Pokalbiai su Cezariu

http://www.yogi.lt/wp-content/uploads/2009/03/teruel.jpgJūs ieškote kažko? Jūs norite kažko? Tas aš noriu „kažko“ ir ieškojimas ir yra kentėjimas. Tas pasąmoningas protinis įsitempimas ir yra kančia. Tas mąstymo procesas su kuriuo Jūs identifikuojatės stimuliuoja Jūsų smegenis. Ir tada smegenys tą informaciją siunčia i Jūsų stuburą ir sukelia tą neramumo būseną. Kažko trūksta. Aš nesu pilnas, aš nesijaučiu vientisas. Man reikia kažko, arba kažkieno. Arba man reikia kažką sužinoti. Ir tas „man reikia“ ir yra kentėjimas. Ir tai sukurta proto, tai nėra tikra, tai nepriklauso nuo kokių nors faktų, nes nieko netrūksta. Viskas yra čia ir dabar. Netgi tai ko Jūs ieškote, kas esate Jūs, tai yra tai ko Jūs ieškote. Jūs norite patirti amžiną taiką, todėl mes einam į seminarus, ašramus, pas guru, (koks aš nesu „guru“), – ačiū Dievui.

Tai ir yra ta geroji naujiena, kai Jūs atsibundate, Jūs tampat tokie nenuspėjami, kad esat nenuspėjami netgi patys sau. Ašramas, Indija, Himalajai, ola, bažnyčia, parduotuvė, baras, diskoteka, lova, seksas, narkotikai, alkoholis, marichuana, kad ir ką Jūs norėtumėte patirti – Jūs norite patirti amžiną taiką. Ir taip yra visą laiką. Tai yra tai, ko Jūs ieškote. Jūs norite Ramybės, amžinos ramybės Ir Laimės ir Meilės, viso viename pakete. Ir aplinkui yra daugybė idėjų, kurios Jums tai žada, žmogiškoji rinka yra pilna idėjų. Kai aš susituoksiu tada įgysiu tą paketą, arba išsiskirsiu. Ar kai aš pabaigsiu mokslus, kai įgysiu žinių, pinigų ar mašiną, nesvarbu. Aš gausiu ramybę ten, tada, kai aš gausiu tai, kai ten nuvyksiu arba kai atsikratysiu to. Bet pakeliui Jūs tiesiog varote save iš proto, tai aišku nesąmonė. Visi labai „susitresavę“ keliauja į ramybę.

Ar kas nors matė erdvę? Niekas negali matyti erdvės. Ji yra, bet jos negalime pamatyti. Tai yra tiktai pavyzdys, nereikia to priimti visiškai tiesiogiai. Jūs galite matyti erdvę dėl objektų joje. Erdvė, objektai, šviesa. Uždarykite langus, viską uždenkite ir išjunkite šviesą. Ką Jūs matysite? Ką Jūs žinosite? Visiškai nieko, viskas absoliučiai užtemsta ir nebesuvokiate objektų, erdvės taip pat nebegalite suvokti, bet erdvė ten yra ir objektai ten yra, bet objektų neišeina matyti tik dėl to, kad nėra šviesos. Tada įsijungiat šviesą ir atsiranda pasaulis, dabar Jūs galite matyti, galite suvokti pasaulį. Išjungiat šviesą ir nebesuvokiat pasaulio. Šviesos išjungimui analogija būtų gilus miegas, kai nieko nematot, bet matymas yra ten.

Matymas reiškia Sąmonę, sąmonė yra ten (nors esate nesąmoningoje būsenoje, miegate, bet sąmonė yra, ji egzistuoja, R. Balsekar 1). Nieko nesuvokiate, nes nėra šviesos, bet ten yra sąmonė. Dabar įsivaizduokite, kad erdvė sugeba matyti, suvokti. Tada šviesa įsijungia ir objektai tampa matomais. Erdvė, kuri mato, patiria save, pradeda tapatinti save su kiekvienu atskiru objektu, kurį mato erdvėje, ji galvoja, kad ji tuo yra, galvoja, kad ji yra tas objektas, kurį ji mato. Taigi kai tik suvokimo šviesa įsijungia Jūs pradedat suvokti objektus ir iškart Jūsų nematomoji realybės pusė (nematoma prigimtis, nematomas aspektas) pradeda tapatintis su matomąja puse (matomu aspektu), forma. Atsiranda idėja „aš esu ši forma“, „aš esu šis kūnas“, atsiranda atskiro egzistavimo pojūtis.

