RG: įvairūs pastebėjimai

RG_piesinys Yra trys įstabūs lietuviški dalykai, per kuriuos (lyg įrankių pagalba) galime tiesiogiai pažinti nuostabią Vienovės būseną – tai Sutartinės, Sodai ir Šneka (tyra lietuviška kalba).

Sutartinių klausom arba jas giedam. Būsena užgimsta per garso agną (moksliukai vadina energija). Ji pamažu mus apgaubia ir veda. Į Sodus žiūrim, gerdami jų darnius pavidalus. Tiesa, ne vien per akis geriam, bet ir per odą, per širdį. Tuo metu protas prityla ir Būsena skleidžiasi.

Tyros lietuvių šnekos, kaip suvokimo įrankio reikšmę, puikiai atskleidė Amerikos lietuvis Algis Mickūnas. Jis teigia: „Kaip mes kalbam, toks yra mūsų pasaulis. (…) Mūsų kalbą gyrė svetimšaliai ne todėl, kad ji seniausia ir labai gili, o dėl to, kad ji yra filosofiškai kitokia. Ką tai reiškia? Kai filosofai tiria kalbą, jie tiria ją kaip ketinimų (intencinę) kalbą. Mes kalbame apie „ką nors“: apie medį ar apie saulę ir tame yra nuotolis. Tada mes nutariame, ar tie žodžiai tinka šiam daiktui. Bet pasirodo, kad lietuvių kalba nekalba apie „ką nors“, ji tiesiog Kalba tą daiktą. Mes nedainuojam apie bitutę, mes dainuojam bitutę. Mes nekalbam apie saulę, mes kalbam saulės kalba. „Palankiai palankiai saulutė tekėjo…“ Saulutė pati teka ir sudaro taką. Kiekvieną rytą saulutė ritasi, teka ir padaro mūsų takus. Mūsų giesmėje yra „takai dorybės“ – mes žinome savo takus, kuriais mes einam. Mes nekalbam apie takus, kur jie yra. Mūsų kalba yra tie takai, kuriais mes einam. Ir mes suprantam, kaip viskas atrodo ir kaip pasirodo. (…) Mūsų kalba yra ne apie pasaulį, o pasauliška. Per mūsų kalbą pasaulis kalba. Mes nekalbam apie pasaulį, pasaulis kalba per mūsų kalbą. Todėl mūsų pasaulio patirtis yra grakšti. (…) Ši kalba mums duoda pasaulio priėmimą be jokio nuotolio. „Ant lietuvių kalbos dar mirga pasaulio rytmečio rasa…“ Šia kalba mes „pagaunam“ (…) šio pasaulio savikūrybą. Jei mes mokytume lietuvių kalba, ją reiktų išmokt taip tiesiogiai, kad pasaulis pats pasirodytų ir vaikai suprastų pasaulį per mūsų kalbą daug tiksliau, daug grakščiau, daug įdomiau (nes pasaulis labai įvairus) negu per kitas kalbas“.

Todėl pabrėžiu, kad tyros lietuviškos šnektos (jų daug, nėra vienos) yra tiesioginis suvokimo, tiesioginis pasaulio pažinimo įrankis. Ši kalba mums byloja tiesiogiai ir be tarpininkų. Jos šaknys yra tyrajame suvokime, už proto. Per kiekvieną žodį, o ypač per vadinamus raktinius žodžius (pvz., ramybė, gyvata, ugnis ir daug kitų) mes galime nukeliauti į Ištakas, į visaapimančią taiką. Gal todėl lietuviai yra ramūs ir taikingi.

Gi svetimžodžiai šią nuostabią austuvą (gi sistemą) ardo, vesdami mus į protines, ribotas erdves. Svetimžodžiai, kaip vėžinės ląstelės mūsų kalboje. Jie nėra blogis tol, kol jų yra iki 10 nuošimčių nuo visų žodžių. Jie net reikalingi tam, kad kalba pasitikrintų savo tvirtumą ir išliktų atspari išorinėms įtakoms. Jei kūnas silpsta, vėžinės ląstelės imasi sparčiai daugintis ir kūnas suserga…

Todėl būkime Budrūs ir mylėkime savo Šneką, savo Sodus ir Sutartines (dainas).

https://www.youtube.com/embed/0TkHCxp8W9g?list=UUTUQBx_27OsvlITcauyAfGA

***

Parašiau laišką Vytautui Radžvilui. ė. Išsakiau jam kelis pastebėjimus, kurie gal būt bus įdomūs ir jums.

Gyvenam Lietuvoj ir kalbam apie Lietuvos rūpesčius. Kalbamės lietuviškai. Deja, mūsų akademinių sluoksnių atstovų kalba greičiau galėtų būti pavadinta lotyniškai anglišku slengu. Joje pilna svetimkūnių. Tokia kalba gali pasiekti žmonių protus, bet ne širdis. Štai naudojate žodelį „forumas“. Kas tas forumas? Gerai mokėdamas lietuviškai, be papildomo paaiškinimo negaliu suprasti, kas tai būtų. Sakote: „pro patria“… Universitete mokiausi lotynų kalbos, bet dauguma žmonių nesimokė. Ir kodėl negalėtume susižinoti lietuviškai? Žinau, kad įvairaus plauko atėjūnai, mūsų žemėj kardus galandę ir kraują lieję, šią kalbą labai mėgo ir gerbė…. Lietuviškai šie žodžiai skambėtų šitaip: UŽ TĖVYNĘ! Už Tėvynę ir galvą galima padėti, o štai „pro patria“ – tik tuščia sąvoka prote.

Iš to ir nieko nereiškianti sąvoka „patrijotizmas“, kaip ir visokie kiti „izmai“. Tame nėra širdies, nė kruopelės – todėl patrijotizmas lengvai tampa „paskutine niekšo prieglauda“. O štai MEILĖ TĖVYNEI niekada tokia netampa. Mūsų, lietuviški žodžiai mums kalba. O užsienietiški tyli, nors ir kažką sakydami. Tas „kažkas“ beveik nieko nereiškia, todėl mūsų protėviai tikras priesaikas tardavo tik savo, gimtąja kalba. O netikras, kad priešą apgautų, visomis kitomis. Nes visos kitos – mums yra netikros, tik paviršinė priemonė susižinoti su užsieniečiu, mūsų kalbos nemokančiu, ar kokią žinią gauti. Todėl kaimyninės šalies įžvalgus rašytojas taip parašė: „Jei vienoj vietoj kažkas rėkia apie patriotizmą, kitoj vietoj jau kažką pavogė“. Meilę Tėvynei tokia visokeriopo pasipelnymo ir „socialinės inžinierijos“ (net lietuvių kalbos žodžių tam dalykui nėra sugalvota) priemone paversti yra daug sunkiau. Todėl tam ir naudojami visokie užsienietiški „izmai“.

Kalbėkim lietuviškai – ir susikalbėsime. Bent jau galimybės suprasti vienas kitą būtų daug didesnės.

***

Kita pastaba – apie didelės žemės, kurią dabar vadiname Europa, bei jos dalies Lietuvos šaknis. Jūs mėgstate kalbėti apie krikščioniškas šaknis. Tai yra dalinė tiesa. O dalinė tiesa kartais būna baisesnė už melą. Mūsų žemei tūkstančiai metų. Čia nuo seno gyveno mūsų protėviai. Krikščionybei – tik du tūkstančiai, o Lietuvoje – tik keli šimtai. Kaip įžvalgus žmogus turėtumėte pamatyti, jog tai tik didelis skiepas senajame Europos Ąžuole. Jam daug tūkstantmečių. Niekaip negalima to paneigti. Atėję krikščionys ant šventyklų pastatė savo bažnyčias, ant senųjų švenčių uždėjo savąsias. Rasos tapo Joninėmis, bet ir Rasos niekur nedingo. Tol, kol valdžia ir ją turintys palaikė dirbtinį tikėjimo monopolį (palaikė tik vieną piliorių). Tol tas tikėjimas atrodė didelis ir labai reikšmingas. Kai nustojo palaikyti ir versti žmones būtent šitaip apeigas atlikti, tas tikėjimas sugrįžta į sau įprastą vietą, kaip buvo dar karaliaus Gedimino laikais. Tikrai prisimenate, ką jis pasakė. Visi turime Vieną Dievą, nors garbiname jį skirtingai.

Visai nenoriu paneigti krikščionybės ir jos reikšmės. Tik sakau, jog tai dar ne visa Europa, juolab, ne visa Lietuva. Katalikų joje šiandien ne daugiau 20 – 30 nuošimčių. Tai pripažįsta ir pati Romos katalikų bažnyčia. Dar šiek tiek kitų krikščionybės krypčių. O visa kita Lietuva? O tikintys senuosius lietuvių Dievus ir Dievaičius – jau ne Lietuva? Tai vis gi kur yra Lietuvos šaknys? Gal jų daugiau nei viena? O visi kiti tikėjimai? Juk ir judėjai yra neatskiriama Lietuvos dalis, jų indėlis į mūsų bendrą dvasinį ir medžiaginį gerbūvį yra didžiulis. Lietuvoje daug kitokių dvasingų žmonių, kurie gal ir nenorėtų būti vadinami katalikais, nors tam gal ir nesipriešintų. Jie visi taip pat yra mūsų Lietuvos dalis.

Nes dvasingumas – visada suvokimas. Aklatikystė, perdėtas medžiagiškumas yra abuojumas.

Tik į suvokimą ir švarą besiveržiantys žmonės gali perkeisti mūsų šalies padėtį (slengu sakytume – situaciją). Kai situacija taps padėtimi, atsiras daugiau vilties, kad galime TAI padaryti.

Mus daugelį metų smaugė krikščioniškasis globalizmas, paskui tarybinis. Dabar jau liberalinis. Išliksim tik atsigręžę į Save. Priėmę savo praeitį visą ir be išlygų, atskirsime tikrovę nuo regimybės-menamybės (slengu tariant – realybę nuo iliuzijos).

***

[Toliau – čia jau nebe laiškas] Beje, yra viena viešai žinoma paslaptis. Šis pasaulis – tik mūsų suvokimo, mūsų proto atspindys. Jis yra regimas, jis yra menamas. Šis vaizdinys nuolat kinta ir mainosi. Nėra prie ko prisirišti, nėra to, kas nepraeitų. Tačiau įsižiūrėję giliau matome už tų pasikeitimų plytinčią Ramybę ir Šviesą. Tai yra viskas ir yra niekas. Tai Yra… Meilė, Laimė ir tylusis Džiaugsmas. Už vadinamo laiko ir medžiaginio pasaulio erdvės. Įsižiūrėkime: gal nėra jokio laiko? Juk jį matuojame tik tarp dviejų vienokių ar kitokių pasikeitimų. O jei nėra pasikeitimų? Jei protas nutyla, aumuo apsireiškia…

***

Ir pabaigai – juokintojo (suprask – jumoristo) M.Žvaneckio pastaba apie patrijotus, kažkur vis jojančius (beje tiktų ir kai kuriems vienuoliams bei dvasingiesiems).

„Patrijotizmas… visos tos tarškančios ir garsios frazės, šitie profesionalūs patrijotai, kurie jais dirba, – pasirodo yra be sąmojo (jumoro) jausmo ir, atleiskite, be sekso. Jie yra neseksualūs ir be sąmojo. Viskas rūškana ir rimta, rūškana ir rimta. Tai pas juos vadinasi meile Tėvynei. Pažįstu tuos žmones, apie kuriuos kalbu…“.

Pradžiai žiūrėkime į viską, kas vyksta šiame pasaulyje kiek lengviau, paprasčiau. Tas besikeičiantis gyvenimas yra parodos paveikslėliai. Vieni apsireiškia, kiti pasitraukia. Tos regimybės gal ir gali būti pavadintos daline tikrove. Tačiau iš tiesų čia yra tik pats YRA. (čia tiems, kas suprato  )

Būkit sveiki ir laimingi.

RG

palanga5

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt