Narajano ašramai. II dalis

  1542803091192-1 Krija jogos ašramas, dar vieni metai praėjo. Rišikešas šiais metais triukšmingas, labai daug indų šventklajūnių, atvykusių Motinai Gangai nusilenkti. Indijos vyriausybė, platindama kelią nugriovė ašramo tvorą, dabar gatvės klegesys beveik visur. Nors Indijos triukšmas beveik visur, tačiau tai tik fonas, lyg vėjas, kuris čia nuolat pakyla naktimis.
Skaitau swamio Šankaranandos knygą „Krija jogos dovana (daršanas)“. Krija jogos ašramas turbūt geriausia vieta šią knygą skaityt. Skaitosi giliai. Indų dvasinė tradicija yra labai smulkiai ištyrusi ir aprašiusi žmogaus protą, jo prigimtį.
Toliau papasakosiu savuosius suvokimus beskaitant.
°
Indai turi tokią sampratą, kurią vadina prana karma, arba ugnies kvėpavimu. Galima verst ir agnos įsidegimu ir pan. Visokie veiksmai kuria savo pasekmes. Geras ar blogas, priklauso nuo vertintojo. Bet yra veiksmas, naikinantis pasekmes, jas sudeginantis. Tada suvokimas žėri ne dvilypume, o vienybėje per patirtį. Kūne prana karma vyksta per sąmoningą kvėpavimą, suvokiant „čia ir dabar“ savo įkvėpimą bei iškvėpimą, persikeitimo tašką tarp tų dviejų.
°
Jogos pratybos padeda lyg „atsirišti“ nuo savo karmų, čakrų, planetų poveikio ir t.t. Gimsta Stebėtojas. Jis visada buvo čia, bet mes buvome labai jau nepastabūs, susitapatinę su savuoju laikinumu, niekaip nepastebėdami Omžinybės mumyse.
°
Nešvarus protas nuolat kuria visokius klausimus ir pats juos sprendžia. Mes nepažįstam savo žemutinio proto, arba skausmo/pasitenkinimo kūno. Pasitenkinimas visad eina kartu su kančia, skausmu. Taip jau yra, bet skausmas ilgas, o pasitenkinimas trumpas ir netvarus. Tą žemutinį proto kūną yra puikiai aprašęs Ekartas Tolė. Man šis protas protelis primena mažą, raudoną beždžionę: ji nuolat blaškosi, nerimauja, ji nepataisoma tragikė be sąmojo jausmo, nuolat viską sureikšmina ir pučia iš musės dramblį. Labai nori bananų, jei negauna, labai kenčia. Tokia „sudėtinga“ asmenybė…
°
Pasak indų išminties, tas žemutinis protelis susideda is penkių dalių. Tai lyg penki protai. Pirmasis yra prisirišęs prie turtų ir medžiagos. Antrasis prie lytinio potraukio ir valdžios. Trečiasis prisirišęs prie savo minčių, sampratų ir sąvokų. Ketvirtasis – prie savo asmenybės arba ego ir dar labiau išplėtotos valdžios kitiems. Ir pats pavojingiausias penktasis, prisirišęs prie savo aklatikystės, fanatiško dvasingumo. Suprantama, per tą „fanatizmą“ jis siekia primesti savo jau visaapimančią valią ir valdžią kitiems.
°
Juos reikia atpažinti savyje. Pats atpažinimas padarys didelę dalį darbo, kad išilaisvintum nuo jų poveikio. Matom, jog tie penki „draugai“ ir sukelia visas mūsų ir pasaulio bėdas. Kiek daug agnos, užsienietiškai energijos, mes išnaudojame medžiaginių vertybių kaupimui! Ir karai dėl to kyla, ir dabar jie vyksta. Tai dėl pirmosios čakros nedarnios agnos, prisirišimo pie jos. Antroji čakra yra lytinis potraukis ir grubusis valdymas, jėga. Vis ieškom laimės skirdamiesi ir vėl tuokdamiesi, netgi galvojam, kad patekę į kokį „seimą“ tapsim laimingesni… Ir iki šiol žmoniją didele dalim valdo tos dvi sesės…
°
Trečioji jau subtilesnė. Ji kuria prasmes, samprotas ir sąvokas, „loginiais argumentais“ pagrįsdama pirmųjų dviejų veikimą. Suprantama, yra tiek teigiamas, tiek neigiamas to veikimo atspindžiai. Pavyzdžiui, galima pastatyti darnų jaukų namą, kuriame gera būti, arba bjaurų stiklinį „ofisą“, kuriame kentės ten uždaryti žmonės.
°
Ir visam tam paradui vadovauja didžioji savininkė ir viršininkė – asmenybė. Kas ji tokia yra, ji negalėtų pasakyti, net vengia šito klausimo. Nes tas klausimas baugus, už jo plyti tuštuma ir neištirta erdvė, kur asmenybės turimi įrankiai bejėgiai. Tuomet ji įjungia vaizduotę ir fantazuoja, kad tik nereiktų ten žengti. Tam padeda pirmieji trys protai. Iš čia ir visokios mielos regimybės, fantazijos dvasiniame kelyje. Tiek daug tų mielų „įsikalbėjimų“ matyti. Tai Žvaigždinio, arba jausmų, astralinio pasaulio pasireiškimai.
°
Ir penktasis protas, tai beždžionė „didžioji inkvizitorė“. Ji viską jau žino ir yra teisi. Be to, ji gali imtis bet kokių priemonių savo tikslui pasiekti. Nenori į mūsų rojų? Priversim. Nenori į šviesų rytojų? Priversim. Nenori būti laimingas? Irgi priversim, paskui dar man dėkosit, nedėkingieji… Iš čia visoks islamiškasis terorizmas, krikščioniškieji raganų laužai ir komunistiniai lageriai, „liberalų“ elektroninis konclageris ir paprasčiausi vadukai-vidutinybės, puikiai išmokusios siekti savo siaurų tikslų.
°
Tai kas gi yra tas dvasingumas iš viso?
°
Jeigu išorinė Šventoji ugnis Agnija, kurią per omžius omžinuosius prabočiai kūrė, yra žmogaus vidinės ugnies tąsa, tai tą ugnį savyje reikia pastebėti, atpažinti, suvokti. Priimti ir paaukoti savo penkis protus tai vidiniai ugniai. Tai kas lieka po visos tos vidinės apeigos ir yra dvasingumas. Visa kita yra proto išmislai ir žaidimai, gražios menamybės. Is tų išmislų gimsta visoks menas, kaip gražioji asmenybės veikimo pusė, kūrimas, darni statyba. O savo neigiamu atspindžiu protas pagimdo karą griovimą, ginčus, siekį būti teisiu ir tt. Tai dvi gyvenimo pasireiskimo pusės ir nėra vienos be kitos. Kas pastatoma, tas sugriaunama. Ir griūtis jau „įdėta“ toje kūryboje nuo pačios pradžios.
°
Tačiau ugninis agnos arba agnijos kvėpavimas išveda žmogų iš to užburto rato. Tai yra kelias i M pasaulį. Jis gali turėti daug atspindžių ir pavidalų bet savo esme yra vienas. Arba eini juo, gal artėji link jo. Arba tolsti nuo jo. Nėra trečios galimybės.
°
Swamis Šankarananda rašo, kad gyventi iškart dviejuose pasauliuose neįmanoma. Reikia pasirinkti. Ne išorėje kažką skubėt pakeisti, o ieškoti darnos ten, kur esi.
°
Prana karma, tas ugninis kvėpavimas žmoguje, buvo prieš tai, kai šis kūnas atsirado ir išliks po to, kai kūnas išnyks. Ir visus veiksmus, kurie eina ne iš šitos vidinės Agnijos, prana karmos, swamis Šankarananda vadina netikrais, „pseudo“ veiksmais. Kokie jie bebūtų ir kaip bebūtų vertinami. Jie netikri. Tikroji karma yra „veikimas, einantis iš paties veikimo Šaltinio…“
°
Todėl visos kitos taip vadinamos „karmos“, visas mūsų bruzdesys, nuomonės, mintys, kasdienė veikla – yra tik tos ugninės karmos, kuri niekada nesibaigia, atspindys. Saulės zuikučiai, suspindintys ir išnykstantys erdvėje.
°
Aham atma gudakesa sarva bhutasya sthitah,
Aham adis ca madhyam ca bhutanam anta eva ca.
Bhagavat Gita, X, 20.
°
Ši eilutė taip išversta knygoje: šis kvėpavimo ir sielos bendrumas yra iš anksčiau, nei buvo sukurtas kūnas, ir jis bus tol, kol gyvena kūnas ir jis liks toliau, kai kūnas bus nusimestas. Jis yra nuo neatmenamų laikų ir tai vienintelė Kūrinijos Būtis. Kūnas laikas nuo laiko suyra, tačiau prana karma pasilieka.
°
Taip ši Agnija arba prana karma buvo yra ir bus. Nebuvo laiko, kad jos nebūtų. Visokios tikybos ir religijos ateina ir išeina. Pavidalai keičia viens kitą, viršininkų planai dūžta į krantą lyg jūros bangos. Deiviškasis Ugninis kvėpavimas apjungia laikmečius, mus su protėviais ir ainiais. O taip pat patį žmogų laiko upėje, jo kitime. Viską atėmus, lieka Tai. Ir Tame yra Viskas. Todėl amžinuoju ugninės dvasios požiūriu, nėra ir negali būt jokių „evoliucijų“. Nes kinta ir mainosi tik Agnijos atspindžiai. Agnija yra tobula savo Omžinybėje. Ji gyva kiekviename iš mūsų. Šis suvokimas, žinojimas ir yra Vydija. Mes tai žinojom, bet užmiršom, užmigom. Atbusdami atgyjame. Todėl Vydijos ryškėjimas žmoguje yra Atgaja, gijimas. Visa kita yra vienokia ar kitokia neišmanymo atmaina, nevyda.
○○○
RG Narajanas
~~~~
Baba-Giri
Swamis Šankarananda Giri