Sunkiausia protui yra bandymas valdyti mūsų egzistenciją, nes dėl jam iš esmės būdingų apribojimų, jis negali turėti reikalų su gyvenimu visame jos sudėtingume, arba jo integraliniuose judesiuose; jis priverstas skaldyti jį į dalis, daryti daugiau ar mažiau dirbtines klasifikacijas, kurti apribotų duomenų sistemas, kurios yra ginčijamos, paneigiamos arba turi būti nuolat modifikuojamos kitais duomenimis, parenkant atreguliuotų potencialumų sudėtį, kuri griūva po naujos neatreguliuotų potencialumų sprogimo bangos. Gali vos nepasirodyti, jog yra du pasauliai, idėjų pasaulis, kuris būdingas intelektui, ir gyvenimo pasaulis, kuris išslysta iš pilnos proto kontrolės, ir kad adekvačiai nugalėti bedugnę tarp šių dviejų valdų – virš proto ir protingos valios jėgų ir kompetencijų. Panašu, jie gali tik kurti daugiau ar mažiau empirinių kompromisų eilę, arba eilę laisvų ir praktiškai nepritaikomų arba tik iš dalies pritaikomų sistemų.

Kovojantis su gyvenimu žmogaus protas tampa arba empiriniu, arba doktrinišku. … Šiame ribotame proto panaudojime … žmogus negali ilgam išlikti patenkintu. Nes jo prigimtis jį stumia į aukštumas, ji reikalauja nuolatinės pastangos nugalėti save ir impulso nepasiekiamiems ir net artimiausiu metu neįmanomiems dalykams. ….

Sunkumų esmė yra tame, kad pačioje mūsų egzistencijos ir išorinio bei vidinio gyvenimo esmėje yra kažkas, ko intelektas niekada negali kontroliuoti, – Absoliutas, Begalybė. Už kiekvieno daikto gyvenime yra Absoliutas, kurio šis daiktas ieško sau individualiu būdu; visa, kas užbaigta, siekia išreikšti begalybę, kurią ji jaučia, kaip savo tikrąją tiesą.

Šri Aurobindo Ghoš „Žmogiškasis ciklas“. (1916 – 1918)

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt