Motina: „Maldos ir meditavimai“ (2)

motina MOTINA „Maldos ir Meditavimai“

1914m. Kovo 18 d.

Tu esi išbaigtasis žinojimas, grynoji sąmonė.

Tas, kuris susivienija su Tavimi tampa visažinis – tol, kol ši sąjunga tęsiasi. Tačiau netgi prieš pasiekiant šį lygmenį, tas, kuris atsidavė Tau visu savo esybės nuoširdumu, su visa savo sąmoningąja valia, tas, kuris pasiryžo dėti visas pastangas, kad laimėtų ir išsipildytų Dieviškasis Meilės įstatymas, jame pačiame ir visame buvusiame jo įtakos lauke ima pasireikšti pati kaita.

Visos aplinkybės ima išreikšti Tavo įstatymą ir padeda žmogaus Įšventinimui; tik jam ir tik geriausia, kas jam begalėtų nutikti; ir jeigu jo prote vis dar yra likęs koks neaiškumas ar noras, kylantis iš neišmanymo, kuris gali kartais laikinai ir atitolinti jį nuo supratimo, žmogus anksčiau ar vėliau atpažįsta, kad tai yra toji naudingoji galia, kuri, rodos, net apsaugo jį nuo savęs paties ir užtikrina jam geriausias sąlygas žydėjimui ir persikeitimui, jo vientisam perdirbimui ir panaudojimui.

Vos tik žmogus įsisąmonina ir įsitikina visu tuo, jis turėtų nebesijaudinti dėl jokių ateities aplinkybių ar bevykstančių posūkių savo reikaluose; viskas vyksta  tobuloje Ramybėje, žmogus viską atlieka geriausiai, kaip tik išgali ir yra įsitikinęs, kad jo veikla turės tik geriausias pasekmes, net jeigu jos yra ne tokios, kokių mes savo ribotu protu tikėjomės.

Štai todėl, Dieve, mūsų širdys yra šviesios, mūsų protai atsipalaidavę. Štai todėl mes atsigręžiame į Tave su pasitikėjimu ir ramiai tariam: Tegul tai bus padaryta Tavo Valioje ir tikroji darna te bus pasiekta.

***

1914m. Gegžės 24d.

O, mano mielasis, Mokytojau, leisk man nebūti įtrauktai jokių išorinių dalykų.

Jie manęs nedomina ir man neturi jokios įtakos. Jeigu aš užsiimu jais, tai tik todėl, kad jaučiu, jog tokia yra Tavo valia ir kad šis darbas turi būti išpildytas ir atliktas pilnai iki smulkiausių dalelių veiksme ir medžiagoje. Bet užtenka tik nukreipti Tavąjį dėmesį į visa tai ir viskas tuoj pat prisipildo Tavąja jėga tiek, kiek tik įmanoma. Niekam kitam neturėtų būti suteikta pirmenybė prieš tikrąją Vienatinio sąmonę.

O, Mano mielasis Mokytojau, aš veržiuosi į Tave, į Tavęs pažinimą, veržiuosi į susitapatinimą su Tavimi. Aš prašau dar galingesnės meilės, tampančios vis tyresne, vis platesne, visada dar stipresne, bet aš vis atrandu save pasinėrusią į medžiagiškumą; ar tai Tavo atsakymas? Jeigu tu priimi mane tokią, pasinėrusią į medžiagiškumą, į grubųjį lygį taip, kad palaipsniui pažadinčiau ją sąmoningumui, ar tai yra išdava tobulo susitapatinimo su Tavimi? Ar ne toks Tavasis atsakymas man: „Jei tu tik išmoktum tikrai mylėti, ar tokia meilė ir turėtų ir būt…tamsoje ir nesąmoningume?

O mano Dieve, mielasis Mokytojau, Tu žinai, kad aš priklausau Tau, kad aš visada noriu to, ko nori tu, tik neleisk man niekada suabejoti Tavąja valia. Kaip nors apšviesk mane, tylioje mano širdies ramybėje. Tegul aš būsiu pasinėrusi į tamsybes, jeigu tai yra būtina, bet bent jau leisk man žinoti, kad tai Tu to nori.

Dieve, kaip atsakymą aš girdžiu dainą širdyje,  Tavojo dieviškumo ir nuolatinio Buvimo pasitenkinimo giesmę.

***

1914m. Gruodžio 10d.

Išgirsk, O Dieve… gilaus meditavimo tyloje mano malda karštai kyla į Tave.

Ar tai nėra didžiausia kvailystė tapatintis su viena minties skvarma, viena protine sąranga, kokia plati ir galinga ji bebūtų, net tokia, kad taptų gyva žmogaus šerdimi, jojo patirtimi ir veikla? Tiesa per amžius yra už viso to, ką galėtume pagalvoti ar apie ją pasakyti.

Pastanga surasti kuo taiklesnį apibūdinimą, kuris kuo labiau priartėtų prie šios Tiesos, žinoma, yra vertinga užduotis, netgi būtina žmogaus ir net visos žmonijos vystymuisi; bet žmogus visada turėtų jaustis laisvas nuo tokio dalyko, tačiau turėtų savąjį sąmonės tašką aukščiau viso to, tokioje tikrovėje, kuri nepaisytų didybės, grožio ir protinės sąrangos tobulumo, nes Tiesa visada išvengia visų apibrėžimų.

Pasaulis nėra toks, kaip mes apie jį galvojame. Supratimo apie tai esmingumas glūdi jo poveikyje mūsų atsakui į atliktą veiksmą; ir šis elgesys gali atkeliauti iš daug gilesnio, tikresnio, labiau nekintamo įkvėpimo, nei iš protinės sąrangos statinio, nesvarbu, koks galingas jis bebūtų.

Matyti savyje norą išreikšti žmoguje amžiną Tiesą pilnesnėje, aukštesnėje, labiau išreikštoje skvarmoje, nei visos, buvusios prieš tai, yra geras dalykas, tačiau su sąlyga, kad žmogus netapatins savojo “Aš” su šiuo darbu, kad jis žmogų užvaldytų, ir kad jis prarastų jame visą savo nepriklausomybę ir savivaldą.

Tai tik veikla ir nieko daugiau, nesvarbu, kokia svarbi ji atrodytų iš žemiškojo supratimo taško; tačiau nederėtų pamiršti, kad viskas yra sąlygiška, kaip ir visos kitos veiklos ir kad mes neturėtume leisti, kad jos sutrikdytų mūsų giliąją tylą ir tą nebyliąją vidinę ramybę, kuri vienintelė be jokių iškraipymų leidžia reikštis per mus dieviškosioms galioms.

O Dieve, mano malda neturi tvarkingo pavidalo, bet Tu ją girdi.

Mirra Alfassa – Motina. “Maldos ir meditavimai”.

vertė Renata Nirvani

MOTINOS „MALDOS IR MEDITAVIMAI“ PIRMOJI DALIS

Aurobindo_Mother

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt

Parašykite komentarą