www.yatra.lt kviečia visus į būsimas piligrimines keliones – šventklajūnas. Pirmiausia tuos, kurie perskaitė šį tekstą iki pabaigos ir neišsigando… Bet koks sutapimas su realiais įvykiais ar asmenimis yra atsitiktinis. Tai jūsų proto žaidimai. Išeiti iš sistemos neįmanoma. Jei anekdotas pasirodys girdėtas – jūs ir vėl suklydote. Tai visiškai naujas anekdotas, tik kiek panašus į senąjį. Jei supykote – atsiprašykite. Jei juokiatės – nurimkite. Jei skaitote, gal geriau neskaitykite. Jei dabar esate kryžkelėje – tiesiog darykite ką nors… Jei esat pažengęs medituotojas, imkit medituoti čia ir dabar. Tai padės. Jei tik galvojat apie tai, kad esat pažengęs medituotojas, galvokit toliau – irgi padės. Turėtų padėti… Kas perskaitys ir nesupras šio humoro – bus visiškai teisus – tai rimta.

Epigrafas

Kartą per metus prisakau eiti į šventas vietas nusilenkti Viešpaties visagalybei.

Iš Rytų šventraščių

Štai ir prasidėjo 317 jatra – šventklajūna į galios vietas. Į Delį skrenda pilnas jatrių didysis Aerobus 330. Viso beveik 300 žmonių. Vietos lėktuve liko tik senąjam sikhui iš senojo Delio, grįžtančiam iš komandiruotės Europoje, jaunai porai su nuolat klykiančiu iš siaubo vaiku iš Biharo ir spalvotam pankui iš Helsinkio, vykstančiam į pasaulinį pankų kongresą Čenajuje.

Visas kitas vietas dar prieš trejus metus rezervavo piligrimai. Lėktuvo salone aidi mantros, maldos įvairiomis kalbomis, šūkiai džai, valio ir ura. Naujai atsivertęs lietuvis – mahometonas jau meldžiasi, atsisukęs veidu į Meką. Lėktuvui keičiant kryptį, pasisuka ir jis (padeda spec. kilimėlis su kompasu). Pagonis ruošia ugnies ceremoniją, subėgusios stiuardesės vos spėja iš rankų išplėšti jau uždegtą Šv. Degtuką.

Verslo klasėje sėdi keletas jatrių su didelėmis vėduoklėmis. Jiems užsakyta speciali programa, pavadinta: „Be rūpesčių ir valymų – tiesiai į rojų (žemiau kiekvienam konfidencialiai nurodytos rojaus koordinatės)“.

Staiga, skrendant virš Pakistano, vienas iš piligrimų, sėdintis visai arti verslo klasės, ima bruzdėti, šauktis stiuardesės, laivo vado ir sodo kaimynų pagalbos, reikalaudamas išsodinimo. Stiuardesei atsisakius tai padaryti, staiga puola prie mėlyna spalva nudažytos STOP svirties (dar kranu vadinamos) ir ją (jį) patraukia. Orlaivio kapitono kepurėje užsidega lemputė ir įsijungia spec. garso signalas, įmontuotas jo dešinėje ausyje. Tuojau pat atbėga susijaudinusi stiuardesė:

- Vienas piligrimas reikalauja išsodinimo virš Pakistano teritorijos, nes atseit, būtinai turįs jį apžiūrėti, tam yra jau paskyręs net 2000 eurų, – kūkčioja ilgakojė gražuolė.

- Ar tai tas, kur visas subintuotas? – atlaidžiai jos paklausia orlaivio vadas.

- Tikrai tas, – sukūkčioja stiuardesė, – pradžioje galvojau, jog tai kažkokie ritualiniai apdarai, juk čia pilna visokių…

- Nieko tokio, išleiskit, jis čia visada išlipa, – atsako jai kapitonas ir valiūkiškai nusišypso.

Paskui griežtai paliepia Crew praverti išsodinimo liuką, kurį darbuotojai dar vadina „nepaklusniųjų tramdymo“ liuku…

Beje, ėmus taikyti šią priemonę keleiviams, kuriuos kompanija kukliai vadina „reikliais“ – dar niekas nėra pasiskundęs. Todėl kompanijos vadovybė pripažino jį tinkamu naudojimui kartu su parašiutu ir pripučiamomis saugos pagalvėmis.

Piligrimui su pergalingu klyksmu „džai“ palikus orlaivį, jatros vadovas (įtartinai tamsaus, nelietuviško gymio žmogus) užlenkia vieną pirštą, prisimerkia kaip Klintas Istvudas prieš šūvį ir tyliai bei kiek liūdnai ištaria:

- Vienas…

Gęsta salono šviesos, piligrimams ėmus rodyti filmukus ir instrukcijas prieš kalnų jatrą, kaip išgyventi ir sveikiems sugrįžti namo, vienas kitas paslapčiomis nuo kaimynų greitai kemša į burną lietuviškus pyragėlius su uogiene ar grybais.

***

Didžiosios jatros yra didelis įvykis visai Finjatra aviakompanijai. Iš anksto užsakomas specialus vandeniui, ugniai ir vėjui bei vario triūbų sukeliamam garsui atsparus lėktuvas, specialiai ruošiamas ekipažas. Juk nežinia, kaip ims elgtis tie šimtai skirtingo temperamento šventklajūnių. Kartą vienas norėjo pasiaukoti tiesiog lėktuvo salone (paprastojo susideginimo būdu) už Tibeto laisvę. Po ilgo ir permainingo derybų proceso, persigalvojo, apsiribodamas ugnies mantros kartojimu.

Kitas kategoriškai atsisakė išlipti Delyje, nes, atseit, vykęs į Jeruzalę ir ten turįs būti dar šią naktį (buvo begėdiškai dezinformuotas organizatorių). Po ilgo ir permainingo derybų proceso, persigalvojo, pasitenkinęs jam įteiktu Jeruzalės atviruku.

O trečiasis iš viso atsisakė ką nors daryti, nes jis esąs visur ir esąs viskuo ir viską žinąs, tvirtindamas, kad nereikia niekur eiti ir nieko siekti, o pats gyvenimas yra nerealumų panorama (tiesa, pietus sušlamštė su dideliu pasitenkinimu). Po ilgo ir permainingo derybų proceso, persigalvojo ir ėmė judinti kūną kartu su visa grupe, tiesa, su nedidele išlyga, kad jatra vyks nededant pastangų. Jatros vadovams raštu patvirtinus, kad „visa jau yra mumyse“, visai nusiramino ir linksmas sugrįžo į rikiuotę.

Ne vienas imdavo prašytis namo jau po savaitės, reikalaudamas paankstinti reisą namo. Todėl kompanija šiam laikotarpiui Delio oro uosto rezerviniame take laikydavo mažesnį lėktuvą. Susikaupus pakankamai piligrimų, išsiųsdavo juos namo. Taip atrodė paprasčiau, nei kęsti jų demonstracijas ir transparantus bei nesibaigiančius verksmus, maldavimus ir reikalavimus.

Tiesos dėlei reikia pabrėžti, jog pasitaikydavo vienas kitas, atsisakantis sugrįžti kelionei pasibaigus. Tokie likdavo medituoti Himalajų olose, kol baigdavosi deguonis ir pinigai. Beje, jie dar kurį laiką prasilaikydavo nusileidę žemyn, į priekalnes, kol išparduodavo visus susikaupusius jatros marškinėlius. Tačiau daugelis elgdavosi tvarkingai ir iš karto, pasibaigus 36 mėnesių jatros programai, sugrįždavo namo.

Jatra tapo tiek populiari dvasiškai bundančių žmonių tarpe (o busti ėmė visi, kurie išgyveno po 2012 gruodžio 21 vakarienės), kad nebuvęs jatroje ir neturintis jos specialaus diplomo, pažymėto vandens, ugnies ir vėjo ženklais bei piligrimo mikročipo po oda, buvo imti laikyti nepatikimais, negaudavo darbo valstybės organuose ir ypač spec. tarnybose, pirmiausia, gaisrinėje. Net darbdaviai į tokius „bediplomius“ ėmė žiūrėti vis įtariau:

- Ką žinai, ko iš tokio laukti? – mėgdavo kartoti. – Gal koks dykaduonis ar marksistas-ateistas?.. Kaip su tokiu į žvalgybą?..

Nors ir nebuvo aišku, apie kokią „žvalgybą“ kalbėjo ekologiškų spragėsių cecho viršininkas, tačiau tendencija tapo akivaizdi: važiuok žmogau, kol nevėlu, kilk į kelią. Net Socialinės pasaugos ir sunkaus darbo ministerija buvo priversta pranešti apie pokyčius darbo rinkoje: specialiuose kursuose ėmė ruošti žmones piligriminėms kelionėms, kurios iškilmingai buvo pavadintos šventklajūnomis. Šis žodis pamažu tapo atpažįstamas visame pasaulyje. Suaenth… entuziastingai lemena koks angliakalbis pakeliui į Indiją būtinai užsukęs ir į Lietuvą. Tai gero tono ženklas – šventklajūnos pradedamos Lietuvoje! taip tapo įprasta, nors niekas jau neprisimena, kodėl…

Suprantama, jog jatros išbandymo nepraėjusiems tekdavo išvykti iš Lietuvos, dažniausiai į Norvegiją, sunkiesiems darbams 7 metams. Po to šie nelaimėliai galėdavo bandyti dar kartą – mat jatros nuostatai buvo ypač griežti.

Teisybės dėlei dera pasakyti, kad būdavo ir tokių, kuriems diplomų nereikėjo. Jie net atsisakydavo juos pasiimti – tokie išeidavo gyventi į miškus ir niekas jų daugiau nematydavo. Susiformavo net atskira „miško žmonių“ kasta, kuri gyveno pagal savo taisykles ir nerašytus įstatymus ir miestelėnai jų prisibijojo. Jei sutikdavo kur begrybaudami, geriau aplenkdavo dideliu lanku, nors neteko girdėti, kad kas būtų nukentėjęs. Tik kartais mėgdavo jie kokį miesčionį miške paklaidinti, parsivesti į savo stovyklą ir gyvenimo tiesų pamokyti. Bijojo miesčionys tokių pramogų, nes prie sotaus mėsingo gyvenimo buvo įpratę. Bet vis vien grįždavo pasikeitę ir tuojau puldavo ieškoti artimiausios jatros atstovybės savo miestelyje.

Jatroms įgavus masinį pobūdį, ėmė keistis žmonių sąmonė. Darbininkai suprato, kad reikia dirbti. Verslininkai – kad reikia dalintis. Visokie tarnautojai – kad reikia tarnauti. Ėmė formuotis vadinama „Šventų žmonių“ kasta, tų, kurie pasišventė dvasingumui įvairiomis formomis. Mat tie suprato, kad turi rodyti pavyzdį visiems kitiems. Žmonės ėmė juos gerbti ir jais sekti, klausyti jų patarimų.

Beje, dažniausiai patarimas pasitaikydavo vienas ir tas pats: vykti į šventklajūną ir ten viskas atsitiks savaime; nes švariame kūne gyvena švarios emocijos ir švarios mintys. Švara gimdo tyrą vidinį motyvą gyvenimui ir kūrybai. Tyras motyvas – savo Kelio pajautą. Ta pajauta yra intuicija ir ji yra tikroji vedlė per gyvenimo slenksčius. Gavęs šį vidinį vedimą, eisi ten, kur eiti turi. Atliksi savo pareigą su džiaugsmu ir dėkingumu. Nes tai yra tavo Gyvenimo Kūryba, Gyvenimo Gėlelė. Ją surasi aukštai kalnuose, nugalėjęs nepatogumus, skausmą ir nepriteklius; tuomet tapsi savimi, tapsi suaugusiu, nesvarbu, kiek tau metų bebūtų. Juk branda ne nugyventais metais matuojama, o žmogaus Sąmoningumu, įgytu tuomet, kai buvo sunku.

- Nugalėk džiugiai, – mėgdavo kartoti jatros senbuviai, – nueik Kelią nuo pradžios iki pabaigos, drąsiai ženk pro Dvasios Vartus.

Ne visi suprasdavo, kur tie vartai yra ir kaip pro juos žengti, pasitaikydavo net burnojančių skeptikų. Tokie užduodavo daug klausimų ir nepatenkinti užsirašydavo į artimiausią jatrą. Gal dėl mados, gal iš išskaičiavimo, tačiau netgi jie sugrįždavo pasikeitę ir nušviesėję.

Beje, svarbu paminėti, jog buvimą jatroje Sodra ėmė įskaičiuoti į darbo stažą. Vieneri metai jatroje būdavo prilyginami 7 metams sunkiųjų darbų Norvegijos šachtose.

Kai jatroje pabuvojo Prezidentė su visa kariauna ir apsauga, visas seimas su visais padėjėjais (išskyrus Gražulį ir Bjaurulį), net Konstituciniai teisėjai su sutuoktiniais ir Klaipėdos uosto direkcija – gyvenimas ėmė keistis dar sparčiau.

Prezidentė Venckienė visiems atleido ir pati tapo atleista, tačiau dėl to neliūdėjo, o tik džiaugėsi. Pasirašydavo tik tuos įstatymus, kuriems pritardavo Jatros išminčių taryba. Seimas kiekvieną rytą sustodavo ratu, susiimdavo už rankų ir ilgai šaukdavo: Jatra Ki – Džai. Beje, visi seimūnai pradėjo pavyzdingai lankyti plenarinius posėdžius ir daugiau vaikščioti pėsčiomis, gerindami sveikatą ir taupydami vis brangstantį benziną bei mokesčių mokėtojų finansus.

Seimas vienbalsiai pripažino Tibeto nepriklausomybę ir smulkaus verslo laisvę. Stambusis verslas tam nesipriešino:

- Jūsų laisvė yra mūsų laisvė, – kartodavo stambusis verslas ilgais žiemos vakarais, ilgesingai žvelgdamas į Oriono žvaigždyną ir toliau dainuodavo sau lietuviškas sutartines.

Pabuvoję jatrose, žmonės suprato, kad laisvės yra verti visi ūkio subjektai. Kad laisvė gimsta kiekvieno žmogaus širdyje ir Suvokime. Tuomet, lyg susitarę, ėmė kurti geresnį gyvenimą ir išorėje: sau ir savo vaikams. Net Vilniaus centrinės šilumos ūkis ėmė ir panaikino prievartinį žmonių sušildymą, nes dauguma savininkų išdalino turtą skurstantiems ir išėjo į miškus… Daugiau jų niekas nebematė, bet dėl to, tiesą sakant, nelabai liūdėjo.

Ir Lietuvos kaime prasidėjo visiškai naujas, gražus ir laimingas gyvenimas. Visi susivokė broliais ir seserimis esą, nes tokiais ir buvo užgimę.

- Lietuviais esame mes gimę, – dainuodavo prie Šventos Ugnies šiltomis vidurvasario naktimis, – Saulala, motula, užtekėk, užtekėk…leliumoi, leliumoi…, – aidėdavo mūsų Tėviškės kalneliuose ir kloniuose, kaip senais gerais laikais.

Protėvių Malonė taip pat sugrįžo, jie džiaugėsi ir palaikė savo pargrįžusius iš paklydimų vaikus. Visi geru žodžiu minėjo šventklajūną, nors ir teko vykti labai toli, kad sugrįžti į Save trumpiausiu keliu. Tolimiausiuose kraštuose atrasti Save, savo Tėvynę, Protėvius ir jų išmintį, savo Kelią Namo ir savo bei savo vaikų ateitį.

- Nėra ateities be praeities – ir dabartis juos sujungia, vėl sugrįžtu nuo skubėjimo ir linijinio laiko link vidinio susikaupimo ir Rėdos džiaugsmo, – giliai ir su palengvėjimu atsidūsta kažkoks praeivis.

- Matyt, buvęs jatrose ne kartą, – tarsteli kitas ir tyliai šypteli ant saulutės besišildančiam katinui. Tas išlaiko rimtį ir šildosi toliau.

O tuo metu, kažkur netoliese ant kalvos, pagaliau sugrįžę Namo jatriai-šventklajūniai džiaugsmingais šūksniais sutinka Tėviškės saulutę. Ir ji, berods, jiems nusišypso… O gal tik taip pasirodė?..

Ir aš ten buvau ir malkas kapojau ir šieną šienavojau, veselėse vasarojau, vaikučius dabojau, valgiau ir gėriau per barzdą varvėjo burnoj neturėjau, ką girdėjau – užrašinėjau.

Iš ateities nuogirdų užrašė:

R.G.Narajanas

2012 rugsėjis. Naggaras, Kullu slėnis, Himalaja.

www.yatra.lt