Pastabos apie apstojimus pratybose

Kartais svarbu tiesiog sustoti. Nustoti medituoti, kažką daryti, praktikuoti, nes vadinamoji „sadhanos“ (dvasinių pratybų) karuselė mus įsuka ir mes  – atseit -  būtinai turime nuolat medituoti, daryti asanas, būtinai kažką daryti, veikti. Žinoma, toks receptas tinka daugeliui žmonių, ypač kelio pradžioje. Tačiau šis nuolatinis veikimas įtraukia žmogų, daro jį nesąmoningu. galėtų padėti pertraukos. Pusiausvyra tarp veikimo ir „neveikimo“ yra tiesiog BŪTI. Dominuojant radžo gunai (aktyvumas) protas vis siekia judėti, nuolat keisti padėtis, vyksta nuolatinės jo pasikeitimai ir persikeitimai. O Esmė kartais kažkur pasimeta. Tai lyg darboholizmas, užsimiršimas per veiklą, kuris kartais nė trupučio nepriartina prie tikrojo Suvokimo. Mums reikia išmokti atskirti Tikrą nuo Netikro ir išvystyti vidinį Stebėtoją (Sakshi Bhutam). Tam gali būti skirtos visos kasdienės pratybos, veiklos, ne tik meditavimas – ir kitos pratybos. Pastebėjau, kad kartais dvasiniams žmonėms sunku tiesiog būti, jie būtinai turi kažką veikti – medituoti, melstis, kartoti mantras ir t.t. Visa tai gerai, tačiau kada gi tiesiog BŪTI?

 Kartais yra laikas sustoti, kad pratybos neįsuktų kaip voverytę karuselėje, kuri bėga ir bėga savo narvelyje tuos pačius ratukus dėl paties bėgimo. Mūsų samonei reikia išeiti iš to narvelio, iš visų dvilypių ir kitokių apribojimų ir dogmų. Ne tik suvokti šią Būvą, bet ir pačiam ja tapti. Pavyzdžiui, tiesiog sėdėti ir žiūrėti į jūrą, į sieną, tiesiog būti tamsoje, sėdėti gulėti ir stebėti savajį AŠ, sąmonės saviraišką. Ieškant-neieškant atsakymo į klausimą KAS AŠ ESU?

 O dar tiksliau, visai nieko neieškant. Nes pats „ieškojimo“ vyksmas gali sukelti įtampą, sukuria tikslą. Tikslo siekimas mus išlaiko įprastoje koordinačių austuvoje, neleisdamas atskirti… KO ieškome ir kas ieško? Kam ieškoti? Visokie „tikslai“, „keliai“, „Šviesos kariai“, ir kitokios proto sąrangos yra vienodai ir reikalingos ir kenksmingos, jos veda keliu, kurio nėra ir tuo pačiu nuveda į klystkelius iš kelio, kurio iš tikro nėra. Tai sudėtingi povandeniniai akmenys įprastam žmogaus suvokimui.

 Tai rašau, kad privesti prie paprastos minties – yra laikas medituoti ir laikas nemedituoti. Palaipsniui meditavimas turėtų tapti visos 24 val. kurias turime. Kai nustojame tapatintis su kūnu ir protu – kas toks turi medituoti ir kodėl? Tokia esybė visą laiką medituoja ir tuo pačiu veikia vienu metu. Suprantama, jog tai visiškai nereiškia, kad žmogus, paskaitęs šį rašinį turėtų mesti pratybas ir pradėti tinginiauti. Kiekvienam reikia atrasti savo dvasinių pratybų ritmą, kuris, žinoma, gali keistis bėgant laikui. Kūnui būtina pailsėti. Ir neatsižvelgti į tai yra kvaila. Žmogui būtina valgyti, tačiau kartais labai sveika ir pabadauti. Taip ir su dvasinėmis pratybomis.

  Dera užbaigti Šri Šankaračarijos citata iš jo nemirtingo veikalo „Viveka Chudamani“: „Veiksmai veda į proto apvalymą, o ne į Tikrovės Suvokimą. Tiesos Suvokimas pasiekiamas Atskyrimu (Viveka: atskyrimas Tikro nuo netikro), o ne dešimtimis milijonų veiksmų.“

R.G.Narajanas


SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Parašykite komentarą