Pastabos apie pauzes praktikose

Kartais svarbu tiesiog sustoti. Nustoti medituoti, kažką daryti, praktikuoti, nes vadinamoji „sadhanos“ (dvasinės praktikos) karuselė mus įsuka ir mes  – atseit -  būtinai turime reguliariai medituoti, daryti asanas, būtinai kažką daryti, veikti. Žinoma, toks receptas tinka daugeliui žmonių, ypač kelio pradžioje. Tačiau šis nuolatinis veikimas įtraukia žmogų, daro jį nesąmoningu. galėtų padėti pertraukos. Pusiausvyra tarp veikimo ir „neveikimo“ yra tiesiog BŪTI. Dominuojant radžo gunai (aktyvumas) protas vis siekia judėti, nuolat keisti padėtis, vyksta nuolatinės jo transformacijos ir modifikacijos. O Esmė kartais kažkur pasimeta. Tai lyg darboholizmas, užsimiršimas per veiklą, kuris kartais nė trupučio nepriartina prie tikrojo Suvokimo. Mums reikia išmokti atskirti Tikrą nuo Netikro ir išvystyti vidinį Stebėtoją (Sakshi Bhutam). Tam gali būti skirtos visos kasdienės praktikos, veiklos, ne tik meditacija – ir kitos praktikos. Pastebėjau, kad kartais dvasiniams praktikuotojams sunku tiesiog būti, jie būtinai turi kažką veikti – medituoti, melstis, kartoti mantras ir t.t. Visa tai gerai, tačiau kada gi tiesiog BŪTI?

 Kartais yra laikas sustoti, kad praktika neįsuktų kaip voverytę karuselėje, kuri bėga ir bėga savo narvelyje tuos pačius ratukus dėl paties bėgimo. Mūsų samonei reikia išeiti iš to narvelio, iš visų dualistinių ir kitokių apribojimų ir dogmų. Ne tik suvokti šią Būvą, bet ir pačiam ja tapti. Pavyzdžiui, tiesiog sėdėti ir žiūrėti į jūrą, į sieną, tiesiog būti tamsoje, sėdėti gulėti ir stebėti savajį AŠ, sąmonės manifestacijas. Ieškant-neieškant praktinio atsakymo į klausimą KAS AŠ ESU?

 O dar tiksliau, visai nieko neieškant. Nes pats „ieškojimo“ procesas gali sukelti įtampą, suponuoja tikslą. Tikslo siekimas mus išlaiko įprastoje koordinačių sistemoje, neleisdamas atskirti… KO ieškome ir kas ieško? Kam ieškoti? Visokie „tikslai“, „keliai“, „Šviesos kariai“, ir kitokios proto konstrukcijos yra vienodai ir reikalingos ir kenksmingos, jos veda keliu, kurio nėra ir tuo pačiu nuveda į klystkelius iš kelio, kurio iš tikro nėra. Tai sudėtingi povandeniniai akmenys įprastam žmogaus suvokimui.

 Tai rašau, kad privesti prie paprastos minties – yra laikas medituoti ir laikas nemedituoti. Palaipsniui meditacija turėtų tapti visos 24 val. kurias turime. Kai nustojame tapatintis su kūnu ir protu – kas toks turi medituoti ir kodėl? Tokia esybė visą laiką medituoja ir tuo pačiu veikia vienu metu. Suprantama, jog tai visiškai nereiškia, kad žmogus, paskaitęs šį tekstą turėtų mesti praktikas ir pradėti tinginiauti. Kiekvienam reikia atrasti savo dvasinės praktikos ritmą, kuris, žinoma, gali keistis bėgant laikui. Kūnui būtina pailsėti. Ir ignoruoti tai yra kvaila. Žmogui būtina valgyti, tačiau kartais labai sveika ir pabadauti. Taip ir su dvasinėmis praktikomis.

  Dera užbaigti Šri Šankaračarijos citata iš jo nemirtingo veikalo „Viveka Chudamani“: „Veiksmai veda į proto apvalymą, o ne į Realybės Suvokimą. Tiesos Suvokimas pasiekiamas Atskyrimu (Viveka: atskyrimas Tikro nuo netikro), o ne dešimtimis milijonų veiksmų.“

R.G.Narajanas


SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt