Lietuvoje skerdžiama (žudoma) mažiau?

Žiniasklaidoje pasirodė tokia žinutė.

„2009 m. skerdimo įmonėse paskersta apie 180,70 tūkst. galvijų – 14,4 proc. mažiau negu 2008 m. (211,19 tūkst. vnt.), informuoja Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras.“……

Tokie skaičiai. Gyvūnų nužudyta 14,4 proc. mažiau nei praėjusiais metais. Tai gerai. Tačiau vis tik daugiau nei 180 tūkst. „vienetų“. Jei tai būtų žmonės – būtų išžudytas nemažas miestas. Ar nužudėme mažiau todėl, kad tapome sąmoningesni, ar vien todėl, kad tokius kiekius diktuoja rinka?

Žudome naminius gyvūnus, žudome laukinius, brutaliausiais būdais žudome delfinus, kartais net savo augintinius šuniukus ir kačiukus. Lieka tik nedidelis žingsnelis iki žmogaus – ir taip jau ne kartą yra atsitikę… Tam tikra „žudymo“ atmaina yra ir verbalinė bei mentalinė agresija, kai priešininkas žudomas žodžiais arba mintimis.

Visa yra susiję. Vokiečiai turi gerą patarlę (ir ne tik vokiečiai): žmogus yra tai, ką jis valgo. Mums atrodo, kad mes (pasaulio valdovai) ir gyvūnai (tų valdovų maistas) labai skiriamės. Tačiau genetikai sako ką kita. Maždaug 98 – 99 proc. mūsų genetinės medžiagos sutampa. Todėl greičiau derėtų pasakyti, kad JIE ir MES esame identiški.

Kaip vadinami tokie, kurie valgo į save panašius? Tai dvelkia ne tik nesupratimu, barbariškumu ir savęs naikinimu (dvasinės ir fizinės sveikatos požiūriu), tačiau ir elementariausiu KANIBALIZMU.

Yra toks, laimei išgalvotas, literatūrinis herojus – Hanibalas Lekteris. Beje, pats kilęs nuo Kauno. Žmogus turėjo sunkią vaikystę – nacistų pakalikai, beje daugiausia lietuviai pagal tautybę, suvalgė jo sesutę. Tuomet šis ėmė keršyti – suvalgė sesutės suvalgytojus ir vėliau jau nebegalėjo sustoti…

Pamokoma istorija. Šiame kontekste amžinasis jogo klausimas „Kas aš?“, įgauna naujų spalvų ir atspalvių.

Bet koks dalyvavimas (netgi pasyvus) – yra bendradarbiavimas su tais, kurie ŽUDO.

Būkime savimi, arčiau tikrosios žmogaus dvasinės esmės ir tikrosios prigimties. Tuomet, kas netikra ir mums nebūdinga, atkris savaime. Grūdai atsisijos nuo pelų.

Kilus „hamletiškam“ klausimui – valgyti ar nevalgyti – pažymima kelio pradžia. Vėliau šis klausimas jau nebekyla. Ir toks pasirinkimo nebuvimas žymi tikrąją žmogaus, kaip dvasinės būtybės, laisvę.

R.G.Narajanas

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt