Satpremas: Sąmoningumo kelionė (2)

satpremPirmoji Šri Aurobindo jogos užduotis – tylaus proto atsiradimas. Galima būtų paklausti, kam šis tylus, nekalbantis protas reikalingas? Akivaizdu, jei mes veržiamės atrasti naująją šalį savęs viduje, pradžioje mums reikia palikti senąją. Ir viskas priklauso nuo pasiryžimo, su kuriuo mes darome šį pirmąjį žingsnį. Kartais viskas atrodo panašu į blyksnį. Kažkas šaukia mumyse: užteks šito plepėjimo! Iškart atsiduriame Kelyje ir einam pirmyn, neatsigręždami atgal. Tada kai kurie sako – taip, o paskui pasako – ne… Abejoja, blaškosi iki begalybės tarp dviejų pasaulių.

Dar kartą pabrėžkime – mes nesiekiame atplėšti nuo savęs to, kas pas mus jau yra. Kas mums atiteko sunkiu darbu, išminties, taikos, šviesos vardan. Mes siekiame ne šventumo, bet jaunystės, amžinos jaunystės amžinai augančioje esybėje. Mes veržiamės ne į dalinį gyvenimą, o į daug platesnį gyvenimą. “Ar neatėjo jums kartais į galvą, jei jie iš tiesų būtų siekę kažko šalto, niūraus, jie būtų ne išminčiai, jie būtų asilai” – kartą juokais pokalbyje ištarė Šri Aurobindas.

Iš tiesų, kai sustoja proto mašina, žmogus padaro įvairių atradimų. Ir pirmiausia jis suvokia: jei galimybė galvoti yra nuostabi dovana, tuomet galimybė negalvoti – dar didingesnė dovana. Tegu ieškantysis pabando negalvoti bent kelias minutes. Jis greit pamatytų, su kuo turi reikalą. Jis pastebėtų, jog gyvena nematomoje betvarkėje, sekinančiame, nuolatiniame sūkuryje, pripildytame tik paties žmogaus minčių, pojūčių, ketinimų, reakcijų… Aš… visada aš… Nebrendyla nykštukas, kuris visur kišasi, viską užtemdo, mato ir girdi tik save, žino tik apie save, jei iš viso žino… Nykštukas, kurio skleidžiamos vis tos pačios temos sukuria naujumo regimybę vien todėl, kad jos nuolat keičia viena kitą. “Jogos sintezėje” Šri Aurobindas rašo: “Tam tikra prasme, mes esame ne kas kita, o sudėtingas proto, nervų ir medžiaginių įpročių rinkinys, kuris yra palaikomas kelių valdančių idėjų, norų ir asociacijų bei ryšių. Amalgama iš keleto nuolat pasikartojančių jėgų ir kelių pagrindinių virpesių”.

Sulaukę aštuoniolikos metų mes lyg ir suaugome, subrendo mūsų pagrindiniai virpesiai. O po to aplink šią pirminę austumą vis tirštesniais sluoksniais, vis labiau mandrais sluoksniais, nuolat auga vienas ir tas pats. Tai, kas turi tūkstančius veidų, ką mes vadiname mūsų kultūra arba mūsų “aš”. O iš tiesų, mes esame įkalinti kažkokioje konstrukcijoje: ji gali būt visiškai nepermatoma, be mažiausio plyšelio, arba grakšti, lyg minaretas. Tačiau vienaip ar kitaip, mes esame įmūryti lyg granitiniame apvalkale, arba stiklinėje statuloje. Mes be galo atkartojame mus pačius, visą laiką zyziame vieną ir tą patį.

Pirmoji jogo užduotis būtų išmokti laisvai kvėpuoti. Ir suprantama, sugriauti šitą proto uždangalą, kuris praleidžia tik vieną virpesių rūšį. Pagaliau atverti daugiaspalvę begalybę virpesių, pamatyti pasaulį ir žmones tokiais, kokie jie yra iš tiesų. Atrasti savyje kitą “Aš”, kurio neįmanoma įvertinti proto lygmeniu.

Kai mes sėdime užmerkę akis, sėdime tam, kad nurimdytume protą, pradžioje mus užtvindo minčių lavina. Jos lenda iš visur, lyg kokios išsigandusios arba net piktokos žiurkės. Yra tik vienas būdas jas nurimdyti: bandyti daryti “tai” vėl ir vėl, kantriai, kryptingai. O svarbiausia, nepadaryti tokios klaidos – nekovoti su protu mentaliai, protiniu būdu. Būtina susitelkti į kitką: visi mes, virš proto arba giliai viduje, turime tą patį veržimąsį, kuris ir atvedė mus į kelią. Tai savotiškas slaptažodis, leidimas, kuris mums turi ypatingą reikšmę. Jei mes laikomės šito veržimosi, pratybos tampa lengvesnėmis. Iš pratybų su neigiamu ženklu, jos tampa teigiamomis. Kuo daugiau mes kartojame savo slaptažodį, tuo jis darosi veiksmingesnis.

Taip pat galima naudoti tam tikrą pavidalą, įsivaizdavimą. Pavyzdžiui, įsivaizduoti beribį vandenyną, tolygų paviršių be raibulių, ant kurio mes gulime, kuriuo mes plaukiame, tapdami šituo taikiu beribiškumu. Taip mes mokomės ne tik nuraminti protą, tačiau kartu plečiame sąmonę. Išties, kiekvienas turi atrasti savo kelią. Ir kuo mažiau įtampos būna tuose ieškojimuose, tuo greičiau ateina sėkmė.

Šri Aurobindo rašo: “Būna, žmogus pradeda vienokį ar kitokį veiksmą, siekdamas tikslo, kuris paprastai reikalauja ilgalaikio pasiruošimo. Ir tuo metu, netgi pačioje veiksmo pradžioje, įvyksta kažkoks smarkus įsikišimas, nusileidžia Malonė ir ateina išdavos daug stipresnės, nei galima buvo laukti. Žmogus tam tikru būdu pradeda pratybas, tačiau visą darbą prisiima ant savęs Malonė iš aukščiau, nusileidžianti iš Ten, link kur vyksta veržimąsis. Arba kitu atveju, tai atsitinka netikėtu Dvasios beribiškumo įsiveržimu. Būtent šitaip mane patį ištiko proto tyla, apie kurią anksčiau, nei atėjo šis patyrimas, negalėjau turėti anei žalio supratimo”.

Išties, šitai yra esmingas dalykas: gali atrodyti, jog šios jogų patirtys yra labai toli nuo įprastų žmogaus galimybių. Juk ne tokiems kaip mes “tai” pasiekti! Klaida yra tame, jog pagal dabartinio “aš” galimybes mes sprendžiame apie kito “Aš” galimybes. Jogos eigoje, savaime, vien dėl to, jog žmogus stojo į kelią, atsibunda eilė paslėptų gabumų ir nematomų galių, kurios viršija mūsų išorinės asmenybės galimybes ir jos už mus gali padaryti tai, ko įprastomis aplinkybėmis mes nė negalėtume atlikti.

Reikia pravalyti praėjimą tarp išorės proto ir vidinės esybės, nes jogiškos galios ir šios jėgos jau yra jumyse. O geriausias to praėjimo išvalymo būdas yra tiesiog nutildyti protą. Mes nežinome, kas mes esam ir mes nežinome savo galimybių…

Tačiau vien tik meditavimas nėra tikras klausimo sprendinys. Nors pradžioje tai gali būti būtina, kad gautume pirminį postūmį. Nes netgi jei mes įgauname salyginę proto ramybę, ją prarandame peržengę savo namų slenkstį. Patekę į įprastą sumaištį, verčiami gyvenimą skirstyti į tai, kas yra vidiniai dalykai ir kas išoriniai dalykai, į vidinį gyvenimą ir pasaulietinį gyvenimą… O reikia gyvenimo visoje jo pilnatvėje, mes veržiamės į gyvenimą savo esybės tikrovėje. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, o ne tik per šventes ar atsiskyrus nuo visų. O pasiekti šito palaimintaisiais meditavimais, idiliškomis aplinkybėmis yra tiesiog neįmanoma.

Knygoje “Jogos sintezė” Šri Aurobindas rašo: “Savo dvasiniame atsiskyrime mes galime suragėti ir paskui mes pamatome, jog mums sunku pilnai išlieti save išorėn… gali pasirodyti, jog mes per daug pripratome prie pernelyg asmeniškos, subjektyvios veiklos, kuri medžiaginiame plane neveiksminga. Perkeisti savo išorės gyvenimą ir savo kūną bus ypatingai sunku. Arba mes pamatysime, jog mūsų išorės veiksmai neatitinka mūsų vidinės šviesos. (..) Tiesa žmogaus viduje dėl mūsų išorinės prigimties ir jos nesupratimo po senovei nuo likusio gyvenimo yra atskirta skausmingu plyšimu. Tuomet viskas klostosi taip, jog gyvendami pakylėtame pasaulyje, mes neturime nė mažiausios įtakos šiai žemiškai, medžiaginei būčiai”.

Todėl vienintelis sprendimas būtų praktikuoti proto nuraminimą ten, kur šitai atrodytų yra sunkiausia – gatvėje, viešąjame transporte, darbe, visur… Vietoje to, kad praeitum keturis kartus Sen Mišelio bulvaru nuolat skubėdamas, lyg kas tave vytųsi, galėtum eiti, suvokdamas visa, kas vyksta viduje ir išorėje, kaip ir priklausytų ieškančiąjam. Vietoje to, kad gyventum nuo progos prie progos, išsiblaškęs tarp daugelio minčių, kurios ne tik kad neatneša jokio malonumo, bet ir išsekina, kaip sugedusi plokštelė… Mes galime surinkti išsilakstančias mūsų sąmonės gijas ir dirbti, dirbti su savimi, – kiekvieną minutę. Ir tada gyvenimas taptų nuostabiai įdomiu, nes mažiausia aplinkybė – yra pergalės galimybė.

Joga – tai ne veikimo būdas, – tai yra gyvenimo būdas, būdas būti.

(…)

Kaip mums atverti duris į Ašainę sąmonę? Juk jos gerai paslėptos, pirmiausia, už mūsų idėjų ir pojūčių, kurie be jokios sąžinės ją apvaginėja… O…, pas mus tiek daug visokių nuomonių apie tai, kas yra aukšta ir kas žema, kas švaru, o kas nešvaru, kas dieviška arba nedieviška. Tiek daug jausminių sentimentalių klišių apie tai, kas nusipelno meilės, o kas ne… Tada vargšė Ašainė sąmonė nebeturi jokios galimybės pasireikšti: šita vieta jau užimta visa ta betvarke. Tik jai pasirodžius, Ašainę sąmonę tuojau pat užsipuola vitališkumas. Ir savo egzaltacijoje jis panaudoja ją savo “nuostabiems” skrydžiams, savo “dieviškiems” ir drumstiems jausmams, savininkiškai meilei, apskaičiuotam kilnumui ir ryškiai beskonei estetikai.

Arba gi protas įkalina ją narve ir panaudoja savo ypatingiems idealams, savo be nuodėmės labdaringose schemose, savo ribotam dorybingumui ir moralinėms dogmoms. Arba ją pasisąvina bažnyčios, nesuskaičiuojamos bažnyčios, ir įspraudžia į simbolius, į tikėjimus, į dogmas… Ir kur gi Ašainė sąmonė atsiduria visame tame?

Ir vis tiktai… ji yra čia: dieviška, kantri, siekianti prasiveržti pro visas šitas sąnašas. Ir iš tiesų, panaudodama visa tai, kas jai būna duota. Ir ji yra visada patenkinta tuo, ką pasiekia.

Ir būtent tame pasitaiko bėdų. Kada ji beišeitų iš savo slėptuvės, net jei kokiai akimirkai, ji išlieja ant visko, ką bepaliestų, tokį nuostabumą, kad mes esame linkę priimti už jos spindinčią Tikrovę tas aplinkybes ir aplinką, kurioms esant mus aplankė šis apsireiškimas. Tas, kuriam išpuolė atverti savo Ašainę sąmonę beklausant Betoveno muzikos, pasakytų: o…, muzika, tik muzika yra tikra ir dieviška. Kitas žmogus, pajutęs savo sielą tarp beribių vandenyno platumų, gal sukurtų atvirų jūrų religiją. Trečiasis, beatodairiškai tikėtų tik savo pranašu, savo bažnyčia arba savo Evangelija. Kiekvienas aplinkui savo vertingąją patirtį susikuria ir asmeninę doktriną.

Tačiau Ašainė sąmonė yra laisva, stebuklingu būdu laisva nuo ko bebūtų, jai nieko nereikia tam, kad Būtų. Tai įkūnyta laisvė ir ji panaudoja mūsų daugiau ar mažiau pakylėtą muziką, mūsų daugiau ar mažiau didžius rašymus tam, kad pramuštų žmogaus kriauklėje skylę ir išeitų į dienos šviesą. Ji dovanoja savo jėgą ir meilę, savo džiaugsmą, savo šviesą. Ir savo atvirą, nepaneigiamą tiesą-tikrovę padovanoja visoms mūsų idėjoms, visiems pojūčiams ir dogmoms. Todėl, kad jai tai yra vienintelė galimybė pasireikšti, vienintelė priemonė tam pasireiškimui. Savo ruožtu, visi mūsų jausmai, idėjos, doktrinos, pasisemia iš jos įsitikinimą savo teisumu, visa tai ją pasisąvina, aptraukia ją, ištraukdami iš šio tyros tikrovės prado savo nepaneigiamus tvirtinimus, savo išskirtinį gylį, savo vienpusišką visuotinumą. Ir pati Tiesos prado galia padidina klaidos prado galią. Galų gale, Ašainė sąmonė yra tiek įtraukiama, tiek smarkiai susilieja su visu kitu, jog mes jau nebegalime atskirti ir perskirti padirbinio, nesunaikindami paties audinio, Tikrovės-Tiesos audinio… Taip ir gyvena pasaulis, apsunkintas pusinėmis tiesomis, kurios gali būti dar sunkesnės, nei melas.

Gal būt didžiausias sunkumas yra ne tame, kad išsilaisvintume nuo blogio, mus supančio: jį lengva atpažinti, jei mes esame bent kiek nuoširdūs. Esmė tame, kad išsilaisvintume iš šito gėrio, kuris yra ne kas kitas, o blogio išvirkštinė pusė. Ir laiko amžiams užgrobęs tik mažą Tiesos dalelę.

Mes norime įgyti betarpišką Ašainės sąmonės patyrimą, visame jos krikštoliniame tyrume ir nuostabiame šviežume, tokią patirtį, kokia ji yra už visų mūsų spąstų, kuriuos mes jai paspendžiame, siekdami ją sugauti. Ta patirtis yra už visų mūsų idėjų, pojūčių, pareiškimų apie ją. Mes turime sukurti savęs viduje skaidrumą. Betovenas, jūra, mūsų bažnyčios buvo tik to skaidrumo pasiekimo įrankiais. Nes visada, kai tik mes patampame skaidriais, iš karto ir savaimingai, be mažiausios pastangos iš mūsų pusės, atsiranda Tikrovė, Matymas, Džiaugsmas. Nes Tikrovė-Tiesa yra pats paprasčiausias dalykas pasaulyje. O tai, kas liko, kaip tik sukuria betvarkę: protas ir vitališkumas su savo netvarkingais virpesiais, proto vingrybėmis.

Visos dvasinės pratybos, kurios tik yra vertos šio įvardijimo, visos tapasya, turėtų galų gale siekti šitos būsenos – visiškai paprastos, laisvos nuo bet kokios pastangos, nes pastanga yra dar vienas susipainiojimo šaltinis, dar vienas sudėtingumas. Todėl ieškančiąjam nereiktų gilintis į moralizuojančiojo proto išvadas, arba prisiimti neįgyvendinamą užduotį ir atskirti gėrį nuo blogio, siekant išlaisvinti Ašainę sąmonę. Nes išties gėrio ir blogio naudingumas beveik neatskiriamas nuo kiekvieno iš jų daromos žalos.

“Mano mylimasis nutraukė nuo manęs nuodėmės apdarus ir aš su džiaugsmu leidau jiems nukristi. Po to jis patraukė už mano dorybingumo drapanų, tačiau aš susigėdau, išsigandau ir pasipriešinau jam. Ir tik kuomet jis nuplėšė juos nuo manęs jėga, aš pamačiau, kiek giliai mano siela buvo paslėpta nuo manęs pačios…/ Iš Šri Aurobindo raštų.

(…)

Ašainėje sąmonėje užsidega lyg liepsna – Agnija, tikrasis Aš mumyse. (…) Nemirtinga liepsna (…) ji prisimena kai ką – būvą/buvimą… Toks žodis dažniausiai naudojamas, kad “tai” aprašytų. Tačiau “tai” greičiau panašu į aštrų neBuvimą, į gyvąjį langą, į tuštumą mūsų viduje. Ji juda, degina, stumia ir veja tol, kol netampa tikrove, vienintele tikrove…

Ir tada ateina abejonė: ar iš tiesų žmonės yra gyvi, ar tik pretenduoja į gyvenimą? Būtent šis ugninis “Aš” yra vienintelis tikrasis “Aš” pasaulyje, vienintelis dalykas, į ką galima atsiremti, kas nepaves mūsų.

Mūsų esybės Ašyje yra sąmoninga Būtybė, kuriai pavaldi praeitis ir ateitis. Ji lyg liepsna be dūmų. Ją reikia kantriai laisvinti, atskirti nuo savo kūno, – sakoma Upanišadose. Tai kūdikis, paslėptas slaptoje oloje, apie kurį rašo Rig Veda. “Dangaus sūnus su žemės kūnu. Tas, kuris būdrauja tuose, kurie miega. Jis – namų viduryje, jis – lyg mūsų esybės gyvata ir kvėpavimas, jis – kaip mūsų amžinas kūdikis, jis – tai spindintis Valdovas, kuris buvo paslėptas nuo mūsų. Tai Ašis, Šeimininkas, visų daiktų ir reiškinių apsijungimo vieta… Saulėta erdvė, kur viskas žinoma per amžius amžinuosius.” (Šri Aurobindas. Savitri.)

Jei mes bent kartą gyvenime, bent akimirkai esame pajutę tą saulę savęs viduje, tą liepsną, tą gyvą gyvenimą… Juk yra tiek daug mirusių gyvenimų… Tada viskas mums pasikeičia. Visa kita blunka prieš šį patyrimą.

Tai “Ta” atmintis/aumuo. Jei mes pasitikėtume šia liepsnojančia Agnija, ji mumyse taptų vis stipresnė, lyg gyva būtybė mūsų kūne/medžiagoje, lyg neišsenkantis veržimąsis. Mes jaustume, kaip kažkas mumyse susitelkia vis daugiau ir daugiau.

“O Ugnie, kada mes deramu būdu palaikome tave, mes augame aukštyn ir platyn. Visa šlovė ir grožis Tavo nuostabiose spalvose, Tavo tobulame matyme, o Begalybe. Tu Pilnatvė, nešanti mus į mūsų kelionės pabaigą, Tu – tikrų turtų, visur išbarstytų, daugialypiškumas – iš visų pusių.” (Rig Veda)

Prieš mus atsiveria naujas gyvenimas, lyg anksčiau nebūtume matę dienos šviesos…

(…)

Tikrasis požiūris į pasaulį yra toks: matyti jį tokį, kokį jį mato Šeimininkas, Ašainė sąmonė, Dvasia mumyse. Kiekvieną kartą, kai priešais mus stoja nenugalima kliūtis, kai mes jaučiame kokį apribojimą ar strigimą, galime būti įsitikinę, kad su tuo yra susijusi rytojaus pergalė. Nes jeigu mes nejaustume kliūčių, tai ir negalėtume jų įveikti. Mes esame sukurti tam, kad viską įveiktume, kad įgyvendintume visus savo užmanymus. Nes tai Dvasios mūsų viduje užmanymai. Pasaulyje, kuriame mus lyg geležinis tinklas supančioja įvairiausi ryšiai, esmingiausias mūsų užmanymas turbūt būtų siekis išsiveržti į laisvę, tapti Laisvais nuo mūsų kūnų, nepriklausomais nuo jokių sienų. Ir tuomet, po laisvės atgavimo, mums taps nebereikalingi pasai, mes nebepriklausysime jokiai valstybei ir pas mus nebebus vizų. Mes galėsime būti Pasaulio piliečiais. Mes pagaliau galėsime pasidžiaugti atgauta nuostabia begalybe, laisvės beribiškumu.

Satpremas. Šri Aurobindas: sąmoningumo kelionė.

Satprem

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt