Šri Šankaračarija: eilės Motinai

Yogi.lt gyvuoja nuo 2008 metų. Tai vienas pirmųjų dalykų, paskelbtų šiame puslapyje. Vakar išgirdau, jog Lietuvoje dabar yra 200 000 iš esmės beglobių senukų, kurie jau neišeina iš namų. Jiems reikalinga pagalba, bet ne vien pinigais. Juk kažkas mūsų visuomenėje ne taip, jei senukai lieka vieniši. Kur jų vaikai, kur anūkai? Neturiu paruoštų atsakymų į šį klausimą. Pasirūpinkime bent jau savo tėvais ir seneliais, kad jie neliktų vieniši ir palikti gyvenimo saulėlydyje. Apie kokį dvasingumą galima iš viso kalbėti, jei nerandame bent kruopelės šilumos artimiausiems žmonėms? Dar kartą pagalvokime apie tai.

Didžiojo Mokytojo (Jagadguru) Adi Šankaračarijos eilės Matri Pančakam – Penki Posmai Motinai pateikia mūsų žvilgsniui žmogiškąjį Mokytojo atspindį. Matome ne tik deiviškąjį asmenį,  filosofą ir jogą. Matome poetą, mylintį sūnų. Viešpaties Šivos agna gausiai liejosi per šį žmogų, išsklisdama įvairiausiomis spalvomis ir atspalviais.

Šios eilės parašytos po Šri Šankaros motinos mahasamadhi (mirties). Savo paties neilgą gyvenimą jis praleido nuolatinėse kelionėse po visą Indijos žemę. Motinos laidotuvės praėjo jam nedalyvaujant…

Matri-Pančakam [Penki posmai Motinai].

Šri Adi Šankaračarija

atha shrI mAtR^ipa~nchakam.h |


muktAmaNi tvaM nayanaM mameti
rAjeti jIveti chira suta tvam.h |
ityuktavatyAstava vAchi mAtaH
dadAmyahaM taNDulameva shuShkam.h || 1||

 

„Tu – brangakmenis akių manųjų, valdovas mano, siela manoji, gyvenk ilgai, mano sūnau!“- tokius žodžius Tu man kalbėjai, o Motina, aš gi tegaliu tik ryžių sausų tau paaukoti |1|

 

aMbeti tAteti shiveti tasmin.h
prasUtikAle yadavocha uchchaiH |
kR^iShNeti govinda hare mukunda
iti jananyai aho rachito.ayama~njaliH || 2||

 „Mama! Tėti! Šiva!“ šaukei gimdydama Tu, „Krišna, Govinda, Hari, Mukunda“! Tokiai Motinai aš tegaliu tik sudėtomis rankomis paaukoti (tik atsisveikinimo ženklą – sudėtas rankas prie krūtinės) |2|

 

AstaM tAvadiyaM prasUtisamaye durvArashUlavyathA
nairuchyaM tanushoShaNaM malamayI shayyA cha saMvatsarI |
ekasyApi na garbhabhArabharaNakleshasya yasyaakShamaH
dAtuM niShkR^itimunnato.api tanayastasyai jananyai namaH || 3||

 Тu kentėjai nuo skausmo nepakenčiamo, kai gimdei mane. Tu nekalbėjai apie kūno skausmą, pragulėjusi guolyje ištisus metus. Skausmo šito nesuprasti tam, kas įsčiose nėra nešiojęs vaisiaus, sūnus negali atsilyginti Motinai. Lenkiuosi Motinai! |3|

 

gurukulamupasR^itya svapnakAle tu dR^iShTvA
yatisamuchitaveshaM prArudo mAM tvamuchchaiH |
gurukulamatha sarvaM prArudatte samakShaM
sapadi charaNayoste mAtarastu praNAmaH || 4||

 Tuo metu, kai aš gurukuloj (jogų mokykloje) buvau, tu pamatei mane sapne vienuoliškam drabužy, ir ten atbėgai, ir privertei visus ir verkt ir juoktis.О Мotina, o aš netgi neprinešiau vandens, valandą mirties Tavosios. О, Мotina, lenkiuosi Tau!|4|

 

na dattaM mAtaste maraNasamaye toyamapivA
svadhA vA no dattA maraNadivase shrAddhavidhinA |
na japtvA mAtaste maraNasamaye tAr
akamanu-
rakAle saMprApte mayi kuru dayAM mAturatulAm.h || 5||

 О Мotina, neprinešiau vandens valandą mirties Tavosios, su svadha mantra šradhos neatlikau, neištariau Tavo mirties dieną gelbstinčiosios  mantros. Tokiu gedulingu laiku, suteik man Motina, savo neprilygstamą Malonę!|5|

 

Vertė R.G.

***

sankara_motinai

***


SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Agnės Marijos nuotr.