos, šviesos teigimo galia. Šviesa kuria bei daugina šviesą. Tamsa ir neigiamybės, kokiu turiniu jos bebūtų paminėtos, spinduliuoja sau būdingas savybes. Vadovaukitės Konfucijaus išmintimi: „Vietoje to, kad keiktumėt tamsą, geriau uždekite deglą“. Jei sakote žodį neVOGTI – į aplinką išspinduliuojate VOGTI agną, – kitaip tariant, savyje bei aplinkoje nesąmoningai stiprinate šį kryptingumą (šis elgesys gali pasiteisinti, jei norite staigiai sustabdyti kažką, kas dabar vyksta). Jei ją pakeistumėte sąvoka BŪTI SĄŽININGU, tai būtų savaime suprantama,- svetimo gero pasisavinimas nėra sąžiningumas. Jei išsakote neigiamybę, tuojau pat ją atsverkite teigiamybe. Ypač įvairiausių neigiamybių venkite bendruomeninėse maldose: kad maldos poveikis kartais netaptų atvirkščias.

Teigti gyvenimą, savyje įtvirtinti gerąsias savybes, Švarą ir Dorą – maldos paskirtis. Ten, kur yra šviesa, šešėliai pasitraukia savaime.

2. Maldoje gerbkite gimtąją kalbą, jos pagalba nustatomas ryšys su savo dvasinėmis šaknimis, protėviais. Venkite įmantrybių, tarptautinių žodžių. Vienas svarbiausių kokybiškos maldos bruožų – paprastumas. Kasdieniame gyvenime įvairių tarptautinių žodžių panaudojimas yra dažnas (nors nepageidaujamas) reiškinys, tačiau maldose šie žodžiai – tiesiog svetimkūniai, ardantys maldos audinį. Tarptautinėms įmantrybėms ieškokite atitikmenų lietuvių kalba. Pavyzdžiui, evoliucija – atgaja, mentalinis – protinis ir t.t. Lietuvių kalba – viena seniausių pasaulio kalbų, kaip ir sanskritas yra išlaikiusi pirminę, anksčiau buvusios mūsų senosios bendrinės kalbos jėgą. Tai šventa kalba. Todėl melskimės lietuviškai.

3. Venkite maldų „savais žodžiais“, naudokite parašytas arba mintinai išmoktas maldas (geriau jų mokytis mintinai, kad galėtumėte susitelkti į pačią maldą, o ne į jos skaitymą). Galite jas ir patys „išgirsti“, pasirašyti bei išmokti. Jei malda liejasi iš jūsų savais žodžiais yra puiku. Tačiau neužmirškite, kad maldos pratybų pagrindą sudaro jau esamos maldos. Įmelstas ir patikrintas žodis, jų seka turi didelę galią savaime, netgi tariant su mažesniu atsidavimu, jei besimeldžiantysis dar negali savimi to atsidavimo pasiekti. Todėl savais žodžiais išeina melstis tik tiems, kurie savo darbu ir Malone yra įgavę dvasinės maldos galių.

4. Gerbkite visas dvasines tradicijas ir nepriešpastatykite jų viena kitai. Kiekvienas kelias į Kalno viršūnę yra vertas pagarbos. Tiesiog atsirinkite tai, kas jums tinka šiame gyvenimo tarpsnyje. O tai reiškia – turėkite drąsos ne aklai vykdyti įtikėtas ar primestas nuostatas, šventikų ir dvasinių mokytojų nurodymus, o išgyventi juos savimi. Gerbkite esamas paprotines maldas, tačiau, esant reikalui, pritaikykite jas sau. Kad jos skambėtų jūsų širdyje, nes malda su jumis turi būti visiškoje darnoje.

5. Svarbiausia – klausykite savo širdies balso. Maldos pratybos pirmiausia yra širdies atvėrimo darbas. Šis atvėrimas reiškia nuoširdumą ir sąžiningumą pirmiausia prieš pačius save. Jums niekam nieko šiame pasaulyje nereikia įrodyti ar parodyti. Jei meldžiatės vienas, malda yra jūsų pokalbis su jūsų pačių Aukštesniąja būtimi. Jei meldžiatės bendruomenėje, maldos namuose – vis tiek dėmesys išlieka sutelktas į vidų, į širdį. Jei susitelkimas stiprus, jums nerūpės klausimai „kaip aš atrodau?“ arba „ką apie mane pagalvos kiti“…

6. Belskite ir bus atidaryta, – tai pasakyta Biblijoje. Tam, kad išgirstų, reikia pabelsti. Tai žymi veiksmą, pratybas. Neužtenka pasakyti, kad Dievas ir taip žino, ko man reikia. Dievas tai žino, o ar žinai tu? Ar nemeluoji sau? Todėl dera sąmoningai suvokti savo veiksmus, žodžius, jausmus ir mintis. Ko jūs prašote? Ko jums reikia iš tikro? Paklauskite savęs. Atskirkite tikruosius poreikius nuo įsivaizduojamų. Pagalvokite, ar verta naudoti maldos galias menkaverčiams ir praeinantiems buitiniams prašymams bei norams, kurių yra prikūręs mūsų vidinis sąvininkas, „ego“?. Prašykite tik įsitikinę, kad to jums reikia iš tiesų. Jei prašote – mintį kurkite kiek įmanoma aiškiau. Vienas žmogus maldose vis prašė poilsio, pagaliau buvo paguldytas į ligos patalą, kad pailsėtų nuo darbų…

Ir juolab, žinoma, maldose nederėtų įsakmiu tonu nurodinėti, kaip ir kas turėtų būti ar įvykti, nes tai daugiau panašu į magines apeigas ir burtus.

7. Vienas aukščiausių maldos pavidalų yra atsidavimas Aukščiausiąjai valiai „Teesie tavo valia…“ bei maldos, skirtos ne kažko prašyti, o pašlovinti šventuosius Vardus ir jų kuriančiąją agną. Jei galite nieko neprašyti – neprašykite, nebent Malonės. Pamažu siekite tapti įrankiu Aukštesniosios valios veikimui bei Išgirsti savo vidinį mokytoją, vidinį vedimą. Dažniau užduokite bebalsį klausimą: ko iš manęs reikalauja Gyvenimas iš tiesų, ką turiu daryti, ką atlikti? Aprimus savininko „ego“ ir norams, ištirpus svarbumui per maldą ir atsidavimą, gali imti ryškėti Naujo Gyvenimo aprėdai.

8. Būkite kantrūs ir nuosaikūs. Jei jums atrodo, kad jūsų maldos yra neišgirstos, – tiesiog melskitės toliau. Nereikalaukite ir nekelkite sąlygų. Džiaukitės jau vien tuo, kad turite galimybę savimi pašlovinti Šventuosius Vardus, savo sąmoninga Būva prisidėti prie visos mūsų Žemės dvasinės gerovės ir darnos sklaidos.

9. Bendruomeninė malda yra didelė jėga – nevenkite draugų ir maldos namų. Savo asmeniniu pavyzdžiu ir atsidavimu paskatinkite abejojančius. Įmelsta vieta, kurioje ilgą laiką buvo ir yra meldžiamasi – ji sustiprins jūsų maldas, jus sutvirtins, padės ir palaikys. Taip pat ir žmonės, susirinkę vienoje vietoje su teisingu, švariu vidiniu ketinimu, sustiprina vienas kitą. Stipresnis pasidalina savo dvasios galiomis su silpnesniuoju. Nuo to abiejų maldos galios laikui bėgant tampa dar stipresnėmis.

10. Malda ir meditavimas – kaip paukščiui du sparnai. Viena pereina į kita. Jos negali būti atskirtos ir juo labiau – supriešintos viena su kita. Po kokybiškos maldos, pabaigoje visuomet ateina tylos, įsiklausymo akimirkos, kai pajuntama ramybė ir tylusis džiaugsmas. Neesmė, kaip pavadinti, esmė BŪTI.

R.G.Narajanas, 2011 m.


SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Malda. Jurijaus Zotovo nuotr.

Parašykite komentarą