Jogų šventraščiai pataria, kaip apvalyti sąmonę nuo teršalų. Būna, kad žmonės savo nuomonę pateikia kaip absoliučią tiesą, užsiima apkalbomis ir besaikiais vertinimais. Toks elgesys – proto (ir emocijų) užterštumo požymis.

Patandžalio jogos sutros pataria, kaip pasiekti apsivalymo:

Sąmonės apsivalymas (pasiekiamas) praktikuojant draugiškumą (gerą valią), atjautą, džiaugsmą ir beaistriškumą (pusiausvyrą), – laimės, kančios, dorybės ir ydų atžvilgiu. (I.33)

Senovės išminčius Vjasa taip papildo (komentuoja) šią sutrą:

„Taigi, tegu (jogas) praktikuoja draugiškumą visų gyvų būtybių, kurios mėgaujasi laime, atžvilgiu; atjautą tiems, kas kenčia; džiaugsmą – dorųjų atžvilgiu; beaistriškumą tiems, kas turi ydingų polinkių.

Tiems, kas augina (savo jausmus, suvokimą) tokiu būdu, atsiranda „šviesi“ kokybė ir iš čia prasideda sąmonės apsivalymas. Būdama apvalyta, ji susitelkia į vieną tašką ir pasiekia stabilumo.“

Svamis Satjananda Saraswati prideda, jog neįmanoma sutelkti proto ( atlikti dvasinių pratybų kokybiškai), kol protas nešvarus, t. y., kol jis netapo ramus.

Kai mes esame draugiški tiems, kas jaučia laimę (tiems, kas tapatinasi su laimės pojūčiu), atjaučiame tuos, kurie kenčia (tapatinasi su savo kančios pojūčiu), džiaugiamės su doraisiais ir esame pusiausvyroje, matydami žmonių ydas – tuomet pamažu protas tampa laisvu nuo jį neraminančios įtakos, tapdamas ramiu ir neįtakojamu (aplinkybių, kitų žmonių nuomonių ir t.t.) Tuomet galime eiti į save, save suprasti ir save pažinti.

Protas – lyg ežero vanduo, į kurį krenta įvairūs daiktai, sukeldami bangavimus. Toks protas nestabilus, jis negali matyti ir suvokti aiškiai. Stebėtojas turi pamatyti ežero dugną. Tačiau protui nebūdinga žvelgti į save, jis nuolat siekia žvelgti išorėn ir DALYVAUTI. Kai pamažu protą kreipiame į save, pirmiausia dera šalinti trukdžius. Imti juos STEBĖTI.

Pasak Satjanandos, ypač pavojingi teršalai, tai neapykanta (nepakantumas), pavydas ir rungtyniavimo dvasia. Tai sukelia prote gausybes teršalų.

Dažnai, nors ir kalbame teisingus žodžius, esame nepakantūs kitiems, kito žmogaus pojūčiams ir pasaulėžiūrai, sprendžiame apie žmones iš nuogirdų, teisiame ir vertiname, nors neramus aplinkybių įtakojamas protas dar neturi pakankamos ramybės, aiškumo ir suvokimo, kad tokius vertinimus atlikti (jei jie iš viso reikalingi). Siekiame valdyti, norime pripažinimo, kad mūsų pastangos būtų įvertintos, siekdami būti geriausi, –iausi. Tai svarbumo pojūčio tenkinimas.

Toks protas, neramus, susireikšminęs, dar nemoka stebėti savęs. Įsivėlus į šiuos žaidimus, jogo širdyje taip pat gimsta kančia ir skausmas. Pusiausvyra, draugiškumas (gera valia), atjauta (meilė be išlygų visiems) ir tylusis džiaugsmas – proto ramybės požymiai. Šios savybės pašalina kančią ir skausmą.

Pasak BKS Ajengaro, tai yra kelias ne tik įasmeninę, bet ir į socialinę sveikatą.

Patandžalis nurodo kelią, kaip pamažu teršalų atsikratyti, praktikuojant draugiškumą, atjautą, džiaugsmą ir beaistriškumą. Svamis Satjananda nurodo, kad ši praktika veikia pačius giliausius sąmonės klodus. AUM.

R.G.

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt