Ėjau… Pradžia atrodė daug žadanti – ėjau susikaupime, su stipriu vidiniu motyvu, kaip man atrodė. Mano vidinio nusiteikimo netrikdė nei kerintys kalnų vaizdai, nei svaigus aukštis. Tiesiog ėjau…

Svarsčiau – grįžtu aš ar paprasčiausiai ateinu? Manau tiko ir viena ir kita. „Ateinu“ labiau fiziniame lygmenyje, kadangi neramus protas bylojo, kad galiu tik ateiti, nes, anot jo, niekada čia dar nebuvau. Dvasiniame lygmenyje – „grįžtu“, nes pats pajautimas buvo lyg grįžčiau į kažką didingo ir šviesaus, į tai, ką iš tiesų kažkada pažinojau ir į tai, ką norisi pažinti iš naujo vėl ir vėl…

Pirmosios dienos žygis mano fiziniam kūnui buvo optimalus, dvasiniam –  vis labiau artėjant prie mūsų kelionės tikslo jaučiau šiokį tokį diskomforto jausmą, nes su kiekvienu žingsniu jutau užgulantį savo vidinį motyvą vis stipriau ir stipriau… Sunerimau – ar nebūsiu išsikėlusi sau pernelyg aukštų tikslų, kurių aukščio pabijojusi paleisiu savo „gerą pradžią“ kalnų vėjais, tepasakiusi: „tai ne man…“

Vidinė būsena kito – jaučiau tai džiaugsmą, tai nerimą… Kartais nepaaiškinama jėga tiesiog traukte traukė prie žemės… „Signalus“ pradėjo siųsti ir fizinis kūnas – jutau tąsymą skrandžio srity, fizinį silpnumą. Vis tik kažkaip atradau savy jėgų susitvarkyti tiek savo mintis, tiek neįprastas kūno reakcijas. Savo vidiniam motyvui sustiprinti pati sau nuolat kartojau lietuvišką mantrą: „Viešpatie, Meile begaline, leisk man Tavyje paskęsti…“

 Antroji diena: ilgai mintytas tikslas – Gomukhas prieš akis. Gangos ištakos. Ėjau link jų… Grįžinėjau… Antroji diena nebuvo lengvesnė už pirmąją, tik dabar jau jaučiau ne žemės trauką, kaip pirmąją dieną, bet spaudimą prie žemės. Retkarčiais fizinis nepatogumas paūmėdavo taip, kad norėdavosi griebtis vaistų, neva kalnų ligos simptomams palengvinti, bet kažkur viduje kirbėjo, kad kalnų liga čia „ne prie ko“, kad tai paprasčiausiai mano ir vietos vibracijų nesuderinamumo išdava, ką yra tekę patirti ir anksčiau kitose vietose. Man norėjosi viską „perleisti“ per save taip kaip jaučiu iš tikrųjų…

Ėjau… Kažkuriuo momentu pajutau, kad su kiekvienu žingsniu minčių vis mažėja… Ėjimas artyn Gangos ištakų priminė meditaciją – koncentracija į kiekvieną kojos padėjimą ant akmens palaipsniui „atjunginėjo“… Tik širdis išdavė jaudulį – su kiekvienu žingsniu ji daužėsi vis labiau ir labiau…

 Pagaliau pamačiau… Pamačiau savo bendrakeleivių grupelę sėdint ant didžiojo akmens priešais ištakas… Tarytum nedrąsiai ir susikaupę sėdėtų prieangy… Gangos prieangy… Vaizdas kerėjo… Visų bendras nebylus pakilumas tiesiog tvyrojo virš jų…

Prisėdau… Išsitiesiau ant šalto akmens… „Visai jis ne šaltas“ – lėtai pagalvojau. Nežinau ar kada nors anksčiau patyriau tokį minčių vangumą – jų beveik nebebuvo, išskyrus vieną ryškią: „AŠ JAU ČIA…“ Mane apgaubė ramybė, jaučiausi grimztanti į nieką… Tame minčių vangume kažkuriuo momentu kažkas „įsijungė“, o gal atvirkščiai – „išsijungė“. Nesugebėjau šito atskirti, tiesiog įvyko „trumpas jungimas“, po kurio pakirdau it iš šviesaus sapno… Pradėjo „pareidinėti“ mintys. Aplink taip pat visi pradėjo judėti – pradėjome kiekvienas sau byrėti nuo akmens…

Ėjau artyn…

Staiga pajutau kaip pasikeitė mano vidinis nusiteikimas – kad tik dalelę parvežčiau viso to, ką regiu, ką jaučiu, staiga puoliau fotografuoti, prašiausi pati būti fotografuojama. Viską dariau greitai ir vis norėjosi kažko dar ir dar… Galvojau sau – dabar nusifotografuosiu, tada pasirinksiu keletą akmenėlių, o va tada jau ramiai įkvėpsiu ir tiesiog pasibūsiu… Tačiau kol „nudirbau“ visus darbus, atėjo laikas palikti vietą. Štai tada vėl grįžau prie ankstesnės būsenos – pakilumo jausmo, kuris dabar peraugo į nusivylimą – suvokiau, kad buvau labai arti kažko TOKIO, tačiau paskutinę akimirką neišlaikiau. Jausmas buvo toks, lyg kuriam laikui buvau patyrusi sąmonės aptemimą – lyg iš slogaus sapno pakirdusi, tesugebėjau suprasti, jog vietoj to, kad parvežčiau namo ugnelę širdy, pasirinkau parvežti paveikslėlius… Susigraudinau… Išeiti dar nesinorėjo… Tačiau reikėjo… Nuojautą, kad praleidau kažką ypatingai svarbaus, sustiprino žodžiai: „Elgėtės kaip vaikai…“

 Jaučiau vietos didingumą, o prie pačių ištakų net ir baimę. Euforijos nebuvo. Sakyčiau,  nebuvo  nieko – tik bereikšmiai veiksmai… Kažkuriuo momentu einant atgal teko sau pripažinti, kad  vietos didingumą patyriau akimis, nes širdyje buvo tuščia…

***

 Jaučiu, kad šviesiu minoru persmelkto patyrimo užmintas mįsles dar ilgai teks minti, tačiau vieną šio patyrimo mįslių turėjau laimės įminti iš karto – šioje išgrynintoje erdvėje labai aiškiai suvokiau kas yra tikra (iki akmens), o kas – ne (nubyrėjus nuo akmens).  Didelė Tikra – Netikra atskyrimo kaina, tačiau šiame blaškymosi etape turbūt būtent tokia ji ir turėjo būti…

Gangos ištakose, vienoje pačių sakraliausių Žemės vietų, kiekvieno patyrimai skirtingi – kiekvienam pagal savo suvokimo lygį. Man buvo skirta patirti būtent tai… Dievo malonė, lydėjusi visos kelionės metu, mus lydėjo ir čia – visi pasiekėme Visa Ko ištakas, o ėjome ne tik prie Gangos, bet ėjome ir prie savųjų ištakų. Kaip kas sugebėjome, taip tas ir atėjome… Svarbu ir toliau eiti… O Gangos ištakos – vieta įspūdinga, tačiau pernelyg tyra, pernelyg aukšta, pernelyg sakrali man buvo  duotuoju momentu, kad susiliečiau su vietos vibracijomis, todėl ir įvyko „sąmonės aptemimas“. Ir išties, kaip kūdikiui – vos tik pradėjus šliaužioti (dvasiniu keliu), negi bus įmanoma pasistiebus nuo pačios viršūnės obuolius raškyti?..

 ***

Tąkart grįžtant atgal pajaustas tuštumos jausmas buvo momentinis – patirta tuštuma pamažu užsipildė… Vis dar pildosi…

 ***

Dėkoju visiems kelionėje sutiktiems Mokytojams.

Daiva Kaminskaitė

www.yatra.lt

Ištakos. Gomukh perėja – Septynių rišių šventykla.

Daivos nuotr.