Šri Šankaračarija: eilės Motinai

Didžiojo Mokytojo (Jagadguru) Adi Šankaračarijos eilės Matri Pančakam – Penki Posmai Motinai pateikia mūsų žvilgsniui žmogiškąjį Mokytojo aspektą. Matome ne tik dieviškąjį asmenį,  filosofą ir jogą. Matome Poetą, mylintį sūnų. Viešpaties Šivos energija gausiai liejosi per šį žmogų, išsklisdama įvairiausiomis spalvomis ir atspalviais.

Šios eilės parašytos po Šri Šankaros motinos mahasamadhi (mirties). Savo paties neilgą gyvenimą jis praleido nuolatinėse kelionėse po visą Indijos žemę. Motinos laidotuvės praėjo jam nedalyvaujant…

Matri-Pančakam [Penki posmai Motinai].

Šri Adi Šankaračarija

atha shrI mAtR^ipa~nchakam.h |


muktAmaNi tvaM nayanaM mameti
rAjeti jIveti chira suta tvam.h |
ityuktavatyAstava vAchi mAtaH
dadAmyahaM taNDulameva shuShkam.h || 1||

 

„Tu – brangakmenis akių manųjų, valdovas mano, siela manoji, gyvenk ilgai, mano sūnau!“- tokius žodžius Tu man kalbėjai, o Motina, aš gi tegaliu tik ryžių sausų tau paaukoti |1|

 

aMbeti tAteti shiveti tasmin.h
prasUtikAle yadavocha uchchaiH |
kR^iShNeti govinda hare mukunda
iti jananyai aho rachito.ayama~njaliH || 2||

 „Mama! Tėti! Šiva!“ šaukei gimdydama Tu, „Krišna, Govinda, Hari, Mukunda“! Tokiai Motinai aš tegaliu tik sudėtomis rankomis paaukoti (tik atsisveikinimo žestą – sudėtas rankas prie krūtinės) |2|

 

AstaM tAvadiyaM prasUtisamaye durvArashUlavyathA
nairuchyaM tanushoShaNaM malamayI shayyA cha saMvatsarI |
ekasyApi na garbhabhArabharaNakleshasya yasyaakShamaH
dAtuM niShkR^itimunnato.api tanayastasyai jananyai namaH || 3||

 Тu kentėjai nuo skausmo nepakenčiamo, kai gimdei mane. Tu nekalbėjai apie kūno skausmą, pragulėjusi guolyje ištisus metus. Skausmo šito nesuprasti tam, kas įsčiose nėra nešiojęs vaisiaus, sūnus negali atsilyginti Motinai. Lenkiuosi Motinai! |3|

 

gurukulamupasR^itya svapnakAle tu dR^iShTvA
yatisamuchitaveshaM prArudo mAM tvamuchchaiH |
gurukulamatha sarvaM prArudatte samakShaM
sapadi charaNayoste mAtarastu praNAmaH || 4||

 Tuo metu, kai aš gurukuloj buvau, tu pamatei mane sapne vienuoliškam drabužy, ir ten atbėgai, ir privertei visus ir verkt ir juoktis.О Мotina, o aš netgi neprinešiau vandens, valandą mirties Tavosios. О, Мotina, lenkiuosi Tau!|4|

 

na dattaM mAtaste maraNasamaye toyamapivA
svadhA vA no dattA maraNadivase shrAddhavidhinA |
na japtvA mAtaste maraNasamaye tAr
akamanu-
rakAle saMprApte mayi kuru dayAM mAturatulAm.h || 5||

 О Мotina, neprinešiau vandens valandą mirties Tavosios, su svadha mantra šradhos neatlikau, neištariau Tavo mirties dieną gelbstinčiosios  mantros. Tokiu gedulingu laiku, suteik man Motina, savo neprilygstamą malonę!|5|

Vertė R.G.

***

sankara_motinai

***


SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Agnės Marijos nuotr.