Narajanas apie sąmojo galias

yoga_funny Išties, mes ESAME – jau mirę, bet dar negimę….o gal ir atvirkščiai. /// R.G.Narajanas

Sąmojis, užsienietiškai tariant, jumoras, o gal humoras [jei tart lietuviškai, būtų gumoras] yra didi galia. Tas žodis „gumoras“ man rodos, panašus į žodį mirtis. Yra tokia nuomonė, jog žodis „humoras“ yra kilęs iš ukrainiečių kalbos žodžio „umora“ – alpimas, apalpimas … gal nuomaris iš juoko? Matyt, visi žodžiai, prasidedantys žodžiu H į lietuvių kalbą bus atėję iš ukrainiečių kalbos, nes pas juos tų „h“ labai daug, o pas mus iš tiesų nėra buvę, kol „mokslinčiai“ nesugalvojo lygiuotis į Vakarus ir praturtino mus papildomomis raidėmis.

Pasirodo, kad žodis humoras vis tik yra kilęs iš lotynų žodžio „humor“, reiškiančio drėgmę, skystį. Na, suprantama, kai juokiesi, kartais skysčiai išsiskiria… O štai žodis jumoras, pasak „mokslinčių“, yra nevartotinas, nes atėjęs iš rusų юмор [pranc. humeur]. Rusai perėmė iš prancūzų, o pas rusus h raidės nėra, ji yra tik pas ukrainiečius (Vakariečiai dažniausiai rašo, bet irgi kažkodėl netaria). Tai rusams ir išėjo jumoras. Net dabar, man berašant šias eilutes, kompiuteris vis ištaiso iš j į h. Taip ir gimsta humoras, grubus (h skambesys) ir labai panašus į mirtį…

Tai vis tik, kas gi miršta (ar apmiršta) juokaujant? Kas gauna nuomarį (umorą)? Ogi miršta sąvokos, vadinamos „koncepcijos“, tas begalinis sunkus kaip kirvis mūsų rimtumas ir susitapatinimas su įvairiausiais reiškiniais, nuomonėmis ir primestomis ar prisigalvotomis mintimis. Kai juokies, gyvenimas nustoja būti toks rimtas. Jei jis nerimtas – tai ir netikras, menamas. Atsiranda atstumas tarp to, kuris juokiasi ir to, iš ko juokiamasi. Daugiau erdvės, daugiau laisvės.

Štai visokios reklamos (tam dalykui net lietuviško žodžio nėra) ir propagandos (irgi nežinau kaip lietuviškai ir nenoriu žinot) veržiasi į mūsų protus iš kairės ir iš dešinės. Prekių žinovai aiškina, kaip mums gyvent, kas teisus, o kas klysta. Kas teisingoje istorijos [lietuviškai būtovė] pusėje, o kas, deja, neteisingoje. Kai iš tokių dalykų juokiamės, netgi šaipomės (bet iš žmonių geriau nesišaipykim, kad nedaugintume Žemėje skausmo, kurio ir be mūsų užtenka) jie netenka mums savo galios ir poveikio. Viską nuplaunam skaidriu juoko ir sąmojo vandeniu.

Beje… gal vis tik kalbėkime lietuviškai, vadindami tą puikų dalyką sąmoju, juoku, o ne mirtimi ar drėgme… Sutarėm?

Juokdamiesi daromės lengvesni, laimingesni. Gražiausias yra juokas be priežasties. Vaikai ir jaunimas dar moka, vyresnieji juoktis užmiršta ir įkrenta į sunkų ir slogų rimtumą. Pažiūrėkit į jaunimą: jie kikena, vaikšto sau laimingi, žaidžia. Suaugusiųjų sukurtas pasaulis pamažu žudo jų laimę, aiškindamas, jog „gyvenimas dalykas rimtas“ į jį reikia žiūrėt rimčiau. „Ir kada gi tu surimtėsi?“ – vis klausinėja.

Ir surimtėjam, pradedam „eit į darbą“, beje, vienintelė rūšis šioje žemėje, kuri vaikšto į darbą, esame mes, žmonės. Nebeturim laiko juoktis, sistema (lietuviškai austuva, bet šioji gal telieka „sistema“) apdeda mus duoklėmis (dabar mokesčiais vadinamais) ir kitomis prievolėmis (anksčiau lažu vadintomis) ir t.t. Juoktis nebėr jėgų, reikia eit į darbą. Taip jaunieji poetai įsidarbina, pamažu tapdami subrendusiais raidžių surinkėjais.

Juokas mirtinai pavojingas tai „sistemai“, nes panaikina aklatikystę ir patvaldystę. Šimtus metų tuo žmonių valdymo maistu minta įvairios religijos ir viršininkijos. Tomas Akvinietis buvo pareiškęs, kad bet koks juokas yra nuodėmingas. Juk visi žino – neduoktudie bažnyčioj [nuo lenkų božnica, bogžyčia „dievo namai“] šypsotis, o jau juoktis tai visai negalima!!! Privalai būti rimtas, nes tikėjimas dalykas kuo rimčiausias. Kažkas kentėjo už tave, atpirko tavo nuodėmes, o tu čia juokiesi, nuodėmingasis!… Paskaitykite Umberto Eko knygą „Rožės vardas“. Gera knyga.

Surimtėjai, priėmei pasiūlytą sąvoką – „koncepciją“? Šaunuolis, tu būsi išgelbėtas. Kiti mirs. Malonu žinot, kad kiti mirs, o tu gyvensi. Jei esi gailestingas, gali tapti misionieriumi, nešti tikrą tikėjimą vietoje netikro. Arba kokią kitą „koncepciją“ nešti pasaulin – patrijotizmą, liberalizmą, seksizmą… izmą…izmą…ą…ą… Nes pasaulis gi turi būti išgelbėtas, be tavo geros žinios jis tikrai neištvertų?!

Ir čia pasigirsta klausimas: „Ką veiksi ketvirtadienį, jeigu trečiadienį mirsi?“ *

O jeigu staiga sužinotum, kad JAU esi miręs? Bet dar negimęs, tačiau galėtum gimti… O gal sapnuoji ir mirę žmonės tau aiškina gyvenimo tiesas. Ir ko tie mirusieji gali išmokint? Kaip numirt? Bet tu ir taip jau miręs, gali tik gimt…

Mielasis/ mieloji – ar tu ESI iš tiesų? Ar tu gyvas/gyva? Ar tu miegi, ar būdrauji? Atsakyk, jei gali. O dar geriau, tiesiog nusišypsok, – savo kelio „sunkumams“ ir „lengvumams“, visam, kas tave supa. Kai tu juoksies, negalėsi galvoti, protas išsijungs. Jei dar negali juoktis, bent jau plačiai išsižiok ir pabandyk galvoti. Ką, mintys neateina? Tuščia? Tik nebijok ir nebok tų, kas kalba iš visų galų visokius rimtus dalykus.

Juokis kaip vaikystėje, nes mes ir esam vaikai, visada jais liekam. Šiaip, be priežasties. Juokis, taip atkurk darną, išsilaisvink iš tų begalybės sunkių sąvokų, mus lyg voratinkliai apraizgiusių. Tas voratinklis – tik sapnas, regimybė, tai menamas pasaulis. O Tikrovė ten, kur skamba juokas.

Jei vis tik tau reikia priežasties, kad nusišypsotum, papasakosiu tau štai tokią trumpąjį pasakojimą – anekdotą [nuo graikų anekdotos — nepaskelbtas, neišleistas]:

Kartą vienas labai garsus ir Nusipelnęs Visų Šventikų Tėvas pasakė mergaitei: „Mesk ramentus ir eik!“. Ir ji metė juos ir nuėjo.

- O kuo ji sirgo?

- Sloga!

- O kam tada ramentai?

- Seneliui nešė…

Pabaigai – ištrauka iš Ekarto Tolės knygos: „Kai galų gale pažįstate save tokius, kokie esate iš tikrųjų, visi dalykai jūsų gyvenime netenka absoliučios prasmės – lieka tik santykinė prasmė. Jūs gerbiate pasaulį, bet jis netenka savo absoliutaus rimtumo ir sunkumo. Lieka tik vienas iš tiesų svarbus dalykas: ar jaučiu savo Buvimą (AŠ ESU) visose gyvenimo aplinkybėse? Ar jaučiu, kad ESU šioje akimirkoje? Ar galiu susitapatinti su grynąja sąmone? O gal esu pasiklydęs tarp gyvenimo įvykių, tarp minčių, pasiklydęs pasaulyje?“

Būkit linksmi ir laimingi, padėkite vieni kitiems.

R.G.Narajanas

PS. Kitą kartą būtų galima pašnekėt ir apie rimtumo galią, tačiau šiuolaikiniame gyvenime sunkaus rimtumo yra ženkliai per daug. Darnos dėsnis reikalautų pusiausvyros.

Pastabos:

*Šį klausimą uždavė rusų muzikantas ir poetas, aktorius Piotras Mamonovas (vaidinęs kino filme „Sala“), viename iš TV pokalbių.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Besijuokiantis Bodhisatva, šventklajūna į Orisą, 2015 m.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt