Pritča apie Žmogų

   Štai plaukia žmogus,- lyg plaukikas savo simboline gyvenimo upe. Ji jau yra. Tokia, kokia yra. Galima plaukti pasroviui, o galima – prieš srovę. Galima plaukti vienu stiliumi, o galima kitu. Vienąkart vanduo būna šaltas, o kitąkart jį įvertiname kaip šiltą. Kiekvienas sutiktas žmogus jums patvirtins, kad gyvenimo upė egzistuoja, ji reali.

Ar taip yra iš tikro? Deja, o gal ir laimei, atsakymų nerasime prote. Abu atsakymai – taip ir ne – yra teisingi. Šiame pasaulyje kiekvienai tezei egzistuoja antitezė, nes tai – dualumo, priešybių pasaulis.

Tuomet ką gi daryti? – įtemptai galvoja žmogus.

 -  Irtis gyvenimo upe iš visų jėgų, siekiant užsibrėžto tikslo, prisiklausius įvairių „motyvatorių“ paskaitų, konkuruoti su likusiais, iš paskutiniųjų kurti savo gyvenimo gerovę? O jeigu pasaulis nerealus, gal mesti visa tai – ir važiuoti toli toli, kur nėra žmonių ir kur dar kol kas galima gyventi laisvo žmogaus gyvenimą be primestų normų ir kažkieno sugalvotų kontekstų?

- Žinoma, visa tai galima padaryti  – ir žmonės tai daro. – toliau galvoja žmogus. – Tačiau tai yra išorė. Važiuodamas kažkur ar likdamas vietoje, visuomet turi viską, pasiimi viską su savimi. Save patį, savo susikurtas programas arba charakterį, savo mintis ir jausmus.

Tuomet Žmogus pamato ir kitus žmones, desperatiškai besiiriančius savo gyvenimo upe. Jiems tai nepaprastai realu. Susitapatinę su situacija, savo protu ir jausmais, jie nuolat jaučia baimę ir įtampą. Ar užteks jėgų plaukimui? Kur gauti energijos tam atsakingam ir visa lemiančiam veiksmui? Kaip mano plaukimą įvertins aplinkiniai?

Kai kurie netekę jėgų, pamažu skęsta, lyg „Titaniko“ herojai. Stipriausi, dažniausiai per kitų galvas, pasiekia vietą, kur trumpam gali pajusti krantą po kojomis, tačiau tik tam, kad kiek pailsėję, plauktų toliau. Juk gyvenimo upė niekuomet nesustoja. Reikia plaukti.

Tie, kurie išeina ir apsimeta (?) neplaukią, – irgi plaukia, jei neturi ramybės savyje, nėra išsėmę savo karmų, neramios mintys ir emocijos vis prasiveržia. Tuomet jie atranda įvairių dvasinių veiklų savo vienuolynuose ir kitose vietose, tampa užsiėmusiais žmonėmis (kaip ir visi kiti), tik jų užsiėmimai – „dvasiniai“ darbai. Ir su Dievu…

Tačiau atsiranda ir tų, kurie beplaukdami, bemojuodami rankomis ir besiirdami atrodo nedraugiškoje aplinkoje, ima suvokti, ką iš tikro darą. Ima stebėti save, gyvenimą ir situacijas. Pasiiria tai stipriau, tai lėčiau. Bando pajusti save ir vandenį.

 - O jeigu nustosiu irtis? – pagalvoja žmogus.

- Baisu? Juk nuskęsiu. Tikrai nuskęsiu?! Vis tik pabandysiu pasiirti lėčiau, štai vieną ranką atpalaiduosiu. Gi viskas normalu. Dabar nebejudinsiu rankų ir kojų, o tiesiog pagulėsiu ant vandens… Keistas jausmas, kūnas neskęsta, jis be pastangų kuo puikiausiai laikosi vandens paviršiuje, užtenka visai truputį pajudinti rankas ir kojas!

Ir pasirodo, kad tas vanduo nėra toks jau nedraugiškas – plaukikas guli atsipalaidavęs ir neskęsta. Gali pailsėti, turi laiko apsižiūrėti aplinkui. Ir kiek daug naujų dalykų jis pamato. Štai upė neša jį pamažu gyvenimo sraute, jis jaučia jos buvimą, mato saulės tekėjimą, ramybė ir džiaugsmas užpildo visą esybę. Pamažu žmogus išdrįsta užsimerkti ir visiškai atsipalaiduoti. Štai jis visiškai paniręs gyvenimo sraute – saugus ir apimtas tyliojo džiaugsmo. Raumenys atpalaiduoti, protas tylus be minčių. Ir viena mintis, tylios būties liudytojas – Aš Esu, lyg pačios sąmonės stebėtojas, savo buvimu teigiantis save.

Ir kur dingo visos tokiomis svarbiomis atrodžiusios nuomonės ir koncepcijos? Kur visos problemos ir visi klausimai? Čia, šiame būties lygmenyje, jų nebėra. Ištirpo, prapuolė.

Kūnas nesustoja plaukęs, juk upė reali, šiame lygmenyje, kol esi kūne. Dabar, kai esi ramus, gali daryti ką nori ir plaukti kur nori.

 - Kur turėčiau plaukti? – galvoja žmogus. Kokia mano paskirtis čia, šiame gyvenimo sraute? Ką turėčiau daryti?

- Tai mano skafandras, -  žmogus pagalvoja apie kūną. – Galiu plaukti kur panorėjęs, tačiau esu apribotas upės krantų bei srauto….

Ilgam nutyla… Staiga lyg viduje, o lyg ir išorėje pasigirsta balsas.

 - Šis kūnas leidžia tavo sielai pabūti čia, lyg tirštuose atmosferos sluoksniuose ar giliai po vandeniu. Ne veltui protėviai šį gyvenimo vandenį vadino „tamsiaisiais vandenimis“ sąmone – chaosu iš kurio viskas kilo. Bidža- skandas NAR(a), išreiškia šį vandenį. Nara yra naras, neriantis. Arba tiesiog žmogus. Nes žmogus negali neplaukti. Tekantis vanduo tampa Nerimi. Jis yra ir nuolat NERIMastingas. Tačiau savyje nešantis RAM –  RIM, – ramybę, rimtį, šventą ramovę. Ji čia yra ir visada buvo, tačiau kaip Šambalos ašramų – ne kiekvienas suranda. Plaukia pro šalį, tačiau mato tik drumstą srautą ir ūkanotus tolimus krantus.

Štai žmogus, kvėpuodamas tyriausiu oru, dūsta ir desperatiškai šaukia, kad trūksta oro. Jis netenka jėgų ir skęsta gyvenimo upėje. Serga, nusivilia. Jei nenuskęsta, vėliau tampa pavargusiu ir piktu, tyliai keikiančiu gyvenimo upę, aplinkinius ir save joje.

O patys drąsiausi, tie, kurie išgirsta Šauksmą ir žino, kad yra jam pasiruošę – neria (NIRti) gilyn, gilioje meditacijoje sustabdę kvėpavimą. Po vandeniu buvusio pasaulio nebėra( nir arba nėr – ner), tą patvirtins kiekvienas naras. Senąja protėvių, Dievų vaikų kalba, viena iš pasaulio reikšmių buvo VANa. Panirus, buvusio pasaulio nebėra – Nir Vana.

Žmogus, išplėtęs savo sąmoningumą, pats tampa pasauliu – mažiausia jo dalelyte ir didžiausiu kūnu, o taip pat beribe erdve, esančia tarp visko, kas Yra. Toks yra kelias, tiesiog – lyg simbolinis pasaulio suvokimas. Yra kelias ar nėra kelio? Ir vėl abu atsakymai teisingi. RIMtis yra kelias. RAM – amžinasis gyvenimas. Šaltinio, iš kurio viskas kilo ir į jį grįš – Suvokimas. Daug yra kelių. Ir visi tikrieji, kaip kažkada pasakyta „veda į ROMą“. Mūsų protėviai šią vietą vadino Romove. Kuri iš tikro, nėra vieta platesne prasme, o būsena RAM. Ramus (romus) žmogus, atkūręs ryšį su savuoju vidiniu mokytoju, aukštesniuoju „Aš“, kuris yra pats Viešpats Pradžiapatis – pradžia ir pabaiga. Ir tai, kas plyti už pradžios ir pabaigos.

Šis, paniręs į paslaptinguosius Būtovės slėpinius žmogus, atradęs savo nirvaną, tampa laisvu. Tai yra Suvokimo laisvė. Amžinojo Gyvenimo laisvė. Realizuota teisė, suteikta Kūrėjo – Tėvo/Motinos.

- Kviečiu tave, mano sūnau – ateik ir stok prie mūsų. Suvokimui ir tarnystei. – užbaigia kalbėti balsas.

Ar sugrįš mūsų plaukikas, pasiekęs nirvaną? Ar mes dar jį pamatysime, plaukiantį šalia kitų žmonių, atrodytų tūžminga gyvenimo upe. Ar padės jis tiems, kas liko plaukti vandens paviršiuje? Jis tikrai sugrįš. Pažinęs Tėvą/Motiną, iš žmogaus tapęs Žmogumi – jis grįš. Jį čia atves atjauta savo broliams ir seserims. Ne vienas jau buvo atėjęs. Ne vienas dar ateis. Nirvana niekada nereiškė išsigelbėjimo vien sau. Žmogus, pažinęs nirvaną – yra pažinęs tikrąją bendrystę.

- Atskirumas tu ir aš, yra ribota iliuzija, o bendrystė sąmonėje – realybė. Pažinęs Realybę, grįžtu į buvusius namus pas savuosius brolius ir seses. Išmokysiu juos plaukti, su Viešpaties Malone, kuri mums buvo suteikta. Tai nėra kažkas tolimo ir nepasiekiamo. Visa ir viskas labai arti. Atskirumo jausmas, „problemų“ sureikšminimas, pagaliau paties žmogaus puikybė ir susireikšminimas gimdo kančią. Padėsiu atverti jiems akis – temato. Padėsiu atverti jiems ausis – tegirdi. Kančia baigsis, ji ištirps, kai žmonės suvoks bendrystę, kaip mums visiems duotą Gyvenimo upę, kuri kiekvienam yra Didžioji pamoka. Tik išmokę pamoką, tapsite Savimi.

Šiuos žodžius ištarė Žmogus, Žmogaus sūnus.

***

R.G.Narajanas

2011 06 17

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Šventoji upė Ganga prie Rišikešo.

Daivos nuotr.