Nematomas tapatinasi su matymu, kuris egzistuoja jame pačiame (t.y. tame pačiame nematomame). Matomas ir nematomas nėra atskiri, tai yra vienas ir tas pats. Sąmonė yra ir viena ir kita. Nematomas matymas ir matomas matymas (žiūrėjimas), tai yra vienas ir tas pats. Matomi objektai jau egzistuoja tame matyme, nėra jokios atskirties, nėra dualumo. Nėra atskirų individualių būtybių, nėra atskirų asmenų ar objektų, kurie veikia patys sau, sąmonė visam tam turi monopolį, nes ten daugiau nieko nėra.

Taigi, kas yra tas asmuo, individas? Kas yra tas darytojas, veikėjas? Kas yra Cezaris ir Cezario gyvenimas? Visa tai yra krūvelė minčių. Cezaris yra mintis. Ir Cezario istorija yra minčių konglomeratas pririštas prie tos pirmosios idėjos. Kol tas identifikuotas mąstymas nesugrius (nekolapsuos), tol Jūs negalėsit suvokti savo nematomos pusės (aspekto), kuri yra Ramybė. Iš netapatinimo Jūs patiriat Meilę ir Laimę kaip pirmą išraišką (pirmąjį pasireiškimą). Bet Jums reikia pamatyti kitą mėnulio pusę. Mėnulis turi dvi puses. Vieną galite matyti, o kitos Jums niekada neišeina pamatyti. O ta kita pusė ir yra tai kas Jūs iš tikrųjų esate. 95,9999% procento Jūsų veiksmų yra reakcijos, jei ne visos. Jos yra visiškai nesąmoningos, tai reiškia, kad Jūs neturit žalio supratimo ką Jūs darot arba ko nedarot. Visi mes. Tai yra diagnozė žmonijai. 95,9999% procento mūsų veiksmų ar reakcijų yra sukeliami (sąlygoti) atminties, praeities, ankstesnių patirčių. Kad ir ką Jūs patirtumėt, Jūs fotografuojate (fiksuojate išorę), tapatinatės su kūnu ir tai tapo atmintimi, ta atmintis pavirto abstrakcija, mintimi, koncepcija ir tai tapo Jūsų GPS‘u (orientavimosi priemone), tai tapo Jūsų atskaitos tašku. Ir bet kas, kas įvyksta yra lyginama su tuo. Jei tai sutampa, tai niekada nesutampa, bet Jūs manot, kad sutampa, nes tai yra gana panašu – Jūs tai vadinate laime, jei nesutampa – Jūs tai vadinat kentėjimu, bet visa tai kuriama minčių. Kad ir ką Jūs galvojat, kad ieškot, kad ir ką Jūs galvojat, kad norit patirti – tai yra idėja. Jūs norite nesąmoningai pakartoti tai kas anksčiau įvyko savaime. Jei patirtis buvo maloni Jūs norit, kad tai įvyktų vėl, jei patirtis nemaloni – Jūs norit būti tikri, kad tai vėl neįvyktų.

Mes visi, visą laiką, visiškai nesąmoningai užsiimame visiškai neįmanoma kontrolės forma, mes bandome kontroliuoti ir mes sukuriame sistemą. Mes sukuriame kultūrą, mes sukuriame tradicijas, dėl to kiekvienais metais mes turime (švenčiame) Kalėdas. Kai Jūs pabusite, Jums atsibos tos Kalėdinės eglutės ir visi tie tra lia lia… (ir visos kitos nesąmonės). Patikėkit manim. Ir kai Jūs atsibusit – kultūra ir tradicijos nustos turėti jokios reikšmės, nes tai ir neturi jokios reikšmės, tą reikmę kuria mintys. Pabandykim truputį paerzinti smegenis, įsivaizduokite Kalėdas, be Kalėdų eglutės… uuiiii… taip negali būti! Ir sąrašas begalinis, įsivaizduokit, kad bet ką, ką Jūs darėte visą gyvenimą – staiga Jūs nebegalite to daryti. Taip mes sukuriame sistemą. Ir tikimės, kad turėsime pinigų, kad galėtume sugrįžti į tą sistemą, spąstai spąstuose (klaidingai idėjai patenkinti bei pakartoti mes sukuriame sistemą t.y. įsitvirtinusią klaidingą idėją, antrą kartą įtvirtiname sukurdami sistemą, kuri gimdo naujas klaidingas idėjas). Mes turime restoraną, barą, disko klubą, banką, prostitučių namus, tam kad visos patirtys, kurių mes norime patirti vėl, kad jos ten būtų. Ir tada gyvenimas tampa nuobodžia pasikartojančia istorija. Indijoje jie tai vadina karma. Nauja karta iš esmės yra praeitos kartos kopija. Vaikai reaguoja, elgiasi lygiai taip pat kaip tėvai, o tėvai elgiasi lygiai taip pat kaip jų tėvai ir taip toliau ir taip toliau… Ir labai retai kas nors išeina iš viso to ribų.

Klausimas: Ar aš turiu pasirinkimą ar ne? Ar viskas vyksta savaime ir nieko neįmanoma padaryti?

Cezaris: Viskas vyksta savaime, tai faktas, tai ne idėja. Gyvenimas vyksta autopilotu. Niekas, bent jau joks asmuo, nesėdi piloto kėdėje. Viskas vyksta savaime. Gyvenimas yra egzistencija be pastangų. Galime grįžti prie pavyzdžio su šia vieta (erdve), objektais ir šviesa. Šviesa pati išsijungia, šviesa pati ir įsijungia. Jūs negalit atsibusti kai norit, Jūs atsibundate kai Jūs atsibundate. Jūs negalite pasakyti sapnuodami, o aš miegu, o tai dabar atsibusiu. Jūs tiesiog atsibundate. Jūs negalite pasakyti – šią naktį aš sapnuosiu arba nesapnuosiu. Tai neįmanoma. Jūs negalite kontroliuoti savo minčių. Jūs negalite kontroliuoti proto. Nes mintys, tarp visų dalykų kurie vyksta patys savaime, jos irgi kyla pačios savaime. Jūs negalite mąstyti prieš mąstant. Jūs tiktai suprantate, kad Jūs mąstote tada, kai mintis jau yra iškilusi. Jeigu Jūs pažvelgsite į save, Jūs pamatysite, kad mintys tiesiog iškyla ir dingsta savaime, Jūs negalite kontroliuoti savo minčių, tai neįmanoma, ir nėra jokio reikalo tai daryti. Jūs negalite numatyti savo minčių, Jūs negalite numatyti savo sekančio judesio (veiksmo), bet mes norim, nes bandom kažką sugalvoti, suplanuoti, suorganizuoti ir panašiai. Iš esmės tai yra tokia mūsų pagrindinė minčių dalis. Sąlygotas mąstymas ir nesąlygotas mąstymas – jie vyksta savaime. Sąlygojimas, kuris kyla iš tapatinimosi, irgi vyksta pats savaime. Sąlygojimo priežastis (šaltinis), kuri yra tapatinimasis su kūnu, taip pat vyksta savaime. Ir tos pasąmoningos pąstangos taip pat vyksta be pastangų, jos taip pat vyksta savaime. Tas kentėjimas, kurį Jums atrodo, kad jaučiate – jis taip pat vyksta savaime. Kentėjimo nutraukimo ieškojimas taip pat įsijungia (aktyvuojasi) pats. Ir tai, kad Jūs esate čia, nepriklausomai nuo to kiek Jums atrodo, kad suorganizavote savo atėjimą ir buvimą čia, tai taip pat erdvėje įvyko be pastangų, savaime. Ir atsibudimas iš tapatinimosi su forma, kuris (tapatinimasis) tiki, kad „aš atėjau čia“, arba „kažkas kas atėjo čia“. Visa tai yra mintys.

Tarkime Jūs esate supermarkete (prekybos centre) ir stovite prie skyriaus pradžios, Jūs matote „Vaisių ir daržovių“ skyrių ir „Mėsos“ skyrių . Kažkas stovi ir svarsto rinktis tą ar aną skyrių. Ar man pasirinkti būti vegetaru ar pasirinkti valgyti mėsą. Ir tada pradeda suktis – jei aš darysiu taip, jei darysiu anaip… Gerai man, gerai pasauliui, blogai man, blogai pasauliui… Visa yra tai, ką aš galvoju. Tada sakot: gerai, aš valgysiu mėsą. Jūs galbūt galvojote, kad aš pasakysiu, kad pasirinkau daržoves, bet ne, aš pasirinkau mėsą. Įsivaizduokite, kad tai yra filmas ir išjunkite garsą. Ir tai ką matysite, yra objektas erdvėje. Sustoja, pažiūri ten, pažiūri ten ir nueina į dešinę. Tai yra tai kas iš tikro vyksta. O kas vyksta čia (galvoje, prote) – iš tikro nevyksta, tai Jūsų mintys. Istorijos veikėjas, tas kuris renkasi ir pasirinkimas – abu yra mintys. Nesvarbu ar Jūsų mąstymas yra sąlygotas išankstinių idėjų, čia yra gerai, čia yra blogai ar Jūsų mintys yra spontaniškos ir laisvos – visa tai kyla iš to paties šaltinio ir vyksta savaime. Kaip Jūs galite pasirinkti kažką, ko Jūs nežinote. Kad Jūs galėtumėte ką nors pasirinkti – mes tai vadiname laisvu pasirinkimu – Jums reikia išankstinės idėjos. Žodžiuose „laisvas pasirinkimas“ nėra vietos žodžiui „laisvė“, nes tam reikia idėjos. Aš galiu pasakyti, aš galiu pasilikti mieste ir gyventi pasaulietinį gyvenimą arba galiu pasirinkti važiuoti į Indiją ir gyventi dvasinį gyvenimą. Kad Jūs galėtumėte tai pasakyti, Jums reikia išankstinių idėjų – „Indija“, „dvasingumas“, „dvasinis gyvenimas“, „miestas“, „visuomenė“, „pasaulietinis gyvenimas“. Taigi šitie pasirinkimai yra paremti išankstinėmis nuostatomis. Tai yra tai ką vadinu konceptualiu arba identifikuotu mąstymu. Arba galėtų būti spontaniška reakcija, kuri vyksta šią akimirką, ir kuri įvyksta atsakydama į įššūkį, čia ir dabar. Tai yra spontaniškumas, tai yra kūrybiškumas, kūrimas, visa kita yra perkūrimas.

Ar sekate mintį? Yra įmanoma gyventi už dėžutės ribų. Yra įmanoma gyventi (veikti ir reaguoti) visiškai laisvai, be jokio psichologinio sąlygojimo. Yra įmanoma veikti ir reaguoti į įššūkį nenueinant paskaityti knygos, kaip man reaguoti į tą arba kita. Jūs galite išlaisvinti save nuo konceptualaus, ideologinio, identifikuojančio mąstymo, tiesiog leidžiant tam pasireikšti. Jūs negalite kontroliuoti savo minčių, bet Jūs galite paspausti sankabą, neperjungdami bėgio, bėgis yra mintis. Ši mašina turi du bėgius – vienas bėgis yra sąlygotas mąstymas ir kitas bėgis yra nesąlygotas mąstymas. Jūs galite įjungti sąlygotą mąstymą – Jūs atleidžiat sankabą ir važiuojate toliau, keliaujate niekur ir nežinote ką Jūs darote, Jūs galite galvoti, kad Jūs žinote ką Jūs darote. Arba galite įjungti kitą (laisvą) bėgį, ir ši galimybė yra šįvakar – Jūs paspaudžiate sankabą – ir pradedate stebėti savo mąstymą, tiesiog stebėti. (Paspaudžiate sankabą – atpalaiduojate save nuo sąlygoto mąstymo, nebeužsiimate nesąmoninga kontrolės forma, stebite savo mąstymą). Ir tai savaime sukurs tą efektą, kurį kai kas vadina pabudimu, nes dabar Jūs stebite, jeigu Jūs stebite nėra tapatinamasi su tuo kas stebima ir tada suprantate, kad Jūs esate tas nematomas stebėjimas. Suvokiate nepasireiškusią savo realybės pusę, kuri yra tiesiog stebintis niekas. Ir tuomet tai suprasite patys, kad tai yra tiesa.

Aš tiesiog suvokiu kūną sąmoningai. Ir šitas kūnas tiesiog nutinka (gyvuoja, vyksta). Palikite kūną visiškoje ramybėje ir pamatysite, o Dieve, visa tai tiesiog juda, aš nededu jokių pastangų, aš net nededu pastangų suvokti kūną. Ta nematoma sąmonės pusė tiesiog yra, tai yra, aš nedarau nieko ir tada Jūsų mintys keliauja toliau, Jūs suvokiate ir jas, bet su jomis nebesitapatinate ir tada pradedate suvokti savo mąstymo ypatumus. Viena pusė yra racionali, praktiška, funkcionali ir su ja viskas gerai. O tada pradedame matyti kitą pusę savo minčių, kurios yra mūsų pačių mentalinės projekcijos, visos jos yra pojūtis – aš esu kūnas pojūtis. Pamatysite, kai pradedate suprasti šitą mąstymo būdą, kaip tapatinimosi su kūnu būdą – tai pradės nykti. Kartu su veiksmais ir reakcijomis, kurias ir kuria šitoks mąstymas. Aš vadinu tai ego apokalipse, Jūsų konceptualaus ideologinio mąstymo išnykimas (ištrynimas). Atsibudimas yra tas momentas kai Jūs suprantate, kad yra kažkas kas yra tyla, nematomas matymas ir matomi objektai, ir suvokiate , kas aš esu iš esmės – ir yra ta nematoma egzistencija. Taip pat suvokiate, tai ką Jūs matote – nėra atskira nuo Jūsų (tai yra Jumyse), Jūs esate visuma (totalumas). Tai yra pirmasis žingsnis ir jis vadinamas atsibudimu, nors tai paviršutinis pavadinimas.

Jūs suvokiate, – Jūs kaip asmuo tiesiog neegzistuojate, Jūs niekada neegzistavote kaip atskira esybė, Jūs visada egzistavote kaip sąmonė, kuri yra ir tas ir anas. Ir kitas žingsnis yra visų šitų idėjų Jumyse išnykimas. Kas paprastai yra gana skausmingas procesas. Aš turiu būti su Jumis atviras. Aš negaliu meluoti ir pasakyti, kad tai bus fantastiška. Džiaukitės savo aiškumo akimirka, šia akimirka, nes tai dar nesibaigė. Labai retai prabudimas (pabudimas) įvyksta ir viskas. Dauguma atveju tai grįžta ir tapatinimasis su tuo grįžta. Psichologinis sąlygotumas kuria atitinkamus pasireiškimus kūne. Kad galėtumėte viso šito psichologinio sąlygojimo atsikratyti – Jums reikia visą tai išgyventi, Jums reikia visa tai patirti.

Visos idėjos yra miegančios (latentinėje būsenoje) ir Jūs galite jas pamatyti tik tada, kai jos iškyla į paviršių. Kitu atveju, neturėtumėte žalio supratimo, kad jos ten išvis yra. Nes tai yra pasąmonė, tai yra „po“, kaip metro, Jūs negalite pamatyti metro. Jūs galite pamatyti jas (idėjas) tik tada, kai jos iškyla į paviršių ir tada Jūs susitapatinate su jomis (užšokate ant jų), joms suteikiate realumo. Ir taip darant idėja tampa stipresnė ir kuo toliau, tuo stipresnė reakcija. Bet jeigu Jūs tai tiesiog stebėsite, (pradžioje) tai liks kūne. Jūs sakote, – o aš bijau būti vienas, aš turiu mintį, kad aš turiu būti susituokęs, arba man reikia to ar ano (idėja sukasi, kunkuliuoja Jūsų viduje). Kai Jūs pastebite tą mintį, tai nebesate Jūs ir tai nebėra tiesa, Jūs suprantate, kad taip nėra ir tai išnyksta. Ir tai, ką mintis sukūrė kūne, taip pat atsipalaiduoja (idėja paleidžia kūną ir protą). Man nieko nereikia, o Dieve, kaip gerai, man nieko nereikia. Man net nereikia kūno, aš galiu jį patirti, bet man jo nereikia. Aš galiu patirti bet ką, bet man to nereikia, nes tam, kas aš esu, viskas vistiek yra gerai.

Ir tu pradedi atgauti savo tikrąją prigimtį, atsikratai psichologinio mąstymo. Ir tai vyksta savaime. Nėra nieko ką Jūs galėtumėte praktikuoti ar daryti dėl to, jokia praktika Jums negali padėti, jokia tantra, jokia jantra, joks ritualas, nieko negalima padaryti. Jūs negalite nei pagreitinti nei sulėtinti šio proceso. Jūs galite tik atsisėsti, nusipirkti Coca-colos, popkornų bei mėgautis ir patirti procesą, nes visa tai vyksta autopilotu. Atsibudimas (nušvitimas) nėra tai, ką Jūs, aš šiaip kokios atskiros būtybės gali pasiekti. Tai yra labai retas, fenomenalus įvykis, kuris gali įvykti žmogaus formoje. Tai ne Cezaris, kuris atsibunda. Tai nematoma nepasireiškusi sąmonės pusė (aspektas) atsibunda – ji paleidžia idėją, kad yra apribota individualia konkrečia forma, ir ši idėja pačiai sąmonei patinka. Nėra nieko, kas atsibustų, yra tiesiog atsibudimas. Jeigu kas nors Jums sako, aš esu atsibudęs, mano pasiūlymas: kaip tik galite kuo greičiau bėkite iš ten. Nes nėra nieko kas galėtų tvirtinti, kad jis yra nušvitęs asmuo ar būtybė. Nėra nieko, kas galėtų pasakyti, ateik čia, aš tau padėsiu nušvisti. Visa tai yra Sąmonės žaidimai, tai yra susitapatinusio nematomojo žaidimai. Sakyti „aš esu nušvitęs asmuo“ yra toks pat melas kaip sakyti, kad „aš nesu nušvitęs asmuo“. Daugelis mokytojų sako: ego negali išnykti, nes tas, kuris nori užmušti ego, ir yra ego. Ego gali išnykti, nes ego yra atskiro egzistavimo pojūtis – tai gali išnykti. Ir iš tikro tai net negali išnykti, nes to ten iš tikro nėra, tai nėra tiesa.

Dualumas ir nedualumas – abu yra mintys. Ir kai protas tyli, nėra jokių klausimų apie dualumą arba nedualumą, nėra klausimų apie tiesą, nėra klausimų ar aš egzistuoju ar neegzistuoju, nėra nieko. Sąmonėje netgi to nėra. Nes žodis sąmonė, jis tik nurodo į visumą (totalumą). Yra vietų, kuriose žodis sąmonė reiškia – tai kas Nepasireiškia. Žodis protas – reiškia Pasireiškimą. Ir žodis ego reiškia idėją, kad jie yra atskiri (idėja, kad nepasireiškusi sąmonė ir pasireiškęs protas yra atskiri). Sąmonė reiškia Viską. Erdvę, tai kas vyksta (nutinka) erdvėje, šviesą, kuri įsijungia ir išsijungia. Visa tai neturi jokios prasmės, bet vis dėl to tai vyksta. Nes sakyti, kad gyvenimo prasmė yra tas ar anas – tai yra idėja. Kai išgirstu, kad gyvenimo prasmė yra tas ar anas, iškart pradedu stengtis, kad ta idėja taptų tikrove. Ir netgi tai yra labai linksmas sąmonės žaidimas. Ir kai tai 100% įsisavinate, Jūs galite pagaliau ilsėtis ramiai. Jūs daugiau nekreipiate dėmesio į tai (nebegalvojate) – kas vyksta arba nevyksta, – tai tik idėja.

Ką aš galiu daryti, kad nesijausčiau asmeniu? Nieko. Nes Jūs vis tiek nesate asmuo. Net nesvarbu, ką Jūs bandote ar ko nebandote, Jūs nesate asmuo. Ten nėra jokio asmens. Kas yra ten – tai yra buvimo asmeniu idėja.

Tuomet Jūs taip pat atsisakote tyrinėjimo, nes kas tyrinėja? Egzistuoja tyrinėjimas, yra identifikavimasis su tyrinėjimu, aš tyrinėju, yra asmuo kuris yra identifikuotas mąstymas. Jeigu to nesuprasite, Jūs susidarysite įspūdį, kad Jūs, aš, kūnas, Cezaris, asmuo tyrinėja. Realybėje savęs tyrinėjimas net nereiškia, kad Jūs turite iškelti klausimą – Kas aš esu? Iš tikro tyrinėjimas reiškia pamatyti – kas yra tai – ką Jūs vadinate savimi? Ir kai pamatysi, ką Tu vadini savimi, tavo tapatinimasis su tuo išnyks. Ir visos tos idėjos, kurios atėjo iš to tapatinimosi taip pat kartu išnyks.

Tokia yra problema su žodžiais – Jūs negalite žiūrėti į vidų, nes nėra jokio vidaus ir išorės. Jeigu Jūs bandote žiūrėti į save (Cezaris kairės rankos du pirštus nukreipė į akis) – Jūs būsite dvasiškai žvairi. Nesuprastas tyrinėjimas yra bandymas matyti kas Jūs tokie esate. Žodis „aš“ klausime „Kas aš esu?“ nėra tikras (Susitapatinęs mąstymas užduoda šį klausimą. Nesusitapatinusiam mąstymui šis klausimas nekyla, jis tiesiog suvokia, kad yra būtis; sąmonės viena iš išraiškų, manifestacija; yra suvokimas – esu, egzistuoju. Būtis, sąmonė suvokia pati save, patiria save. Esu; Būtis; esu Būtis; Egzistencija). Noriu, kad Jūs į „tai“ pažiūrėtumėte – ir kai Jūs į „tai“ pradedate žiūrėti – Jūs nebesate tuo. Ir „tai“ nebeturi pagrindo, ant kurio galėtų stovėti ir sekundei ar dviems išnyksta, ir tai ką Jūs vadinate savimi išnyksta. O kas lieka? Tiesa, kas yra visa tai; ir tyla, kuri atpažįsta šią akimirką. Erdvė ar tuštuma, vadinkite kaip norite.Tada Jūs pamatote kitą mėnulio pusę ir ten yra spąstai, nes „aš“ atpažįsta tylą, tačiau taip negali būti. Cezaris atpažįsta tylą? O tada mąstome: o ne, ne, ne, – aš esu tyla, tyla atpažįsta Cezarį? Nes dabar aš tapatinuosi su tuo nematomu. Ir tai yra dar vieni spąstai, ir tai kuria tą vadinamąjį dvasinį parazitavimą. Ir aš nustoju rūpintis kūnu, nustoju rūpintis gyvenimu. Ir tai yra taip pat mintis, aš esu tas nematomas irgi yra mintis, aš esu matomas irgi yra mintis, ir tas vadinamasis „aš esu Tai“, taip pat yra idėja, – tai kurį laiką veikė, buvo veiksminga. Tada Jūs suprantat – „aš esu Tai ir Anai“? Tas nematomas ir matomas ir yra „Aš Esu“ – ir viskas. Ir toliau Jūs negalite nieko nedaryti ir nieko nesakyti, – sakyti kam? Tai žinodami, kad nėra jokio „Aš“, nėra jokių „Jūs“, – tai su kuo Jūs apie tai galite šnekėti?

Todėl, kai atvykstu į šituos pokalbius, vienintelis dalykas, kurį pradžioje sugebu daryti – tai yra juoktis. Kiekvieną kartą kai aš viešai pradedu apie tai šnekėti, pradedu juoktis, nes aš dabar turėsiu apie tai šnekėti. Tai yra tiktai dar vieni neoadvaitos spąstai, kad Jūs turite atgauti savo tapatinimąsi su suvokimu, ir dabar Jūs nebesate Cezaris, dabar Jūs sakote: aš esu suvokimas. Tai nėra atgauti tapatinimąsį išvis su kuo nors, tai yra prarasti tapatinimąsį  su bet kokios rūšies identifikacija.

Atsargiai su dvasingumu, nes galite ten paklysti, Jūs galite paklysti netgi nušvitime, aš ten kurį laiką buvau paklydęs. Buvimo mokytoju spąstai, tai sukuria didžiausią, sunkiausią naštą, kurią Jūs tik galit įsivaizduoti. Ir reputacija, nėra nieko sunkesnio, ką Jūs galėtumėte nešti, už reputaciją. Aš vis labiau nuimu bet ką, kas yra susiję su dvasingumu, aš to net nevadinu satsangu, tai yra tiesiog pokalbis. Tiesa, tai yra tiesa, nėra jokio dualumo, nėra jokios atskirties – tai faktas, tai ne idėja. Kam vadinti visa tai dvasingumu, jei visa tai yra mentalumas, protavimas? Ir visa tai kuria iliuziją, kad yra dualumas ir dėl to reikia atgauti vientisumą ir visam tam reikia pastangų. Ir vienintelis dalykas, kurį Jūs sugebėsite suprasti, yra tas, kad nėra nieko, ką galėtum suprasti. Jūs negalite patirti nematomo, nematomo patirtis nėra patirtis, tai iš tikro yra nuobodu. Nematomas yra toks nuobodus, kad jis turi turėti matomą, kad galėtų pramogauti su patirtimi. Nepasireiškęs nematomas aspektas yra visiškai beskonis, lėkštas. Visa, kas sukurta, yra sukurta proto.

O kaip dėl Anandos, kas yra Ananda? Tas, kas egzistuoja čia, yra Sąmonė, apie tai mes dabar ir kalbame, nematomą matymą, nepasireiškusįjį. Tai yra egzistavimas, susitapatinimas su Sąmone. Šventraščiai rašo, kad natūrali šios Sąmonės egzistencijos būsena yra Palaima (Bliss, Ananda). Bet tai, ką Jūs vadinate palaima, yra ekstazė. Ir tada Jūs galvojate, kad tai yra fizinis palaimos pajautimas, jausmas. Jūs kažką susikuriate savo prote, galvoje. Ir tikroji palaima yra ta, kuri visa tai patiria. Palaima (tikroji Palaima, Ananda) – tai yra (nematomojo) patyrimas tos ekstazės, kurią Jūs vadinate ananda. Ir Anandai visiškai nesvarbu, ką ji patiria: ar laimę, ar džiaugsmą, ar ekstazę, ar skausmą. Mes turime tai suprasti, kitu atveju Jūs galite pasiklysti dar 20-čiai metų tame dvasingume. Pasiklydę spąstuose, kurie vadinasi dvasiniai patyrimai, – nėra jokių dvasinių patyrimų, nes Dvasia nėra patyrimas, „tai“ neturi jokių savybių. Kai šitas būvimo pojūtis yra matomas (tampa matomu), tada Jūs „pasiekiate“ šitą vietą, kurią Jūs norėjote pasiekti (nušvitimo būsena). Tada viskas kolapsuoja, išnyksta visos idėjos, visos mentalinės projekcijos, bet koks planas, bet kas, ką Jūs galite įsivaizduoti. Dažniausiai tai pasiima visa tai, ką Jūs ant to sukūrėte – visus draugus, darbą, žmoną, visus tarpusavio santykius, visus pinigus, visas banko sąskaitas ir visa tai išnyksta. Ir tai yra fantastika, Jūs išeinate iš sistemos. Ego sistema gali išnykti taip pat, kaip ji ir atsirado. Ji atsirado tada, kai Jūs pradėjote ja tikėti.

Atsargiai, ką Jūs mąstote, nes tame galite pasiklysti. Jei Jūs kartą pagalvojate, o tyrinėjimas padeda? Tada sakote: taip tai padeda, tai labai padeda, ir tada Jūs tampate priklausomi nuo tyrinėjimo, Jūs patikite tyrinėjimu, kad tyrinėjimas Jus nuves kažkur, kur Jūs jau esate. Tyrinėkite patį tyrinėjimą. O, tai fantastika, o, tai fantastika… ir matote – idėja pradeda augti, tampa vis stipresnė ir Jūs nusekate paskui ją, ir mes pradedame hipnotizuoti patys save, tai yra visiška nesąmonė, bet tai yra tai, ką mes darome, tai yra tai, ką sąmonė daro. Jeigu yra muzikantas, yra fleita (muzikos instrumentas), yra muzika, yra scena ir gyvatė, kurią užhipnotizuoja. Tai yra žaidimas, Lila, Sąmonės žaidimas, tapatintis su tuo, kas yra joje, kad su tuo galėtų žaisti, kad vienas galėtų žaisti daugelį.

Sąmonė tai apšviečia, ji nesukuria to, nes tai čia jau yra. Pasireiškimas yra apšviečiamas (sąmonės). Sąmonė nesukuria pasireiškimo, o jį „apšviečia“. Sąmonė „apšviečia“, sukuria tą veikėją ir juo tiki, tiki, kad tai yra realybė. Kiekviename yra tas pojūtis, kad šuo yra šuo, žuvis yra žuvis, uodas yra uodas. Sąmonė galvoja, kad aš esu kūnas, kas yra idėja, mintis, tiki ta idėja, prisijungia prie tos idėjos ir pasiklysta joje. Tai ir yra tai, dėl ko Jūs kažko ieškote. Ir tas, ko Jūs ieškote, yra tas, kas pasiklydo. Ir tada Jūs suprantate, kad tai niekad nebuvo pasiklydę. Tai visą laiką buvo ten, ir tai visą laiką buvote Jūs.

Ramana Maharshi sakė, kad Jūs, juoksitės, juoksitės ir juoksitės, savo kelionės pabaigoje, juoksitės iš savo pastangų, kai suprasite, kad Jūs ir esate ta pati Sąvastis, kurios Jūs ieškote.

Pranam (liet. Pranamas, Pronamas – pasisveikinimas suglaudžiant delnus prie krūtinės, Mano siela sveikina Tavo sielą).

Nereikia daryti šitų visų dalykų (delnų sudėjimo, Cezaris sako klausytojui salėje). Tas dvasinis programavimas grįžta. Ir automatiškai tai reiškia, kad aš esu geresnis, aš žinau, o Tu ne, tai sukuria atstumą, distancijos pojūtį ar pagarbos, kad ir ką tai reikštų. Čia tiesiog padėka, gerai? (Cezaris pakelia į viršų nykštį ir nusišypso :-) Tai netgi ne mūsų kultūrai priklauso, tai yra atėję iš Indijos. Tai net nereiškia Ačiū. Tai reiškia – nei prašau (pakelia vieną delną) – nei ačiū (pakelia antrą delną). Aš nenoriu nieko iš tavęs – ir aš neatėjau tau nieko duoti – aš atėjau su tavimi būti – Ramybėje (sudėjo delnus). Aš nenoriu nieko – nei iš tavęs atimti – nei nieko duoti – mano rankos atviros, laisvos ir tuo pačiu sudėtos.

Cezaris Teruelis, 2011 ruduo, Lietuva

Užrašė: Arvydas

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt