Narajanas ir draugai: klausimai ir atsakymai (5)

1542803091192-1 Klausimas: ar reikia žmogui vien meditacijos, be mastymo?

Atsakymas: žmogui visko reikia, tačiau mastymą reikia išmokti suvaldyti. Jei jis dirba kaip televizorius, kurio jungiklis yra seniai sugedęs ir niekas nežino, kaip jį pataisyti, tai nėra labai gerai. Tai taip išvargina. Mąstymas turėtų būti perkeičiamas į teigiamą vagą.

Mes užsiėmimuose mokomės priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, jo nesmerkiant ir nevertinant. Galima laisvai kurti ateitį pagal tavo vidinį ketinimą. Tai darbas su savimi, jo dalis. Kai protas aprimsta ir išnyksta netvarkingos mintys ir vidiniai pokalbiai – kartais tampa apčiuopiamu tylusis džiaugsmas (taip jį vadinu). Visiems žmonėms jis pasitaiko: tai ne jausmas (emocija), protas ramus, visai nesinori juoktis ir šokti. Tiesiog žinai – džiaugsmas YRA. Tam nėra jokios priežasties, o gal priežastis, kad rytas ir saulė gražiai pakilo, arba kad vakaras ir ji puikiai leidžiasi už akiračių, arba kad šeima kartu su tavimi ir visi draugiškai vakaroja kartu arba keliasi ryte…Laimė glūdi visiškai ne medžiagiškame plane ir ne jausmų ir pojūčių tenkinime. Ji paslėpta kitame būties lygmenyje ir jį dera užčiuopti, o paskui jau pamažu vynioti, kaip siūlą ir tas kelias kažkur tikrai išves, tikrai. O jei norisi šokti, tikrai reikia šokti ir dainuoti, nes vidinis džiaugsmas turi ir savo išorinę raišką, jokiu būdu nedera jos užspausti, te reiškiasi. 

Klausimas: šiandien ryte atsitiko įdomus dalykas. Ir vel per jaunatį – ženklas. Nuėjau praustis. O kai grižau, radau ant altorelio išvartytus daiktus, nes nuo baldakimo nukrito budistinė apsauga, vinis, kuris jį laikė, krisdama numuše Šv. Marijos skulptūrėlę iš kairės ant altorėlio, o per ašį stovėjęs angeliukas irgi nuriedejo…

Atsakymas: Na vis tik visas pa-saulis yra „musyse“. Jis susietas su tavimi, t.y. subjektyvus, nelietuviškai tariant. Tai įvyksta tada, kai stebetojas užmiega, o kažkokia tavo dalis ima tapatintis su kažkuo išoriniuose ar vidiniuose pasauliuose – tikejimo pagalba. Ir tikejimas įtvirtina vieną ar kitą pasaulio vaizdinį.

Iš kur tas vaizdinys kilo? Galbūt kaip išorinės gamtos galių ir vidinių gamtos jėgų tavyje kūrybos veiksmas. To veiksmo atoveiksmis ir yra tai, ką manai matanti ir jaučianti. Nesakau, kad toje pajautoje kažkas yra ar kažko nėra. Tačiau klausimas – o kaip atrodo atbudusiam (ar greičiau bundančiam) stebėtojui atsietas (arba litaip tariant objektyvus) pasaulis? Kas yra pati Tikrovė?

Įsijungiant Stebėtojui, pirmiausia, matomi vaizdiniai netenka buvusios reikšmės ir išėjus iš susireikšminimo būsenos, juos galima stebėti ramiai. Antra, be susietos jungties tie vaizdiniai rimsta, nes butent ta sietis yra agnos grandinė, lyg koks elektros laidas, maitinantis patį įrankį (įrankis – tavo pa-saulio suvokimo priemonės). Tad kaip sakydavo Jogas Patandžalis, tuomet gali pamatyti tikrovę tokią, kokia ji Yra. Ir pamatyti ne vien gamtos galias savyje, susietas su pasaulinemis galiomis, ne vien savo protą susietą su pa-saulio protu, tačiau ir tylą be pavidalų. Sąmoningą erdvę, kuri pati yra sąmoningumas.

Būdama joje, gauni lyg išeitinį kodą savų pa-saulių kūrimui, jei yra toks ketinimas. Tu negali gauti to „kodo“ anksčiau, nei atsiduri Tyloje. Nes tik tada tu vairuoji, o ne tave vairuoja. Tu ateini iš aukštesnio vėl į žemesnį, iš pradžių pakyli, paskui tik nusileidi. Ne atvirkščiai, kaip daugelis nori ir galvoja. Prašo „kodų“ ir „raktų“ nepažinę Tylos ir jos nepripažinę. Žmogaus asmenybė yra daugialypė, įvairialypė ir savo čidakašos erdvėse gali atrasti įdomių ir nelauktų dalykų. Nes „režysieris yr išradings ir gudrs“. Kai žaidimas ar kinas pagauna, norisi žaisti ir sužinoti, kas ir kaip bus toliau. Net jei viduriniu protu sakai, kad nenori, žmoguje yra dalis, kuri nori ir visu tuo (kas tai bebūtų) tiki. Mes nepažįstame savęs.

Tačiau kas yra „aš“? Užduodant šį klausimą sau vėl ir vėl, nelaukiant atsakymo, tačiau veržiantis į žinojimą, – pamažu silpnėja ir trūkinėja ryšiai, siejantys matytoją su jo regimu pa-sauliu. Ir stiprėja už-protinis suvokimas, jog pa-saulis yra tik vieta po saule, kuri kinta ir mainosi. Gal būt, netgi įtakojant mano minčiai. Štai… ir vėl kažkas pasikeitė. Taip vyksta. Pati saulė, gyvasties ir mirties šaltinis, yra kažkas kita. Kažkas juk kita…

O Naminukui perduok, kad neišdykautų, kol tame tavo pa-saulyje jis tveria savo įsivaizduojamą gyvastį, kuri, kaip ir kiekviena gyvastis, turi savo grožio pusę ir ne-grožio pusę. Beje, ženklai irgi yra, jie parodo būsimas galimybes, grėsmes, karminius išlydžius, gyvenimo pasikeitimus ir t.t.

Juk mes gyvename „matricoje“, kurioje visa, kas nutiks, jau yra nutikę. O kol dar nenutiko, ateitis yra tik beribė galimybė (iš žmogaus žiūros taško). Deiviškas žvilgsnis aprėpia vienoje aprėptyje praeitį, dabartį ir ateitį. O žmogui padeda, perspėja ženklai.

*

Klausimas: Kaip atpažinti Mokytoją? Kol kas aš esu centras dėmesy impulse, krūtinėje malda, Esu kas esu ir nesu kas nesu, su savo nerealizuotais poreikiais.

Atsakymas: Bėda ta, kad tavo galvoje košė. Ir pati bėda ne ta košė, o tapatinimasis su ja. Noras tą košę valgyt pačiam ir kitiem pasiūlyt. Dėmesio nukreipimas į šventus pavidalus yra gera pradžia – malda, mantra ir t.t. Atpažinsi ir pripažinsi savo vidinį mokytoją tada, kai nurimsi ir pasieksi atitinkamą atpažinimo būseną. Ji pakankamai paprasta. Joje nėra „poreikių“: nei įgyvendintų, nei neįgyvendintų, kaip sakai užsienietiškai „nerealizuotų“. O tik grynasis atpažinimas, būva. Esu kas Esu…

Kalbant apie pasirodančius poreikius (kas seka iš tavo klausimo), klausime yra dvi viena kitą paneigiančios dalys. Jei yra poreikiai, tai nėra būsena „ esu kas esu“. Ir atvirkščiai. Jei yra poreikiai, tai yra vienoks ar kitoks medžiaginis gyvenimas, kas savaime yra normalus dalykas, ypač kalbant apie pamatinius poreikius (juk žmogui reikia turėti pastogę, drabučius, maisto ir t.t.) Tad kažkokie poreikiai yra, tačiau vidinis sąmoningumas neskuba jų tenkinti: jie yra tik stebimi ir nesukelia kančios. Esu kas Esu yra tiesiog būvis, būsena, sąlygiškai tariant Ašis, Aplink kurią gal ir sukasi norai ir mintys, bet šventosios ašies jos nepaliecia. Ji šventa, nes tyra. Ten dera ieškoti ir vidinio vedimo, kurį galėtume pavadinti vidiniu mokytoju.

Kaip atpažinti mokytoją? Klausimas tame, kad mes painiojame savo mintis ir jausmus, visokius galvoje pasirodančius tariamus dalykus, su vidiniu šventu vedimu. Jau ne kartą esu sakęs, kad pradžioje dera siekti bent kokios vidinės ramybės. Tai suteiktų galimybę stebėti savo vidinį pasaulį, mintis ir jausmus. O jau po to sektų atskyrimas ir giluminis supratimas, tam tikra pajauta. Kas iš kur ateina, kas tikra, kas menama, tik regima. Juk galima taip įsijausti į filmą, kad supainiotum jį su šiuo medžiaginiu gyvenimu. O jau vadinami žvaigždiniai (astraliniai) pasauliai kokias galimybes teikia žmogaus vaizduotei! Tad šis atskyrimas yra darbo su savimi dalis.

Žmogus yra daugiasluoksnė būtybė kaip kokia „matrioška“, daug mumyse visko sudėta, tad atpažink košę galvoje ir atskirk vidinį triukšmą nuo vidinio vedimo. Jei klausysi savęs, imsi girdėti. Ir visai tai vyksta tavo vidinėje erdvėje, kuri yra visas pasaulis, Visata, kurioje talpinasi tavo sąmoningumas. Gana paprasta, kai sustoji ir įsiklausai: visai kaip miške gražią vasaros dieną.

Tsokar kalnų ežeras Ladake

Tsokar kalnų ežeras Ladake

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt