Patandžalio jogos sutros (1)

patanjali2

Šį veikalą parašė išminčius (rišis) Patandžalis, tarp senųjų “jogiškų” knygų jis užima visiškai išskirtinę padėtį. Senovėje žmonės nebuvo pratę daugiažodžiauti, rašė trumpais sakiniais, kurie vadinami sutromis. Vėliau sutros apaugo aiškinimais (komentarais), kai kurie iš jų yra vadinami klasikiniais, pavyzdžiui, jogui ir išminčiui Vjasai priskiriamas aiškinimas.

Patandžalio jogos sutras galima skaityti kaip paprastą knygą, netgi kaip psichologijos vadovėlį. Tačiau šio nemirtingo veikalo giluminė prasmė atsiskleidžia tiems, kurie siekia eiti dvasinio tobulėjimo keliu. Šios trumpos eilutės pasižymi ypatinga galia ir visa jų jėga glūdi ne žodžiuose, o “už žodžių”. Šią erdvę “už žodžių” tenka prajausti, kad pasiekti tai, kas nėra parašyta, tačiau būvoja. Kiekvienas atveria tai ir tiek, kiek gali šiandien apčiuopti, kiek siekia jo pratybų giluma. Tai reiškia, kiek šiuo metu, yra pasiruošęs gauti, kiek leidžia suvokimas. Todėl šias trumpas sutrų eilutes galima skaityti nuolat ir kievieną kartą galbūt atsiskleis naujos dvasinės žinios ir patirtys.

Parašyta labai daug Patandžalio Jogos Sutrų aiškinimų, ypač paskutiniais dešimtmečiais. Vienaip aiškina mokslininkai, kitaip jogai ir įvairių krypčių dvasiniai mokytojai.

Šiame darbe, kiekvienos sutros yra pateikiami du vertimai. Pirmasis – kuo arčiau tikrojo užrašymo, kad jogai galėtų prajausti jo dvasią ir keliauti gilyn už žodžių. Anrasis – šiuolaikinis išplėstinis – paaiškinantis vertimas.

Po kiekvienos sutros seka aiškinimai. Iš jų gausybės yra atrinkti tie, kurie, sudarytojo nuomone, yra verti to, kad čia patektų. Taip pat sudarytojas ryžosi šiek tiek komentuoti ir pats, remdamasis savo patirtimi ir suvokimu. Tai buvo daroma tik tada, kai kituose komentaruose nebuvo rasta to, ką derėtų pasakyti.

R.G.Narajanas

  

 Pirmoji dalis SAMADHI PADA

Samadhi pėdos arba Kelias į Tikrąją Būvą

  

1.1 om atha yoga anusasanam

om te dabar joga (jungtis) [būna] atskleista

 OM, tegu joga būna pasiekta per suvokimą, tai pamokymai, kaip pasiekti Vienovę

अथ योगानुशासनम्॥१॥

Om Atha yogânushâsanam

atha: dabar

yoga: joga

anu: naudojant, per

shâsanam: įvaldyti, suvokti

Žodžio „Atha“ dažniausiai pasitaikanti reikšmė yra „dabar“. „Nushasanam“- „nu“ yra priešdėlis, o „shas“ – šaknis, likusi žodžio dalis yra priesaga su galūne. Ji rodo, kad tai dalyvis tam tikrame linksnyje – vienaskaitos vardininkas.

Kaip taisyklė, sanskrito raštų tradicijoje pirmojoje sutroje paskelbiama tema, žodis atha turi papildomą maldos atspalvį, kad pradėtas darbas būtų sėkmingai įvykdytas. Taip pat swamis Satjananda Saraswati nurodo, kad žodis „atha“ turi reikšmę „toliau“, aiškindamas, kad prieš tai buvo kiti nurodymai, o šie – jau gerokai pažengusiems jogos keliu.

Joga dažniausiai aiškinama kaip jungtis (su Puruša-stebėtoju), o įsitvirtinanti būsena – samadahi, yra jungtis su dieviškumu, su Viskuo. Taip pat vienas iš jogos žodžio aiškinimų – joga reiškianti jungą, kitaip tariant, įvaldymą arba kontrolę (visų sąmonės apraiškų, proto, jausmų, juslių, ego ir t.t.). Žodis „kontrolė“ gali būti suprantamas įvairiai. Konkrečios jogos pratybos taip pat gali turėti įvairius atžvilgius. Vienas esminių klausimų – kiek jose yra prievartos ir kiek pratybos plaukia lyg upė ir „įvaldymas“ įvyksta lyg savaime, kaip natūrali atliekamų proto, jausmų, medžiaginių ir dvasinių veiksmų seka, nes iš tiesų „įvaldymas“ jogos šviesoje yra greičiau menamybė (iliuzija). Niekas nieko negali kontroliuoti iš tiesų, nebent trumpą laiką. Todėl čia kalbama apie gilesnius lygmenis bei dėmenis, nei paprastas išorinis veiksmas. Jei pratybos pradedamos nuo „įvaldymo“, baigiamos tuo, jog būva „atsitinka“.

Svamis Šankarananda savo komentaruose kalba apie įvaldymą. Kas įvaldoma? Pirmiausia, pats gyvenimas, mintys, juslės ir visi vidaus pasireiškimai. Patandžalis vartoja žodį anushasanam, nes šis įvaldymas yra netiesioginis, labai subtilus, vykstantis per meditavimą, atpažinimą ir suvokimą. Nes tamsa negali būti išsklaidyta vien jėgos pagalba. Medituojant bei atliekant jogos pratybas lyg uždegama vidinė ugnis – ir tamsa nyksta savaime.

Daugelis Patandžalio interpretatorių žodį „anusasanam“ verčia kaip „mokymas“. Tačiau, kaip savo komentaruose teigia Swamis Satjananda Saraswati, nepanašu, kad tai būtų mokymas. Tai trumpi ir labai konkretūs nurodymai. Pasak jo, galima versti kaip „išsamūs patarimai“ ar „nuoseklūs pamokymai“. Tačiau pažodinis vertimas, šiuo atveju, berods, būtų tiksliausias.

Iš bendro veikalo turinio išplauktų, kad jogos reikšmė „suvokimas“ pas Patandžalį yra viena esminių. Kai įvykdomas tikras „įvaldymas be įvaldymo“ neprievartos-susitaikymo būdu, ir atsiranda slėpiningos jogos išdavos.

  

1.2. yogas citta vrtti nirodhah

 joga [yra] sąmonės sukimosi nurimdymas

Joga (jungtis) – tai nuolat besikeičiančios sąmonės pasireiškimų, veiklos bangų, psichinės prigimties (proto, norų, įvairių atoveikių į aplinką, prisiminimų, pojūčių, jausmų ir kt.) savaiminis nurimdymas arba įvaldymas

योगश्चित्तवृत्तिनिरोधः॥२॥

Yogashcittavrittinirodhah

yoga: joga

citta: visuminė sąmonė, suvokimo galia

vritti: veiksmas, sūkurys

nirodha: įvaldymas, kontrolė, sustabdymas, sulaikymas, nurimdymas

Šioje eilutėje pateikiamas jogos apibrėžimas, tačiau lieka neaišku, ar autorius „yogas“ vartojo kaip terminą, ar tiesiog kaip veiksmažodį, tam tikro veiksmo apibrėžimą (sujungimas, jungtis, įvaldymas), tačiau tai nėra esminis klausimas. Citta dažnai verčiama ir suprantama kaip protas, tačiau šiuo atveju tiksliau kalbėti apie pilną citta apibrėžimą – tai visa psichinė žmogaus prigimtis, jo visuminė sąmonė. Tai savo vertime pabrėžia Tibetietis.

Swamis Satjananda Saraswati nurodo, kad visa citta yra daugiau nei mintys, protas ir jausmai. Tai yra visuminė sąmonė, kuri yra ne tik „kūne“ bet ir jo išorėje. Ji būvoja tiek kūne, tiek be jo. Satjananda pabrėžia, kad sąmonė panaši į giją, jungiančią daug gyvenimų ir fizinių skvarmų (atgimimų). Todėl „nirodha“ nereiškia minčių, jausmų, aistrų ir kt. atitvėrimo, atkirtimo užginant (blokuojant). Ji reiškia sąmonės vyksmų, kurie atsakingi už gimimų ir mirčių ratą (nuolatinį atgimimą), neprievartinį sulaikymą. Todėl „užgynimo“ nederėtų suprasti tiesmukiškai – tai pasikartojančių sąmonės pasireiškimų, o ne pačios sąmonės užgynimas (blokavimas). Sąmonė yra tai, kas išlieka nekintama, keičiantis įvairioms būsenoms. Satjananda sako, kad jogos būsena atsiranda tada, kai yra išeinama už visų sąmonės pasireiškimų (protinė veikla, jausmai, sapnai, gilus miegas, vaizduotė, vizijos gilios meditacijos metu ir netgi būtis aukščiausios būsenos (samadhi) metu).

Svamis Šankarananda taip pat pabrėžia, kad terminas Čita (sąmonė) yra tiek gilus, kad labai sunku suvokti jo prigimtį. Būties laipsniškumas keliauja nuo dvasios iki medžiaginės materijos. Visa susieta nepertraukiamais ryšiais. Nieko nėra atskirta. Todėl galima pasakyti, kad Čita valdo visa, kas yra žemiau jos – jausmus, protą, jusles, ego ir t.t. Tuo pačiu, pati Čita ir yra tai, ką ji valdo. Jos pasireiškimai yra vadinami vriti arba sąmonės sūkuriais.

Kelias į Nirodhah būseną yra vyksmas. Šis vyksmas vyksta jogos pratybų pagalba. Pamažu sąmonės – čitos bangelės rimsta. Geriausia žodžio „nirodhah“ esmę perduoda rusų kalbos žodis „нерождается“ – negimsta. Sąmonės bangos daugiau negimsta, nepasirodo. Tuomet Nirodhah būsena yra būva savyje pačioje.

Joga (jungtis) – kai sąmonės bangos nurimsta, vandenynas tampa ramus. Šis sąmonės vandenynas negali būti nurimdytas jokios išorinės jėgos. Tai paslaptingas vykimas. Paprastas užkardymas neleistų įgyti tvaraus suvokimo. Užtvenktas vanduo kauptų nepanaudotas galias ir šios veržtųsi link pasireiškimo.

Joga pirmiausia yra Suvokimas, atpažinimas, atsibudimas iš menamų dalykų įtakos, prie kurių protas laikėsi prisikabinęs. Tai plati sąmonė, gebėjimas sujungti atskiras dalis į vieną nedalomą visumą, gyvenimo darnos kūrimas.

Kaip šiuos sąmonės sūkurius nurimdyti, juos atskiriant (vėliau savaime apjungiant) nuo savo tikrosios nekintančios prigimties (stebėtojo) ir pasiekti Nirodhah būvą ir moko rišis Patandžalis.

  

1.3. tada drastuh svarūpe avasthanam

tada matančiojo sąmonė įsitvirtina tikrojoje būsenoje savastyje

 Tada (samadhi būsenoje) liudininkas arba Stebėtojas (jogo tikrasis „aš“) yra grynojoje, nekintančioje sąmonės būsenoje (ESU), mato save tokį, koks jis yra iš tiesų

तदा द्रष्टुः स्वरूपेऽवस्थानम्॥३॥

Tadâ drashtuh svarûpe’vasthânam

tadâ : tada

drashtar: matyti, stebėti, kontempliuoti, tas, kuris mato – stebėtojas

svarûpe: pirminė skvarma, esmė, esatis

avasthânam: įsitvirtinti sąvastyje

Svarupa – tikroji skvarma, apibrėžianti nekintančios, pastovios sąmonės būsenos esmę. Tai skvarma be skvarmos, svarupa yra aukščiau visų pasireiškimų. Ji tiesiog Yra.

Tada jogas pasaulį mato tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o ne majos (menabubės, iliuzijos, miego būdraujant) aptemdytą savo sąmonės ir proto atspindį.

Stebėtojas tampa atskiras nuo to, kas stebima. Žmogaus dvasinė esmė nebesieja savęs su kūnu, protu, jausmais ir juslėmis. Tikrasis Aš nesu tai. Nebylusis liudytojas išlieka tylus. Lahiris Mahasajas pateikia šį komentarą: „Tuomet, kai Esatis pasilieka Esatyje, ji mato Aukščiausiąją Dvasią. Samadhi būsenoje ji įsitvirtina savo paties Stebėtoju – tai reiškia Aukščiausią Sąmonę“. Lyg tyla stebėtų tylą.

Žodis „avasthanam“, remiantis Satjanandos komentaru, reiškia savo pradinės būsenos atstatymą, lyg sugrįžimą namo.

Vjasa, šią sutrą komentuoja šitaip: „Tada sąmonės jėga remiasi savo tikrąja prigimtimi, kaip atsipalaidavimo būsenoje. Bet kai protas yra nukreiptas į išorę, jam atrodo, kad yra taip, o iš tikro taip nėra“.

Svamis Šankarananda taip pat teigia, jog ši sutra kviečia pakeisti savo kasdieninį gyvenimą. Kad suvoktum savo tikrąją prigimtį, jūs turite įsileisti kitokias mintis, veiksmus, taisyklingą kvėpavimą. Patandžalis kviečia pakilti virš visko, kas nėra esmė.

Šis suvokimas, pasak svamio Šankaranandos, ateina savaime (automatiškai) atliekant teisingus veiksmus.

  

1.4. vrtti sarūpyam itaratra

 kitaip esatis (sąmonė) pati bus sukimasis

 Kitaip tikroji prigimtis arba esmė-esatis (Stebėtojas), jogo sąmonės pirminė būva, tapatinsis su įvairiomis savo paties sąmonės skvarmomis ir jų kaita, išoriniais gyvenimo pasireiškimais

वृत्तिसारूप्यमितरत्र॥४॥

Vrittisârûpyamitaratra

vritti: veiksmas, sūkurys

sârûpya: tikroji prigimtis, esatis

itaratra: kitaip, arti

Protas judėdamas skleidžia bangas, kurios pasireiškia mintimis, jausmais, prisiminimais, išoriniais ir vidiniais pojūčiais ir t.t. Jei Stebėtojas nėra atskyręs savęs tikrojo nuo išorinių pasireiškimų – jis tapatus jiems. Tuomet vaidintojas (aktorius) nesuvokia, kad jis vaidina ant pakylos, miegantis nesuvokia, kad miega. Patandžalis šia sutra pabrėžia – arba suvokimas yra, arba jo nėra.

Vjasa teigia, kad yra tik vienas požiūris ir šis požiūris yra Tikrasis Žinojimas.

Satjananda pateikia tokį pavyzdį: kai mes žiūrime kino filmą, esame linkę susitapatinti su jo veikėjais, patiriame atitinkamus jausmus. Nors tai tik vaidinančiųjų vaidyba, mes turime polinkį susitapatinti su tuo, ką matome ir užmiršti tai, jog esame tik žiūrovai, stebėtojai.

Taip ir puruša, nors yra tik sąmonės liudininkė ir stebėtoja, užmiršta savo tikrąją prigimtį ir susitapatina su citta ir jos pasikartojančiomis apraiškomis. Yra yra labai sunku išvesti ją iš šios būsenos.

Kaip teigia Satyananda, Čitta-sąmonė turi būti pereiti į kitą – nirodha (įvaldymo arba suvokimo) būseną. Tuomet puruša arba dvasia įsisąmonina, kas ji yra iš tiesų. Kitu atveju ji patiria „stiprų įspūdį“ dėl šių savo pačios sąmonės pasireiškimų.

  

1.5. vrttayah pancatayyah klista aklistah ca

[yra] penki sąmonės sukimosi pavidalai – sunkūs ir lengvi

 Yra penkios sąmonės (proto) bangų arba pasireiškimų rūšys, vienos jų yra užterštos, nešdamos sunkumą, kančią, skausmą, kitos – tyros, nešdamos lengvumą, malonumą ir pasitenkinimą

वृत्तयः पञ्चतय्यः क्लिष्टा अक्लिष्टाः॥५॥

Vrittayah pancatayyah klishtâklishtâh

vritti: veiksmas, sukimąsis

pancatayyah: penkios rūšys

klishta: sunkumas, skausmas, kančia

aklishta: sunkumo, skausmo, kančios nebuvimas

Šios penkios būsenos yra dvilypio pasaulio pasireiškimai. Užterštos būsenos veda į kančią, nepasitenkinimą, skausmą, o neužterštos arba tyros yra tikrojo „aš“ išsilaisvinimo laidininkai.

Penki yra pentagramos, o taip pat ir žmogaus, jo dvasinės pergalės ženklas. Tai žmogui būdingos, pasikartojančios būsenos, kurias jogas peržengia savo pratybomis. Kuomet Stebėtojas įsitvirtina savo Suvokime, jis nebėra tai, kas yra stebima. Net jei tai pasirodo jo asmeninės sąmonės ekrane – Stebėtojas liudija, tačiau neįsitraukia į žaidimą.

Pasak Vjasos, kai nebėra įsitraukimo, proto vyksmų ir samskarų ratas sustoja ir esatis suvokia savo tapatumą Dvasiai (atman).

Svamio Satjanandos komentare pabrėžiama, kad penkios vrtti apima visą sąmonės veiklą, net ir miegą, kuris taip pat yra tik viena iš sąmonės būsenų.

Sąvoka vrtti yra labai daugiaprasmė. Pasak svamio Satjanandos, visa Visata, o ne tik Žemė, gali pasirodyti nerealiais: jie gali būti mūsų protinio mintijimo išraiška, aukščiausios būtybės arba Visatos mastymo jėgos minčių išdava. Todėl, kalbėdamas apie proto kitimus, Satjananda aiškina, jog žmoguje yra vienalytė medžiaga, kuri vadinama sąmone. Ji pasireiškia įvairiomis skvarmomis – tai miegas, gilus miegas, budrumo būsena, mastymas, jausmai, potraukiai ir t.t. Tai viena sąmonė, pasireiškianti skirtingais pavidalais arba vritti. Lyg vienas vaidintojas, kuris pasirodymo metu vaidina skirtingus vaidmenis.

Svamis Šankarananda šias būsenas vadina malonumų ir kančių šaltiniu. Netgi džiaugsmas ir laimė, kuriuos žmogui atneša juslės, yra praeinančios ir netikros, po jų seka liūdesys ir kančia. Visa tai dera tiesiog stebėti neįsitraukiant nei protu, nei jausmais. Tam, kad perplaukti vandenyną, reikalingas laivas, o taip pat ir vanduo. Tikslas yra ne likti valtyje, o pagaliau perplaukti vandenyną.

Toliau pateikiamos šios penkios sąmonės būsenos.

  

1.6. pramana viparyaya vikalpa nidra smrtayah

žinojimas klydimas vaizduotė miegas atmintis

 Šios penkios būsenos yra – teisingas žinojimas, klydimas arba neteisingas žinojimas; vaizduotė; gilus miegas; atmintis

प्रमाणविपर्ययविकल्पनिद्रास्मृतयः॥६॥

Pramânaviparyayavikalpanidrâsmritayah

pramâna: žinojimas

viparyaya: klydimas

vikalpa: miegas būdraujant arba vaizduotė

nidrâ: miegas

smriti:atmintis

Teisingas žinojimas – tai dar ne pats tikrasis Žinojimas už proto, o kelionė į jį teisinga kryptimi. Klydimas arba neteisingas žinojimas – iš tikro yra ne taip, kaip atrodo. Vaizduotė – proto-jausmų veikla protinė kūryba (konceptualizavimas), regimybė ar haliucinacija. Gilus miegas – būsena be sapnų, kai esantysis nesuvokia savo buvimo. Atmintis – protinis atkūrimas to, kas buvo patirta.

Svamis Satjananda pateikia pavyzdį, kaip iš aukso ar kito metalo galima padaryti daug gražių skvarmų. Tačiau visų jų esmė yra tas pats auksas. Taip ir Visatos kūrybos vyksme įvairios sanklodos patenka į protą ir vadinamos įvairiais vardais. Sąmonė turi išsivaduoti iš visų vardų ir pavidalų.

Svamis Satjananda pabrėžia, kad neužtenka užsikimšti akis ir ausis, atsiriboti nuo pasaulio. Vidinės būsenos – taip pat didžiojo žaidimo dalis. Taip pat ir gilus miegas be sapnų yra proto būsena. Netgi samadhi yra proto būsena. Pirminė sabikalpa samadhi, pasak svamio Satjanandos, taip pat yra būsena, kurią reikia peržengti.

Šios penkios būsenos yra visa, kas yra vriti arba sąmonės pasireiškimai. Tai žmogaus „proto gamykla“, teigia svamis Satjananda. Ką jūs bedarytumėte, viskas yra šios penkios būsenos.

Pasak svamio Šankaranandos, šios būsenos susijusios su penkiais pradais (elementais) ir penkiomis čakromis. Muladhara – žemė, svadhisthana – vanduo, manipura – ugnis, anahata – oras, višudha – tuštuma arba eteris.

Joga nėra atsiribojimas ar pabėgimas, ji yra Suvokimas, atskyrimas Tikra nuo netikra, susijungimas su Viskuo naujoje sąmonės būsenoje. Teisingo žinojimo pagalba galima pradėti suvokti kitas keturias būsenas. Stebint jas ir suvokus būtį be skvarmų – galima išsilaisvinti iš apribojimų ir tapti šia būva be apribojimų ir sąlygiškumų.

  

1.7. pratyaksa anumanah agamah pramanani

žinojimo šaltiniai [yra] patyrimas išvados vedančiųjų liudijimai

 Žinojimo šaltiniai yra tiesioginis patyrimas arba tiesioginė daikto-reiškinio stebėsena turimų juslių pagalba; teisingos išvados (indukcija ir dedukcija), patikimo asmens (guru) ar šventųjų raštų liudijimai

प्रत्यक्षानुमानागमाः प्रमाणानि॥७॥

Pratyakshânumânâgamâh pramânâni

pratyaksha: medžiaginis reiškinys, tiesioginis pažinimas

anumâna: išvados

âgama: tai, kas ateina

pramâna: žinojimas

Šioje eilutėje atsispindi daugiaplanis pažinimas. Nuo paprasto daikto pažinimo iki aukščiausio tiesioginio daikto-reiškinio patyrimo. Vjasa savo komentare šiai sutrai teigia, jog kiekvieno atskirai paimto daikto ar reiškinio prigimtis talpina savyje visuotinę prigimtį.

Priklausomai nuo jogo sąmonės, šie šaltiniai veikia įvairiais lygmenimis, aukščiausiuose tapdami Žinojimo (jnana) joga.

Paskutinis iš jų – agama, yra „tai, kas ateina“. Tai talpina savyje, ne tik išorinio mokytojo pamokymus ir šventraščių studijas, tačiau ir Mokytojo arba Viešpaties Malonę, kuri Indijos tradicijoje vadinama Šaktipata. Be šios Malonės nieko įvykti negali. Jogas atlieka teisingus veiksmus ir meditavime bei pratybose lyg ir „nusipelno“ Malonės, nors šis „nusipelno“ pilnai neatskleidžia šio paslaptingo Pašventimo esmės.

Tačiau Lahiris Mahasajas žodį „agama“ aiškina kaip „spėjimą arba prielaidų kūrimą“.

Įdomu tai, jog lietuvių kalboje „pramanas“ reiškia išsigalvojimą, netiesą, melą.

Kuomet kalbama apie patyrimą ir išvadas, gautas juslių pagalba, suprantama, kad juslės ir išvados arba protinis vyksmas mums negali atskleisti pasaulio tokio, koks jis yra. Tiesioginis patyrimas apie daiktą, esant “jogos“ būsenose – medituojant ar pasiekus samadhi – yra kitokios kokybės vyksmas, arčiau tikrosios visų daiktų prigimties, link visa ko ištakų. Šiame veiksme gimsta Agama, Viešpaties Malonė, Dvasinio Mokytojo, gyvenančio kiekviename žmoguje, vedančioji globa.

Pramana arba žinojimas, pasak svamio Šankaranandos, yra giliai suvokti, jog tu nesi vien medžiaginis kūnas. Jog ši dvasia buvo visada ir yra nepažeidžiama bei amžina. Šis kūnas išnyks – tačiau dvasia visuomet išliks kaip nedaloma esatis. Toks yra tikrasis pramânani: vyksme nuo lietuviškojo pramano iki aukščiausios išminties sanskrito pramânani.

Svamis Satjananda pabrėžia, kad šie žinojimo šaltiniai teisingai veikia tik tada, kai juslės bei protas veikia teisingai, kūnas ir protas yra teisingai „sustyguoti“. Tuomet juslėmis bei protu galima remtis. Tačiau taip vyksta ne visada. Jei dykumoje pamatėte regimybę (miražą), būtina suvokti, kad tai menamas vaizdinys. Tai padaryti galima einant į jį – tuomet pramanas išsisklaido.

  

1.8. viparyayo mithya jnanam atad rūpa prathistham

klydimas [yra] netikras žinojimas netikra skvarma

 Viparaja (neteisingas žinojimas ar supratimas, vertinimas) grindžiama ne tikrąja daikto-reiškinio skvarma, o neteisingu mąstymu apie jį

विपर्ययो मिथ्याज्ञानमतद्रूपप्रतिष्ठम्॥८॥

Viparyayo mithyâjnânamatadrûpapratishtham

viparyaya: iliuzija, klydimas

mithyâ : klaidingas, apgaulingas

jnâna: žinojimas

atadrûpapratishtham: neįtvirtinta šioje skvarmoje tikrovė

Viparaja arba regimybė (iliuzija) – kai vieną daiktą palaikome kitu, kai suvokiama paviršinė skvarma, o ne giluminė būtis. Ji taip pat pasireiškia įvairiais lygmenimis, visuose būties lygmenyse. Yra medžiaginės regimybės rūšys, pavyzdžiui panardintas į vandenį daiktas atrodo lyg lūžęs. Yra astralinės-proto, psichologinės menamybės, kai daiktas neteisingai suvokiamas ir neteisingai įvertinamas. Garsiausias dar Adi Šankaračarjos pateiktas viparajos pavyzdys – kai virvę palaikome gyvate.

Svamis Satjananda teigia, kad viparaja gali būti vadinama nežinojimu (avidya), kai visas mūsų žinojimas yra grindžiamas neteisingu Dvasios (purusa) ir medžiagos (prakriti) tikrosios Esmės supratimu. Šį neteisingą žinojimą turi pakeisti viveka, atskyrimas Tikro nuo netikro.

Jogas turi išmokti neteisti ir nevertinti, atsikratyti prisirišimų (ir „atsirišimų“), baimių ir troškimų, kurie sukuria menamą tikrovę. Teisingai pažinti būtina mokytis, pradedant nuo paprasčiausios medžiaginės tikrovės, pvz. pažinti kėdę arba gėlę tokius, kokie jie yra. Per medžiaginės tikrovės pažinimą galima keliauti į subtilesnius lygmenis. Tuomet atskleisti giluminę, šventą daiktų bei reiškinių prigimtį ir būtį.

Kasdieniame gyvenime – susilaikyti nuo paviršinių vertinimų, prisimenant savo Stebėtojo būseną bei tai, jog būdravimas iš tiesų – tai miegas būdraujant, kol Stebėtojas neatsibudo Esmės suvokimui.

Pagal Maršalą Govindaną „atad rūpa“ mums primena sutrą I.3, kurioje pabrėžiama, jog jogas turi įgyvendinti savo tikrąją skvarmą– svarupą – matyti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikro.

  

1.9.shabda jnana anupati vastu shūnyo vikalpah

vaizduotė (yra) tuščias garsas-žinojimas nepagrįstas tikrove

 Vaizduotė (koncepcija, haliucinacija) tai žinojimas, grindžiamas vien žodžiais ir vaizdais, proto sukurtais vaizdiniais, ji nepagrįsta tikrove ar iš tiesų esančiais daiktais/reiškiniais

शब्दज्ञानानुपाती वस्तुशून्यो विकल्पः॥९॥

Śabdajñānānupātī vastuśūnyo vikalpaḥ

sabda = žodis, garsas

jnâna = suvokimas, žinojimas

anupâtî = seka, vyksmas

vastu = daiktas, medžiaga, tikrovė

Sûnyaï = tuščias, tušuma

vikalpaï = koncepcijų kūrimas, svajojimas, vaizduotė, nuomonės

Vikalpa – tai mūsų proto kūriniai, įvairi proto veikla, kai už jos nesislepia joks tikras daiktas/reiškinys (oro pilys, tuščios svajonės, vizijos, koncepcijos, nuomonės). Šie vaizdai atpasakojami žodžiais, tačiau jokio tikro turinio už jų nėra. Tai vyksta tada, kai nėra tiesioginio patyrimo galimybės.

Jnana joga yra pats suvokimas, kuris, kaip sakoma, vyksta „už proto“. Tai sunku apsakyti žodžiais. Jei ši joga nevyksta, jnana jogos knygoje ar mokytojo žodyje matoma vien proto veikla, žmogus lieka įkalintas savo proto rėmuose, tuomet kiekviena jnana žinia, tekstas ar žodis, – tik „teorija“. Nes lieka neapčiuoptas „antrasis dugnas“.

Vjasa pateikia tokį vikalpos pavyzdį: „Sąmonė yra Purušos prigimties skvarma“. Skamba puikiai. Tačiau be dvasinės patirties, ką protas čia galėtų suprasti? Atsiranda daug klausimų: kas yra pirminis, sąmonė ar Puruša, kas yra Puršos esmė, o kas tą sąmonė ir t.t. Taip iš vieno klausimo gimsta du, o iš diejų – keturi. Ir jiems nėra galo. Atsakymus suteikia ne proto dėlionės, o dvasinė patirtis.

Taip pat iš šio proto šaltinio gimsta įvairios nuomonės, apkalbos, paskalos ir atsakas į jas, kaip proto sūkuriai.

Kaip sako Satjananda, įvairi dvasinė patirtis kol pasiekiama nirvikalpa samadhi – tai įvairūs proto sąmonės lygiai. Sadhanos pabaigoje jie atkrenta. Teisingas žinojimas, neteisingas žinojimas ir vaizduotė yra labai artimos sąmonės veiklos rūšys. Jos skiriasi tuo, kad teisingas žinojimas grindžiamas tikruoju daiktu, neteisingas žinojimas – neteisingu daiktu, o vikalpa arba vaizduotė iš viso neturi savyje daiktiškumo, tai „oro pilys“.

Yra tikros patirtys, vedančios į suvokimą, kai jogo „įrankis“ yra deramai suderintas ir netikros, klaidinančios patirtys, jos niekur neveda, klaidina. Stebėtojas atskiria save nuo apkalbų, nuomonių, kurias skleidžia kiti, o taip pat tos netikrovės, kuri gimsta paties jogo galvoje.

  

1.10. Abhava pratyaya alambana vrittir nidra

miegas (yra) visiška nebūtis besiremianti (sąmonės) sukimosi sustojimu

 Gilus miegas – tai toks proto sukimosi turinio pasikeitimas, kuris remiasi natūraliu sąmonės pasikeitimų nebuvimu.

अभावप्रत्ययालम्बना वृत्तिर्निद्रा॥१०॥

Abhâva pratyayâlambanâ vrttir nidrâ

abhâva = nebūtis, užmarštis

pratyaya = ketinimas, mintis, susivokimas, savižina

âlambanâ = sustojimas, susitelkimas, atrama

vrttiï = sukimąsis, sūkurys

nidrâ = miegas

Nidra – tai sąmonės būsena, kuri yra gilus miegas be sapnų. Kaip rašo T.K.V. Dešikačaras, gilus miegas tai būsena, kai protas apimtas tamsumo, nejudrumo (inercijos, tamas guna) ir nėra nieko, išskyrus gilų miegą.

Gilus miegas yra viena iš proto būsenų (vritti). Kaip teigia Satjananda – tai irgi vritti arba sąmonės sūkurio skvarma, kurioje nėra jokio turinio. Šioje būsenoje mintys yra, tačiau sąmonė atsieta nuo proto ir jos laikinai nuslopintos.

Maršalas Govindanas aiškina, kad gilaus miego metu yra viena mintis – tuštuma arba tuštumos pojūtis. Jei yra kitų minčių – tai jau miegas sapnuojant. Atsibudus po gilaus miego žmogus prisimena tik minėtą tuštumos pojūtį.

Svamis Vivekananda teigia, jog atsibudę žinome, kad miegojome, galime prisiminti miego būseną. Jei miego metu sąmonėje nebūtų sūkurio (vriti), negalėtume jo prisiminti.

Vjasa teigia, kad miegas yra viena iš būsenų, kuri, kaip ir kitos kliudo pasiekti samadhi būvą.

Tačiau šios dvi būsenos, gilus miegas be sapnų (nidra) ir aukščiausia sąmoningumo būva (samadhi) išoriškai labai panašios. Esminis skirtumas – „ Esu“ suvokimas. Samadhi jis yra, o nidroje ne. Nidra – užmarštis, samadhi – viršasmeninis, besąlyginis sąmoningumas. Nidra gimsta iš nejudrumo (tamo guna), o samadhi – iš šventosios darnos (satva guna).

  

1.11. anubhūta visaya asampramosah smrtih

Atmintis (yra) patirtų reiškinių išsaugojimas

 Atmintis – tai proto sūkurys, kuris išsaugo, išlaiko ir atkuria juslių pagalba patirtus įspūdžius (žinias) apie daiktus ir gyvenimo reiškinius

अनुभूतविषयासम्प्रमोषः स्मृतिः॥११॥

Anubhûta visayâsampramosah smrtiï

anubhûta = kas patirta

visaya = patyrimo objektas, daiktas, pasireiškimas

asampramosah = neleisti pagrobti

smrtiï = atmintis, atsiminimas

Maršalas Govindanas teigia, kad atmintis arba prisiminimai yra dviejų rūšių – sąmoningi ir nesąmoningi. Antrieji yra sukuriami vis atsirandančios patirties bendrabūvio ir maitinami jausmų pripildytais norais. Tai vadinama samskaromis, arba pasąmoniniais polinkiais. Jogos praktika šias samskaras išvalo, panaikina įvedant neprisirišimą (vairagya) ir vis labiau sąmoningą elgesį dabartyje. Tada atmintis tampa vis labiau įvaldyta, savanoriška, sąmoninga.

Vivekananda pateikia tokį pavyzdį: jūs išgirdote žodį, tai jis kaip akmuo mestas į čittos ežerą sukelia sūkurį, o šitas sūkurys sukelia virtinę kitų sūkurių. Tai yra atmintis.

Ramamurti Mišra pabrėžia, kad medžiaginio, juslinio pažinimo keliu mes niekada nepatiriame daiktų betarpiškai, tiesiogiai. Tai ką mes matome, girdime patiriame – yra tik mūsų proto turinio skvarmos. Protas priima daikto skvarmą, tačiau tai savaime nereiškia, kad šis mūsų proto atspindys yra tikslus, tikras. Taigi, išorės daiktai Sąmonei arba Purušai pasirodo kaip čittos pasikeitimai. Mišra pateikia televizoriaus pavyzdį – kai mes žiūrime televizorių, nematome paties daikto – matome jo elektroninį atspindį ekrane. Taip ir proto turinys yra supraelektroninis. Čitta arba protas – tai aukščiausia prakriti (medžiagos) išdava, skvarma, esanti betarpiškai už Purušos.

Satjanandos komentaruose žodis „asampramosah“ aiškinamas kaip Patandžalio siekis pabrėžti dalyką, jog patirčiai neleidžiama „išslysti“, palikti protą.

Vjasa teigia, jog reiškinio pojūtis glūdi aumenyje (budhi), o jo vaizdinys – atmintyje. Svamis Šankarananda pabrėžia, jog žmogaus juslės „vagia“ potyrius. Nebevogti reiškia nebedauginti, per pratybas siekiant apsivalymo nuo netikrų reiškinių. Tai, kas tikra – mums priklauso, negalime „vogti“ to, kas nepriklauso mums. Todėl šis Patandžalio panaudotas „nevogti“ turi ir simbolinę prasmę.

Paminėtos penkios vrtti – tesingas žinojimas, neteisingas žinojimas, įsivaizduojamas žinojimas, žinojimo nebuvimas, praeities žinojimas – apima visą mūsų sąmonės lauką. Patandžalis tvirtina, kad jogos esmė – šių vrtti sustojimas, tokios būsenos siekimas, kai šie sūkuriai nebeatsiranda. Tuomet sąmonės ežeras lieka ramus.

Kitoje sutroje jis aprašo priemones, kaip tai pasiekti.

  

1.12. Abhyasa vairagyabhyam tan nirodhah

pratybos (ir) neprisirišimas tai nurimdo

 Šiuos proto pasikeitimus – sūkurius (penkias vrtti) nurimdo nuolatinės pratybos ir neprisirišimas

अभ्यासवैराग्याभ्यां तन्निरोधः॥१२॥

Abhyâsa vairâgyâbhyâm tan nirodhah

abhyâsa = pratybos, veiksmas, būdas

vairâgyâbhyâä = neprisirišimas, atsako nebuvimas, atskyrimas

tad = tai

nirodhah = nurimdymas, ramybė, įvaldymas

Jogų sąvoka „abhyasa“ reiškia nuolatines pratybas ir jogo veržimasi (pastangą), neprisirišimą.

Pagal Ramamurtį Mišrą, abhyasa yra vidinė „išblaivėjimo“ praktika, nuolatinis minties „aš esu daugiau nei kūnas ir protas“ palaikymas. Jis pabrėžia, kad abhyasa ir vairagya neatskiriamos viena nuo kitos, viena su kita labai susijusios. Kuo daugiau vienos – daugiau ir kitos ir atvirkščiai.

Vivekananda sako, kad žmogaus prigimtis remiasi tik įvairių įpročių junginiu. Jei viskas tik įpročiai, galime sukurti naujus įpročius, o senus panaikinti. Vienintelis vaistas prieš blogus įpročius – geri įpročiai. Niekada nesakyk, kad žmogus yra beviltiškas, nes jis tik įpročių rinkinys, kuris gali būti suvaldytas naujais gerais įpročiais…

Svamis Satjananda aiškina, kad vairagya yra proto būvis, kurio neįtakoja raga ir dveša, arba būsenos, kurias galima pavadinti „myliu-nemyliu“ ar „patinka-nepatinka“, „malonu-šlykštu“ ir t.t. Kitaip tariant proto stovis, įtakojamas priešybių porų. Kai protas išsivaduoja iš tokios priklausomybės, ši būsena ir vadinama vairagya arba neaistringumu. Galima sakyti, kad raga yra potraukis pasirinktam daiktui, o dveša – pasibjaurėjimas daiktų, į kurį nukreiptas dėmesys. Laisvė nuo šių potraukių yra vairagya.

Satjananda teigia, kad beprasmiška bandyti padaryti savo protą ramų ir atlikti meditavimo pratybas be ragos ir dvešos, arba tam trukdančių veiksnių, pašalinimo. Minėti dalykai daro protą nepastovų. Tik pašalinus kliūtis, meditavimas vyks sklandžiai.

Vjasa savo paaiškinmuose teigia, kad sąmonės srautas teka į gėrį arba į blogį. Kai jis gimsta, yra išlaisvinamas ir sugeba teisingai atskirti – teka į gėrį, jei atsiduria samsaroje – teka į blogį. Neprisirišimo pagalba šis sąmonės srautas išnyksta, o teisingo atskyrimo praktikos (vairagya) pagalba prasideda teisingo pasirinkimo srovė.

Maršalas Govindanas pateikia palyginimą, kad nuolatines pratybas (jas vadindamas susitelkimu į savo tikrąjį AŠ) galima palyginti su žmogaus veiksmais, semiant vandenį iš prakiurusios valties. Jei tik žmogus nustoja tai daryti, telktis į savo tikrąjį Aš, jį tučtuojau užlieja savininkiškumo, egoizmo banga. Protas kaip valtis prisipildo vandens. O nuolatinė pratyba – Aukščiausiojo pajauta, neatsižvelgiant į įvairias permainas ir besikeičiančius gyvenimo vaidinimus.

  

1.13. tatra sthitou yatno bhyasah

tame (iš dviejų) įsišaknijusęs veržimąsis (yra) (ne)pratybos

 Abhyasa arba nuolatinė pratyba (ne-pratybos) – tai tęstinis, kryptingas, nuolatinis ir tvarus proto veržimasis ir veikimas, nurimdant sąmonės pasikeitimus

तत्र स्थितौ यत्नोऽभ्यासः॥१३॥

tatra sthitau yatno ‘bhyâsah

tatra = tame

sthitau = tvarumas, tvirta sąsaja

yatnah = nuosekli pastanga, veržimasis

abhyâsah = pratybos, veiksmas, būdas

Ramamurti Mišra abhyasa vadina ryžtingas pastangas sutelkiant dėmesį ir nukreipiant visą psichinę jėgą į Stebėtoją (Purušą).

Satjananda paaiškina, kad pastanga šiame kontekste yra siekti citta vrtti nirodhah. To galima siekti įvairiomis jogos pratybomis. Tačiau dera prisiminti, kad savaime pratybos (radža, karma, bhakti jogos ir kt.) dar nėra abhyasa. Abhyasa yra nuolatinis veržimasis, tokios pratybos, nutraukti kurias jau yra neįmanoma. Tai veikimas, tapęs veikiančiojo asmenybės dalimi. Kad pabrėžtų šį požiūrį, yra panaudotas žodis „sthitou“ – tvirta sąsaja. Kai abhyasa tampa natūralia būsena, ji veda į samadhi. Tik nuolatinės ir nenutrūkstamos pratybos įgalina nurimdyti visas vrtti, pabrėžia svamis, Satjananda.

Ši abhyasa pagal Patandžalį nėra tiesiog laikas nuo laiko pasikartojančios pratybos. Jis nerašo – „nuolatinė praktika“, o naudoja atitinkamą sąvoką – abhyasa. Ir nuolatinės pratybos yra ne tada, kai joga praktikuojama valandą, dvi ar tris per dieną – tai dar nėra abhyasa. Dabar tampa suprantama – nuolatinės pratybos reiškia iš tiesų nuolatinį vyksmą (24 val. per parą), kai išsitrina ribos tarp pratybų ir ne-pratybų.

Taip pat svarbu tai, jog šis veržimasis (yatnah) nėra paprasta pastanga. Ji nesukelia įtampos. Tai jogo veikla. Satjananda pastebi, jog pastanga šiuo atveju yra siekti „nirodhah“, o to negalima pasiekti jokia pastanga. Todėl yatnah vėlgi – tai veržimasis, pastanga be pastangos, jogo valios kryptingumas: be abejonių gyventi „nirodhah“ kryptimi, daryti „nirodhah“ kryptimi.

Svamis Kriyananda teigia, jog ši sutra moko išlikti pusiausvyroje. „Tai iš tikro nevyksta su manimi“ – dera sau tarti. Gyvenimo pakilimai ir nuopuoliai, tai lyg vandenyno bangos. Nereikia dėl to nei džiaugtis, nei liūdėti. Tai reiškia vystyti vidinį neprisirišimą.

Todėl abhyasa – tai įtvirtinta Stebėtojo būsena jogo gyvenime. Tuomet pratybos jau vyksta lyg savaime, kiekviena gyvenimo akimirka, bendravimas, santykiai, poilsis, miegas yra abhyasa dalis.

  

I.33 maitri karuna mudito upeksanam sukha dukha punya apunya visayana bhavanatah citta prasadanam

per draugiškumą atjautą džiaugsmą pusiausvyrą laimės kančios doros nedoros atžvilgiu [pasiekiamas] sąmonės spinduliuojantis skaidrumas

Sąmonės apsivalymas/nurimdymas (pasiekiamas) susitelkiant į draugiškumą (gerą valią), atjautą, džiaugsmą ir beaistriškumą (darną-pusiausvyrą), – laimės, kančios, dorybės ir ydų atžvilgiu

मैत्रीकरुणामुदितोपेक्षाणां सुखदुःखपुण्यापुण्यविषयाणां भावनातश्चित्तप्रसादनम

maitrî-karuñâ-muditopekæâñâä sukha-duïkha-puñyâpuñya-viæayâñâä bhâvanâtaå citta-prasâdanam

maitrî = draugiškumas

karuñâ = atjauta

mudita = sužavėtas, patenkintas, džiaugsmingas

upekæâñâä = pastovus, vienodas, lygus, pusiausvyra, darna

sukha = laimė

duïkha = skausmas, kentėjimas, sielvartas, bėda

puñya = gėris, vertybė, teisumas, dora

apuñya = blogas, blogis

viæayâñâä = patyrimo objektas

bhâvanâtaï = spinduliuojantis, atspindintis, susitelkęs

citta = sąmonė

prasâdanam = raminimas, ramybė, apsivalymas, skaidrinimas

Vjasa taip aiškina šią sutrą: „Taigi, tegu (jogas) praktikuoja draugiškumą visų gyvų būtybių, kurios mėgaujasi laime, atžvilgiu; atjautą tiems, kas kenčia; džiaugsmą – dorųjų atžvilgiu; beaistriškumą tiems, kas turi ydingų polinkių.

Tiems, kas augina (savo jausmus, suvokimą) tokiu būdu, atsiranda „šviesi“ kokybė ir iš čia prasideda sąmonės apsivalymas. Būdama apvalyta, ji susitelkia į vieną tašką ir pasiekia pastovumą.“

Svamis Satjananda prideda, jog neįmanoma sutelkti proto ( atlikti dvasinių pratybų kokybiškai), kol protas nešvarus, t. y., kol jis netapo ramus. Kai mes esame draugiški tiems, kas jaučia laimę (tiems, kas tapatinasi su laimės pojūčiu), atjaučiame tuos, kurie kenčia (tapatinasi su savo kančios pojūčiu), džiaugiamės su doraisiais ir išliekame darnoje, pusiausvyroje, matydami žmonių ydas – tuomet pamažu protas tampa laisvu nuo jį neraminančios įtakos, tapdamas ramiu, pastoviu ir neįtakojamu (aplinkybių, kitų žmonių nuomonių ir t.t.) Tuomet galime eiti į save, save suprasti ir save pažinti.

Protas – lyg ežero vanduo, į kurį krenta įvairūs daiktai, sukeldami bangavimus. Toks protas nepastovus, jis negali matyti ir suvokti aiškiai. Stebėtojas turi pamatyti ežero dugną. Tačiau protui nebūdinga žvelgti į save, jis nuolat siekia žvelgti išorėn ir DALYVAUTI. Kai pamažu protą kreipiame į save, pirmiausia dera šalinti rukdžius, imant juos STEBĖTI.

Pasak Satjanandos, ypač pavojingi teršalai yra neapykanta (nepakantumas), pavydas ir rungtyniavimo dvasia. Tai sukelia prote gausybes teršalų.

Dažnai, nors ir kalbame teisingus žodžius, esame nepakantūs kitiems, kito žmogaus pojūčiams ir pasaulėžiūrai, sprendžiame apie žmones iš nuogirdų, teisiame ir vertiname, nors neramus aplinkybių įtakojamas protas dar neturi pakankamos ramybės, aiškumo ir suvokimo, kad tokius vertinimus atlikti (jei jie iš viso reikalingi).

Siekiame valdyti, norime pripažinimo, kad mūsų pastangos būtų įvertintos, siekdami būti geriausi, –iausi. Tai svarbumo pojūčio tenkinimas.

Toks protas, neramus, susireikšminęs, dar nemoka stebėti savęs. Įsivėlus į šiuos žaidimus, jogo širdyje taip pat gimsta kančia ir skausmas. Pusiausvyra, draugiškumas (gera valia), atjauta (meilė be išlygų visiems) ir tylusis džiaugsmas – proto ramybės požymiai. Šios savybės pašalina kančią ir skausmą.

Pasak BKS Ajengaro, tai yra kelias ne tik įasmeninę, bet ir į socialinę sveikatą.

Patandžalis nurodo kelią, kaip pamažu teršalų atsikratyti, susitelkiant į draugiškumą, atjautą, džiaugsmą ir darną.

Svamis Satjananda nurodo, kad ši praktika veikia pačius giliausius sąmonės klodus, pasąmonę.

(BUS DAUGIAU)

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

OLYMPUS DIGITAL CAMERA