Dvasinė pasaulėvyda

BinduŽmogus nuo mažens proto ir juslių pagalba kuria savo pasaulėžiūrą. Jausmų ir juslių pagalba – pasaulėjautą. Kai šios susijungia jau Budriame žmoguje, praturtintos sukaupta dvasine patirtimi – tai pasaulėvyda. Vidinė dvasinė pajauta, vidinis vedimas, veda. Vienaip ar kitaip, kildamas dvasingumo (kuris pats sunkiai pasiduoda apibrėžimams) laiptais, įvairiose jos skvarmose būvodamas, žmogus įgyja savo pasaulėvydą.

Ji nebūtinai yra religinė. Taip, ji gali talpintis vienoje ar kitoje religinėje/dvasinėje tėkmėje, apeigose, o gali būti ir laisva nuo jų. Šiais laikais matome tinkliniu būdu besijungiantį pasaulį, kai tampa esmingu kiekvieno žmogaus apsisprendimas ir jo paties sukaupta vyda, gal būt, pabuvojus daugelyje vietų ir apeigų. Tai naujųjų laikų bendrinimo menas. Šiais virsmo laikais senieji viršininkų (hierarchiniai) valdymo pavidalai sunkiai beišsilaiko, o tampa vis reikšmingesnis dvasinio mokytojo vaidmuo, kurio ašis – vidinio vedimo atradimas.

Ir vis tik, yra dalykų, kurie nesikeičia per amžius amžinuosius. Apie tai mums byloja senoji Mata Bharata – Indijos išmintis. Vedose minimi esminiai dvasinės pasaulėvydos dėsningumai ir jie yra šie:

1. Brahma Etnya. Pasaulio Kūrėjo būva. Jei yra kuriantysis pradas, pasaulis yra tvarkingas, turi tam tikrus dėsnius. Jų laikantis, įmanoma Darna, tiek vidaus pasaulyje tiek išorėje. Žmonių „vidaus pasaulių“ vidurkis pasireiškia kaip išorinės tvarkos sąlygos (įstatymai, bendruomeninė ir pilietinė tvarka ir t.t.). Sukūrus darną, pripažinus tuos dėsnius, kaip pamatinę tvarką, įmanoma ir dvasinė atgaja. Todėl „Brahma etnya“ yra Kūrėjo, Ašies, Šaltinio, tvarkingo kuriančiojo prado pripažinimas.

Šiame turinyje nesprendžiamas klausimas, kiek šis pasaulis ir jo pasireiškimai yra „tikri“. Tikrovė tai, ar sapnas, jis turi vidinius bendrinius pamatus. Šių pamatų pripažinimas neša Ram (sveikatą, budimą, sąmoningumą), o atvirkščias veikimas veda link Mar dėsnio (mirtis, miegas, abuojumas). Sąmoningumas apjungia Ram ir Mar Rėdos rato slėpinyje (nokti-nykti).

2. Budha etnya. Pagarba dvasiniam, moraliniam pažengėliui, pagarba išminčiai. Ši pagarba įgalina klausytis dvasinę išmintį sukaupusių žmonių patarimų ir matyti jų paliktus kelio ženklus. Tai ir žmogaus veržimąsis į šviesą, iš miego į Budrumą. Šio dėsningumo prisilaikymas įgalina žmogų ir visuomenę puoselėti ir iškelti dvasines vertybes, palaikyti tuos, kurie neša dvasinius mokymus. Atsiradus šiam bendriniam atskyrimui, ir į valdžią imami išrinkti tam tinkami. Šio atskyrimo reikia mokytis, o padėti gali dvasinis mokytojas, dvasinis patarėjas.

3. Pitru etnya. Pagarba tėvams, seneliams ir visiems protėviams. Savo darbu ir krauju jie sukūrė viską, kuo šiandien naudojamės. Jie paliko ainiams savo dvasines ir kitokias patirtis. Neigti savo praeitį ar kokią jos dalį (net skaudžią) – reiškia neigti pačius save. Juk žmogus savo noru neatsisako rankos ar kojos. Praeitis-dabartis-ateitis yra vidinėje vienovėje. Puoselėdami ir gerbdami praeitį, ją atspindėdami per dvasinės vydos matymą, kuriame ateitį sau ir savo vaikams. Prabočiai – amžininkai – ainiai yra vienoje amžinybės grandinėje, mintimis ir darbais įtakodami vienas kitą. Prabočiai niekur neišnyko, ainiai jau yra atėję. Amžininkai – tarpininkai tarp šių dviejų grandžių, medžiaginiame lygmenyje galintys sukurti (atkurti) darną visoje grandinėje.

4. Seva (karma) etnya. Tarnystės priesakas, kai darbas dirbamas ne vien vardan daiktinių gėrybių turėjimo sau, o vardan aukštesnių tikslų, priimant išorinį bei vidinį vedimą (Budha etnya). Tai darbas pirmiausia vardan darbo, kai negali kitaip. Tai dvasinio sodo kūrimas šioje žemėje. Kiekvienas mūsų judesys – mintis jausmas, žodis ir veiksmas, – yra darbas, veikla. Vieni kuria darną, skaistuvą ir laimę, o kiti neša griovimus ir nelaimes. Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

5. Deva etnya. Tikėjimo/Žinojimo dėsnis. Tai nebūtinai reiškia religiją, vienokios ar kitokios dieviškos skvarmos pagarbinimą. Tikėjimas yra matymas gilesniu vidiniu žvilgsniu, tai žvilgsnis į praeitį – dabartį – ateitį per darną, dvasinė skaistuva, nuskaidrėjimas. Tai tikėjimas savo, savo šeimos ir vaikų, savo šalies ateitimi ir visos žemės būva (praeitis-dabartis-ateitis). Taip pat – kai širdis atsiveria meilei ir priėmimui, kai dvasingumas apsigyvena žmoguje vienokia ar kitokia skvarma. Bendrąja prasme, labai svarbu išsaugoti ir puoselėti sąžinės ir tikėjimo laisvę ir vengti tikėjimo primetimo. Dvasinis Žinojimas, perduotas mokytojų ir išgirstas tyra vidine ausimi, visada prisideda tyroje širdyje.

Pirmasis ir penktasis dėsningumas yra vidiniame ryšyje, taip sukuriama grandinė, kurios grandys papildo viena kitą.

Šį ryšį deramai nusakė dar karalius Gediminas savo laiškuose: „Krikščionims leidžiu Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas. Lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą.“ Vienas Dievas – Kūrėjas, užu visų skvarmų. Tuomet nebėra dėl ko pyktis ir varžytis.

Šis suvokimas veda į platesnį lygmenį – visos žemės ir jos žmonių vienovės suvokimą. Ši vienovė nėra ištirpimas didesniame darinyje, o savojo darinio sąvasties suvokimas ir puoselėjimas, nepriešpastatant savęs visumai, o būvojant jos darnia ir derminga dalimi – skaistuvoje ir sutaroje.

***

Penkeri Sanatana dharma (indų tikėjimo) priesakai:

1. Dievas yra vienas vienatinis AUM (OM). Vientisa Trejybė – Brahma, Vishnu, Maheshwara (Shiva) ir kitos dieviškosios skvarmos.

2. Visos žmogiškosios būtybės yra šventos, turi dieviškumo grūdą.

3. Gyvenimo, sąmonės, būties vienybė per meilę.

4. Tikėjimo, religijos darna.

5. Trijų G suvokimas: Ganga (šventa upė), Gita (šventas raštas), Gayatri (šventa mantra)

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Bindu