I.Bentovas: meditavimo patirtys

itzhak_bentovJūs tapote tuštuma. Jūs esate tuštuma. (…) Ir buvote ja visą laiką. Jūs – grynoji sąmonė, arba tyras suvokimas, kuris ir yra Aukščiausioji Savastis, tai Ji vedė jus visą šią ilgą ir turiningą kelionę atgal į save. Tai Stebėtojas, šimtus ir tūkstančius gyvenimų žvelgęs jūsų akimis, liudijęs per jūsų protą. Tyras suvokimas, tuštuma savo esme, leido jums suvokti save – teikė savimonę.

Taigi jūs ir esate visos būties austumos (sistemos) Aukščiausiasis Dievas! Bet tuo pat metu kasdien nuo devynių iki penkių sėdite darbe, pirštais spausdamas rašiklį ar gal būt gniauždamas sunkvežimio vairą, mokate pajamų mokesčius ir telefono sąskaitas. Ir Aukščiausiasis esate ne vien jūs. Lygiai tą patį galima pasakyti apie kiekvieną kitą žmogų. Visi mes esame grynosios sąmonės dalelės, tuštuma. Sąmonei susiskaldžius skyreliais, kiekvienas jų suvokia save kaip skirtingą nuo visų kitų.

Aukščiausiojo namai – Absoliutas, arba tuštuma. Ilgainiui šiam pabosta kiūtoti šaltoje ir tamsioje tuštumoje. Jis užsimano ką nors veikti. Būdamas savo esme kūrybingas, Jis nori žaisti, o ten užsiėmimų tikrai ne per daugiausia. (Atminkime, kad Jam nereikia užsidirbti maistui, stogui virš galvos ir kitiems dalykėliams). Draugijos aplinkui nematyti, tad Jis pradeda žaidimą su Pačiu Savimi.

nusprendžia žaisti slėpynių, nes tai nesudėtingas ir smagus žaidimas. Jis kaipmat apreiškia priešais save antklodę, nuaustą iš egoizmo (patikėkit, Absoliute nėra nieko neįmanoma.) Tada Jis atskiria nedidelę dalelę Savęs, apsiaučia ją šia egoizmo antklode ir bėga slėptis. Taip, išties tai įdomus ir patrauklus žaidimas. Po kiek laiko Jis ištraukia dar vieną – Savo prigimties neišmanymo – antklodę ir apsuka ja ankstesnę. Užsiėmimas tikrai linksmas, tad jis ant viršaus apvynioja dar ir proto bei jausmų skraistes, tada – vėl neišmanymo ir pagaliau – storą medžiaginio kūno užklotą.

Neilgai trukus į neišmanymą ir egoizmą suvystyta Absoliuto dalelė užmiršta Pirmapradę Savastį. Ji taip įsitraukia į tai, kas dedasi kokono viduje, jog visai nebeatpažįsta žaidžiančiosios Savo dalies. Po skraistėmis sėdinčiojo sąmonė visiškai susitelkia į medžiagos lygmenį – vadinamąją daiktinę tikrovę. Nesuvokdamas savojo aš, Jis elgiasi kaip pasakos karalius. Vienas karalius, kaip žinome, kartą apsitaisė skarmalais ir išėjo į pasaulį norėdamas pažinti, koks iš tiesų yra tas gyvenimas. Deja, Jis taip įsivėlė į tikrąjį gyvenimą, jog užmiršo esąs karalius. Ko gero, be gana stiprių to paties gyvenimo smūgių savo pirminę padėtį atsiminti jam bus sunku.

Tokia yra ir mūsų būtis. Mes taip įsitraukiame į beprasmes ir varginančias pastangas parodyti kitiems, ko esame verti, jog tikroji mūsų padėtis visiškai išgaruoja iš galvų. Tačiau apie tuštumoje likusį to pasakyti anaiptol negalima. Jis vis dar žaidžia. Retkarčiais kilsteli antklodes ir sako: „Sveikutis!“

Gaila, bet dažniausiai mes pernelyg užsiėmę neatidėliotinais reikalais, kad pastebėtume . Tačiau Jis nepasiduoda ir darkart mus pakirbina, paskui vėl – kol atsakome. Tada tampa patenkintas. Ir toliau mus budina.

Nelauktai mus apima iki šiol nepažintas jausmas: pradeda rodytis, kad gyvenime kažko labai trūksta.

„Ar tikrai gyvenimas skirtas vien tam, kad dirbčiau kiekvieną dieną nuo devynių iki penkių, o paskui ilsėčiausi ir džiaugčiausi tuo, ką uždirbau? Argi nėra kitos, aukštesnės prasmės?“

Mes imame ieškoti. Dairomės po Vakarus, dairomės po Rytus. Domimės religijomis ir dvasinėmis pratybomis. Anksčiau ar vėliau susivokiame, ko trokštame, ir stojame į dvasinio tobulėjimo kelią.

tuo džiaugiasi ir nesiliauja kutenęs mus po antklodėmis. Pagaliau nusmunka viena neišmanymo skraistė, po kurio laiko – antra, trečia… Pamažėle vis aiškiau jaučiamas numanymas (intuicija) pradeda teikti jums žinias apie būties austumą. Kelionė darosi vis smagesnė. Dabar Savastis išties džiaugiasi, stebėdama, kaip Ji pati skleidžiasi iš po neišmanymo skraisčių.

Galiausiai nukrinta paskutinė antklodė ir vamzdžio gale mes išvystame .

„Sveikas sugrįžęs, – sako , – sveikas sugrįžęs į Namus“.

Jūs žvelgiate į Jį ir klausiate: „O kas tu toks?“ – „Na, – atsako Savastis, – – tai tu! Nejau neatsimeni, kvailuti? Vos prieš kelis eonus mes buvome viena. Sumanėme žaisti slėpynių aš tave visą įvyniojau į antklodes, ir tu mane užmiršai. Tačiau aš tave visąlaik stebėjau.“

Jus užlieja seni prisiminimai. Suvokiate, kad Jis – tai jūs, o jūs – tai Jis. Puolate Savasčiai į glėbį ir… tuo jūsų ieškojimai baigiasi. Dabar žinote, jog esate Savastis, visos būties austumos Aukščiausiasis Dievas. Taip pat jums aišku, kad jumyse tvyro begalinė tuštuma, o jūs tvyrote joje. Trumpai tariant, jūs esate Tai. Jūs suvokėte save.

Tokia štai laiminga pabaiga.

Itzhak Bentov. A brief tour of higher conciousness: a cosmic book on the mechanics of creation.

gomukh2016

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt